Per referendumą priimtas sprendimas uždrausti apstatyti buvusio Berlyno Tempelhofo oro uosto teritoriją. Tačiau vis stiprėja spaudimas trečdalyje to ploto pastatyti įperkamus būstus 50 tūkst. žmonių. Viena architektų komanda nori pademonstruoti, kaip tai galėtų atrodyti.

 

Paplūdimyje iškasus duobę, į ją iš visų pusių ims byrėti smėlis. Planuojant miestus yra panašiai – nieko nėra sunkiau kaip tankiai užstatytame mieste išsaugoti atvirą erdvę. Berlyne jau daugelį metų ginčijamasi ne dėl kokios nors duobės, o dėl buvusio Tempelhofo oro uosto lauko. Kai miestas dar buvo padalintas į dvi dalis, jame stovėjo net trys gerai veikiantys, architektūriniu požiūriu gal net įspūdingi oro uostai. Dabar tėra vienas, ir tas nelabai kaip veikiantis, o dėl buvusių Tėgelio ir Tempelhofo oro uostų panaudojimo be jokių prošvaisčių ginčijamasi jau daugybę metų.

Bet dabar bent jau turime daugybę idėjų, ką su Tempelhofo lauku būtų galima nuveikti: architektas Jakobas Tiggesas pasiūlė supilti 1000 metrų aukščio kalną, nusipelnydamas didžiojo utopijos prizo, o antroje vietoje liko sumanymas įrengti didžiulį ežerą su sala vidury. Vis dėlto dauguma pasiūlymų susiję su gyvenamųjų namų statyba.

 

Architektai siūlo apstatyti dalį Berlyno Tempelhofo oro uosto teritorijos. Kollhoff / Nöfer / Astigmatic vizualizacija

 

Nuomos kaina, nepaisant apribojimų, nuo 2016 m. padvigubėjo

 

Tokių namų Berlyne verkiant reikia – gyventojų skaičius auga, be to, nuo 2022 m. čia apsigyveno 57 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos. Miestui skubiai reikia daugiau gyvenamojo ploto. Kaip jo gauti? Ko daryti nereikėtų, galima pamatyti Landsbergo alėjoje Berlyne – čia miestas stato pailgus aštuonių aukštų modulinės statybos daugiabučius su 1500 butų, kuriuos nuomotis turės teisę tik gaunantys „mažesnes pajamas“. Palyginti su jais, bet kuris VDR laikų blokinis daugiabutis alsuoja prabanga ir džiugina akį. Tai, kas ten kyla, yra gryno būsto funkcionalizmo išraiška, kuri tokiais statiniais mažas pajamas gaunantiems žmonėms sako: daugiau jūs, tiesiogine ir perkeltine prasme, nenusipelnėte. Jei egzistuotų toks dalykas, kaip amorali statyba, būtent taip ji ir atrodytų. Ar kas nors norėtų matyti savo vaikus augant tokiose dėžėse, ar norėtų pats jose leisti brangius gyvenimo metus? Taip kuriami probleminiai ateities rajonai.

Pasiūlymų apstatyti Tempelhofo lauko pakraščius vis atsirasdavo, tačiau būdavo akivaizdu, kad parduodamas sklypus miestas tiesiog nori papildyti ištuštėjusią Berlyno žemės kasą ir kad galiausiai ten iškils nykios prabangios dėžės, tad 64 proc. berlyniečių per referendumą nubalsavo už draudimą apskritai ką nors statyti toje teritorijoje. Šis sprendimas virto įstatymu, ir nuo tada lauke suvešėjo medžiai, įsikūrė gyvūnai, senaisiais kilimo ir tūpimo takais laksto riedlentininkai, porelės braunasi į vis tankiau besikerojančius krūmus, o būstų vis dar trūksta. Kaip rašė dienraštis „Tagesspiegel“, šiandien dauguma berlyniečių jau pritartų lauko pakraščių užstatymui: į klausimą „Jei būtų išsaugota atvira erdvė lauko viduryje, kaip vertintumėte saikingą Tempelhofo lauko pakraščių užstatymą siekiant sukurti papildomo gyvenamojo ploto?“ 59 proc. žmonių atsakė „(veikiau) pritarčiau“.

Pavieniai architektai ne kartą teikė pasiūlymus: Arno Brandlhuberis paskaičiavo, kad ant 1,2 km ilgio oro uosto pastato būtų galima pastatyti tokio paties ilgio aštuonių aukštų gyvenamąjį korpusą su 3500 butų – net ilgesnį už vieną kilometrą nusidriekusį daugiaaukštį „Corviale“ Romoje. Christophas Langhofas pasiūlė lauko pakraščiuose pastatyti dvylika skirtingo aukščio gyvenamųjų bokštų su 5000 butų; jo monotoniški statiniai kiek per daug priminė projektą „China goes Dubai“.

 

Užnugaryje – surenkamoji statyba, priekyje – individualūs fasadai: ar tai įmanoma?

 

Dabar į sceną žengia dar viena komanda ir žada „paradigmų kaitą“. Du trečdaliai lauko būtų perduoti fondui ir įgautų tokį statusą, kokį turi Niujorko Centrinis parkas, tuomet jo nebūtų įmanoma užstatyti net pakeitus įstatymą, o likęs trečdalis teritorijos – jos pakraščiai – būtų apstatyti itin tankiais, nedidelėmis aikštėmis paįvairintais šešiaaukščiais perimetrinio užstatymo kvartalais, kuriuose tilptų 21 400 butų.

Šio projekto autoriai – architektai Tobias Nöferis ir Hansas Kollhoffas. Ne viskas, ką jie daro, turi patikti, tačiau H. Kollhoffo pageidavimui, kad Tempelhofo lauke neiškiltų dar vienas „besielis“ Berlyno centrinės geležinkelio stoties rajono „sterilių stambaus masto statybų“ stiliaus „investicinis kalnynas“, galima tik paantrinti. Tačiau kaip to išvengti? Trečiadienį Berlyne, istoriniame AVUS trasos tribūnos pastate, kurį šiuo metu renovuoja ir naujai paskirčiai pritaiko Berlyno nekilnojamojo turto vystytojas Hamidas Djadda, surengta spaudos konferencija. H. Djadda Berlyne kovoja su spekuliacijomis nuomos rinkoje ir stengiasi išsaugoti smulkųjį verslą, o šiuo metu remia ir H. Kollhoffo bei T. Nöferio projektą. Įėjimą į spaudos konferenciją sergėjo itin įspūdingas, tatuiruotėmis išmargintas apsaugininkas, pasirengęs neleisti renginio trikdyti aktyvistams, pirštu baksnojantiems į Tempelhofo lauką užstatyti draudžiantį įstatymą. „Rojus Berlyne“ – toks nemenką pasitikėjimą savo jėgomis liudijantis pristatyto projekto šūkis. Anot H. Kollhoffo, sumanymo esmė – sekti XIX a. pabaigos Vokietijos ekonominio pakilimo laikotarpio (Gründerzeit) gyvenamųjų namų statybos pavyzdžiu, kuri iš esmės buvo standartizuota masinė statyba per itin trumpą laiką, ir šiuolaikinėmis priemonėmis sukurti naują miesto kvartalą – statyti ne šiaip būstus, o kurti miestą su medžiais gatvėse, vaikų darželiais, kavinėmis ir parduotuvėlėmis, žaliais vidiniais kiemais, kur viskas būtų pasiekiama pėsčiomis.

T. Nöferis paskaičiavo: naudojant serijiniu būdu pagamintus gyvenamųjų namų statybinius elementus, vieno kvadratinio metro kainą būtų galima sumažinti iki 3000 eurų. Jei Berlynas nuspręstų Tempelhofo lauke statyti nuomojamus būstus 50 tūkst. žmonių, į projektą reikėtų investuoti 1,8 mlrd. eurų, o pardavus 30 proc. naujųjų butų rinkoje, miestas, pasak architekto, galėtų uždirbti 3,2 mlrd. eurų, bet kartu būtų sukūręs socialinius būstus daugiau kaip 16 tūkst. žmonių.

H. Kollhoffas pridūrė: pageidautina, kad viename name gyventų skirtingų socialinių sluoksnių žmonės, todėl svarbu, kad jame būtų ir mažų, ir didelių, ir socialinio būsto standartą atitinkančių butų, bet kartu ir prabangesnių apartamentų. Be to, teritorija turėtų tapti bandomuoju lauku, kuriame būtų ieškoma būdų, kaip ateityje statyti paprasčiau, pavyzdžiui, iki būtino minimumo supaprastinant brangiai kainuojančias pastatų inžinerines sistemas. Trumpai tariant, sumanymas toks: statyba serijinė, iš surenkamųjų elementų, beveik blokinė, bet lubos būtų 3,2 m aukščio, o butai lanksčiai planuojami. Išorės fasadų individualumas užtikrinamas sklypus paskirstant mažesniems investuotojams, o ne atiduodant juos stambiems vystytojams, taip įgyvendinant senąjį šūkį: „Statyboms skirta žemė – piliečių rankose.“

 

Ar naujasis Berlynas galėtų atrodyti kaip senasis  prie Chamisso aikštės?

 

H. Kollhoffas pasitelkė Chamisso aikštės pavyzdį, kur XIX a. pabaigoje per labai trumpą laiką buvo pastatyta aukštos kokybės būstų. Kad tai įmanoma ir šiais laikais, Tempelhofo lauke norėtų įrodyti spaudos konferencijoje dalyvavusi statybų bendrovė „Goldbeck“, kuri Noikelno rajone prie Maibacho krantinės iki kitų metų pabaigos ketina pasiūlyti 120 nuomojamų butų, iš kurių maždaug kas penkto nuomos kaina turėtų būti vos septyni eurai už kvadratinį metrą.

Jei miestui priklausančioje teritorijoje, kurios kainų neveikia spekuliacijos žeme, būtų pastatyta įperkamų būstų maždaug 50 tūkst. gyventojų, o pačiame lauke lankytųsi daug žmonių, labai tikėtina, kad pirmuosiuose namų aukštuose suklestėtų smulkusis verslas, už kurio išsaugojimą jau seniai kovoja H. Djadda: stalių, siuvėjų, daiktų taisymo, restauravimo dirbtuvės. Sumanymas išties neblogas, ypač dabar, kai universalinės ir pigių trumpaamžių prekių parduotuvės traukiasi iš miesto ir prekiauja tik internetu, nes joms tai ekonomiškai naudingiau. Atsilaisvinusiose patalpose atsirastų vietos smulkiesiems verslininkams.

Tačiau tam politikai turėtų sukurti tinkamas sąlygas ir užtikrinti, kad socialiniams būstams po dešimties metų nenustotų galioti apribojimai ir jie nepatektų į laisvąją rinką. Tad kelyje į Tempelhofo lauko pakraščių užstatymą lieka daug neišspręstų klausimų. Pavyzdžiui, kodėl jame negalėtų atsirasti dangoraižių, kurie leistų dar labiau sutankinti užstatymą ir kartu išsaugoti didesnę lauko dalį.

 

Architektas sako, kad to nori patys berlyniečiai

 

Baigiantis spaudos konferencijai H. Kollhoffas, tarsi tekstą jam būtų asmeniškai redagavusi pati Angela Merkel, pareiškė, kad šiam projektui „alternatyvos nėra“: reikia sekti tokio užstatymo pavyzdžiu, kuris Berlyne populiariausias – tai senoji XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios statyba (Altbau). „Būtent to ir nori berlyniečiai.“ Kaip ir buvo galima tikėtis, taip manė ne visi spaudos konferencijos dalyviai; keltas klausimas, kodėl apskritai reikėtų užstatyti būtent šią teritoriją, jei Berlyno miesto plėtros plane nurodyta, kad miesto rajonuose, neįtraukiant Tempelhofo lauko, dar yra vietos 250 tūkst. butų. 

„Taip, žmonėms reikia būstų, – sako architektūros žurnalo „ARCH+“ vyriausiasis redaktorius Anh-Linhas Ngo. – Tačiau jiems taip pat reikia oro, platybių, judesio, viešosios erdvės. Todėl Tempelhofo laukas yra kur kas daugiau nei neužstatyta teritorija. Mieste, kuris vis tankėja, brangsta ir vis labiau privatizuojamas, ta erdvė yra viešojo gyvenimo kokybės užtikrinimo dalis. Galiausiai būsto klausimas sprendžiamas ne čia, už tai atsakinga miesto žemės naudojimo politika. Prieš užstatydamas vieną paskutinių didelių atvirų erdvių Berlynas pirmiausia turėtų parodyti, kad iš tiesų išnaudojo kitas galimybes: tuščius biurų pastatus ir miestui priklausančius sklypus, papildomus aukštus ant esamų pastatų ar tankindamas užstatytas teritorijas.“

Anot projekto rengėjų, teoriškai vietos, žinoma, būtų ir kitur, tačiau praktiškai statybos ten stringa, be to, juk neužstatyti liktų 200 hektarų – tai didesnė teritorija už Londono Haid Parką. Investuotojai Berlyne iš tiesų skundžiasi, kad projektai metų metus nejuda iš vietos, dažnai todėl, kad šiaip jau gana šiurkštūs Berlyno valdininkai kiekvienam šikšnosparniui ar rupūžei staiga pajunta neišpasakytą meilę ir mano, jog jų perkelti į miesto pakraščius nevalia. Bet ten išstumti žmones, kurie mieste neranda būsto, regis, galima. Negi mieste, kuriame tušti stovi gerokai daugiau nei milijoną kvadratinių metrų užimantys biurai, negalima be didesnio vargo kitaip sukurti gyvenamojo ploto? Juk naujų pastatų statyba, kai tai būtina, ir aktyvesnis jau esamų pastatų pertvarkymas vienas kitam neprieštarauja.

Tačiau galiausiai būtina kažko imtis. Jei meras Kai Wegneris nenori atmintyje likti kaip Berlyno vadovas, kuris slapta ėjo žaisti teniso tuo metu, kai teroristai didelę jo miesto dalį buvo palikę be elektros, jis dar prieš rinkimus turėtų imtis didelio projekto miestiečių labui. Pavyzdžiui, statyti būstus, kurie būtų ne tik pavienės erdvėje išmėtytos apgyvendinimo dėžės ar vien pelno siekiančių stambių nekilnojamojo turto bendrovių investiciniai objektai, bet galėtų tapti gerais miesto kvartalais. Kad ir kur jie galiausiai stovėtų. Idėjų tam tikrai netrūksta.

 

Vertė Jūratė Žukauskaitė 

Publikuota 2026 m. gegužės 20 d.