Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (X)

 

Kovo 20 d.

Pensija

Maniau, kad pensija – laikinas dalykas ir, aišku, samprotavau teisingai.

Pensininko gyvenimą pradėjau aiškiu ženklu: susilaužiau ranką. Tai nutiko romantišką pavasario rytmetį važiuojant į darbą. Iš to gimė logiška formulė: darbas lygu skausmas. Labai pagelbėjo nušvisti protui ir tučtuojau susimažinti darbo krūvį.

Antrasis reikalingas veiksmas, pamaniau, – įsigyti lazdą ir beretę.

Vaikštinėčiau parke oriai pasiramsčiuodamas, ritmingi lazdos kaukšėjimai paryškintų nepriekaištingą stotą, o beretė gultų ant šono tarytum narsaus jūrų pėstininko.

Beretės gal nereikia, juk man galva nešąla, tik ausys. Pravers ausinukai.

Nereikia ir naujos lazdos – tiks krikštasūnio dovanotos sportinės. Kada nors išsitrauksiu nupūsti dulkių. Kada nors... Neprisireikė dar nei bėgant, nei einant. Antai kaimynui jau prisireikė, bet gėdijasi, kad panos nepamatytų: lazdas laiko garaže, o kiemu žengia it jaunuolis. Jam gerokai per devyniasdešimt.

Atsirado papildoma išeiginė – pati ta tvarkyti reikalus valdiškose įstaigose ir paskui dviračiu apsukti ratą kitą aplink miestą nervams raminti.

Neatsisakiau skubios pagalbos budėjimų – tarsi jie man patiktų. Atvykstam iš namų teikti skubios pagalbos į bet kurį skyrių ar net miestą, kai pakviečia. Apsispręsti padėjo bendraamžis kolega, pataręs nepradėti lepintis ir todėl greičiau senti.

Man skubi pagalba panaši į sporto varžybas: priešininkas žinomas, bet nenuspėjamas, klaida ar tik pusė klaidos yra matomos ir nedovanotinos. Visada išbandymai, nemalonios situacijos, neretos nesėkmės.

Arba saldus pergalės skonis.

 

Kovo 22 d.

Anūkai

Užsiregistravome į klinikas konsultacijos ir taip legaliai patekome į karantino užguitą sostinę. Policijos kordonas ilsėjosi po išeiginių, nesugaišome eilėje įvažiuoti į miestą.

Suprantama, konsultacija užtrunka, todėl naudojausi proga aplankyti po miestą pabirusius anūkus.

Vyriausioji ruošėsi abitūros egzaminams ir, įnikusi į kontrolinį testą, plušėjo nuotoliniu būdu. Per pertraukėles susirašinėjo su širdies draugu.

Vyresnysis ruošėsi egzaminams į vieną mokyklą ir skubėjo į parengiamuosius kursus. Pasiteiravau, ar mane dar atsimena. Atsimena, pasirodo. Nudžiugęs pagyriau piešinius. Kokius piešinius? – susidomėjo.

Mažasis anūkas rengėsi pas auklę mokytis raiškios kalbos ir gerų manierų, nors mieliau padūktų su seneliu.

Mažoji anūkė manęs nepažino, todėl bijojo.

Mažiausioji taip pat nepažino, todėl nebijojo, ir mudu smagiai susipažinom:

agugu,

mauri mauri,

ūtiu tiu,

rebi rebi,

tukli tukli,

kū kū,

ir pagaliau –

idididi.

 

Kovo 24 d.

Administracija

Mano labui nedažnai pasitaiko, kai patraukia nenumaldomas noras su kuo nors susipykti. Jaunystėje tam pasirinkdavau partijos ar profsąjungos aktyvistus, nes jų draugystę ne itin branginau, o po jų beliko administracija, kuri visada patogiai šalia.

Šiandien kaip tik nuotaika ieškoti kliaučių ir rizikuoti savo besibaigiančia karjera.

Skambinu pavaduotojai: blogai registruojami mano pacientai. Tuoj pataisysim, sako.

Susirašinėjam su redaktoriumi. Gal, sakau, paskutinis sakinys galėtų būti kitoks? Koks? Dabar gerai? Gerai, atsakau.

Likau it musę kandęs: viršininkai pasidavė be kovos, man išsišėlti nepavyko.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (X)

 

Kovo 26 d.

Kodas

Vengiu žodžio „kovidas“. Pavadinimas neskamba, dar su prielipa 19, lyg iš faraonų dinastijos. Vadinu stačiai tuo virusu, o susinervinęs – ta zaraza.

Virusas visiems jau nusibodo, tik mes jam – dar ne. Vengiu net karantino suvaržytos aplinkos.

Didelių prekybos centrų nemėgstu, jei įmanoma, lankau mažesnius, be uždarytų ar užtamsintų vitrinų.

Užsuku pusfabrikačių pietums. Dviratį įstatau į rėmą, capt už spynos, surenku kodą – nė krust. Kodas 3339, neįmanoma pamiršti. O gal supainiojau? Renku 9993, 3999, 9333, vis nervingai patampydamas spynelę. Jaučiu, kaip mane įtariai stebi kažkokia moteris, jos veido išraišką slepia kaukė, bet akys pašaipiai susiaurėję. Keikiu savo užmaršumą, spyna neatsirakina, o kodas paniro į mano skystą atmintį. Nereanimuojamas skenduolis.

Kad dviratis nerakintas, mato jau geras tuzinas tautiečių. O kad dviratis geras – dar antra tiek. Negaliu palikti taip. Žinau, kaip atrodo pavogtas dviratis: kupinas tuštumos ir apmaudo. Mačiau ne kartą savo akimis, daugiau nebenoriu.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (X)

 

Laimei, netoliese veikia dviračių parduotuvė. Ten žmonės ateina dviračių pirkti, o ne vogti, gal trumpam paliksiu nerakintą. Numinu, pabėgu nuo žiūrovų akių, mikliai nusiperku naują spyną, iššoku patenkintas laukan ir svarstau, kur rasti patogią vietelę susitvarkyti.

Nuošaliausia vieta mieste – centrinė geležinkelio stotis, jos perone ramiai apžiūriu pirkinį, koduoju. Niekas netrukdo, nes traukiniai nebevažinėja, o šiukšlių dėžė tokia tuščia, kad nejauku išmesti pakuotę.

Pakeliui nusiperku valgyti, nors apetitas kaži kur dingo. Kai važiuosiu, atsiras.

Pasistatau dviratį, senąją spyną išmetu, pasišildau kažkokį menkavertį pusgaminį, kramsnoju atbulais dantimis, išmetu popierinius indus, ragauju karštimą, plaunu puoduką.

3393!

Žinoma, netiks, bet tiek jau to, paskutinis paskučiausias bandymas: spynelę išsikrapštau nenoriai iš kitų atliekų ir surenku skaičių. Tinka, po galais.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (X)
Autoriaus nuotraukos

 

Kovo 31 d.

Kamanė

Tokiu oru mieste neužsibūsi: saulė pro dulkes, pro mėlynus išklerusių dyzelių dūmus, kaukių lauke nebereikia, nors kaip tik praverstų. Minu dviratį įkvėpti tyro laukų oro, pasigėrėti bundančio pavasario vaizdais, nufotografuoti širdį glostančio vaizdelio ar rūsčių vabalų kautynių.

Prieš nekaltas pramogas, žinoma, puoliau tvarkyti vėjo draskomą atsiknojusį polietileną, paskubomis šlifuoti ir impregnuoti prasto oro nujuodintą suolą, valyti dulkes, purtyti skudurus, krauti šiukšles ir pagaliau pritvirtinti nukritusį elektros dėžutės dangtį, kad laidai nekyšotų. Prieš darbus prisipyliau dubenį vandens nusiprausti, pastačiau saulės atokaitoje sušilti, bet pro šalį skrido kamanė ir, pavasarinio svaigulio pakerėta, pūkštelėjo išsimaudyti.

Paplaukiojusi išropoti negali – dubens kraštai statūs, slidūs, pakilti tiesiai iš vandens nepratusi, o jėgos senka bežiūrint. Pamaniau, suimsiu už pakarpos dviem pirštais ir nespausdamas ištrauksiu. Galės spardytis ir zyzti kiek nori, svarbu, kad negeltų. Geluonis, kad ir šlapias, yra geluonis. Tačiau sugriebti nepavyko: verčiau nuskęs, bet nepaklius į gelbėtojo nagus.

Įsivaizdavau, kad vabzdžiai plaukia peteliške, tačiau chaotiškas šešių kojų judinimas nė kiek nepanašus į prestižinį plaukimo stilių, kaip ir šlapia skęstanti varguolė nė iš tolo nepriminė ką tik linksmai dūzgusios rainos pūkuotos meškutės.

Pagriebęs dubens kraštus grakščiu puslankiu išpyliau ant žolės vandenį su visu kuo jame. Kamanė, apsvaigusi ir tankiai alsuojanti besikalančioje žolėje, skristi ne iškart pakilo, nudžiugau, kad neprireikė dirbtinio kvėpavimo.

 

Balandžio 1 d.

Pakeliui

Eidamas į operacinę girdžiu:

– Veskite daktaro venas!

– Atsigulė išvarža!