Darius Pocevičius. Vilniaus knygynai – dingę ir išlikę (I)

Iš spaudai rengiamos knygos

 

1965–1970 m.: naujų knygynų banga

7 dešimtmečio viduryje knygynų sąrašas pailgėjo iki 20-ies. Visi jie, išskyrus centrinį, „Knyga paštu“ ir „Karinę knygą“, buvo sunumeruoti it kaliniai ar kareiviai.

1966-ųjų pradžioje miesto valdžia pagaliau sutiko jiems suteikti vardus. Gražius bendrinius pavadinimus, nusakančius prekybos pobūdį, gavo iškart šeši knygynai: Gedimino pr. 4, anksčiau vadintas liaudies demokratijos šalių knygynu Nr. 2, tapo „Draugyste“; technine literatūra prekiavęs Gedimino pr. 29 ­ – „Technika“; suplanuotas netrukus atidaryti meno leidinių knygynas Gedimino pr. 50 – „Menu“; gaidų knygynas Gedimino pr. 64 – „Nata“; turistine literatūra prekiavęs Pilies g. 10 – „Turistu“, ką tik atidarytas knygynas Savanorių pr. 43 – „Žiburėliu“.

Visi šie pavadinimai, kaip ir vėlesni, gimė Knygų prekybos valdyboje, vėliau pervadintoje į direkciją. Kalbant konkrečiai, dažniausiai jie užgimdavo „knygynų patriarcho“, šios įstaigos direktoriaus pavaduotojo Albino Vaičiūno galvoje.

Iš 1966 m. patvirtintų neprigijo vienintelis „Menas“. Leidyklos „Vaga“ vadovai panoro, kad leidyklos ir knygyno pavadinimai sutaptų. Virš įėjimo atsirado užrašas „Vaga“.

1990-aisiais iš 30-ies Vilniaus knygynų tik keturi knygynai buvo bevardžiai. Tiksliau, pusketvirto. Pedagoginės literatūros knygynas Pilies g. 22 nei iškabos, nei pavadinimo neturėjo, bet daugelis jį vadino „Šviesos“ knygynu. O tikrais bevardžiais liko nedideli knygynėliai prie Aušros vartų, Lazdynuose ir Užupyje – atitinkamai 15-as, 23-ias ir 27-as knygynai. 

6 dešimtmečio viduryje turėta didelių planų. „Vakarinės naujienos“ optimistiškai rašė apie planuojamas statybas Kalvarijų ir A. Juozapavičiaus g. kampe: „Miesto vykdomasis komitetas išskyrė sklypą Vilniaus centriniam knygynui Dzeržinskio ir Melnikaitės gatvių kampe. Ten, kur šiuo metu tuščiame plote stūkso kioskai, išaugs dviejų aukštų stiklinio fasado pastatas. Čia ir įsikurs centrinis knygynas – stambiausi Lietuvoje knygų prekybos namai.“

Toliau negu projektai nenužengta, užtat sostinėje kilo naujų knygynų banga.

Antakalniečių „Atžalynas“. 7 dešimtmečio pradžioje antakalniečius aptarnavo vienas knygynas, įsikūręs gražaus senovinio namo priestate Antakalnio g. 30. Nepasižymėjo niekuo, vardo negavo, buvo vadinamas 11-uoju. Antroje 9 dešimtmečio pusėje vilniečiai raginti jame iš anksto užsisakyti sąjunginių respublikų leidyklų knygas.

 

Darius Pocevičius. Vilniaus knygynai – dingę ir išlikę (I)
1 pav. „Atžalyno“ knygynas: A – atidarymo anonsas miesto laikraštyje, 1965 m., „Vakarinės naujienos“, 1965-04-17, Nr. 90 (2224), p. 1; B – iškaba, dail. V. Pakštas, 2020 m., aut. nuotr.

 

Darius Pocevičius. Vilniaus knygynai – dingę ir išlikę (I)
2 pav. Visuomeninis knygynas „Švyturys“, Vilniaus g. 28: A – iškaba, 1971 m., A. Brazaičio nuotr., B – knygyno pardavėjos, 1973 m., nežinomo aut. nuotr., iš: „Naujos knygos“, 1973 m. rugsėjis, Nr. 9, p. 8.

 

1964-ųjų balandį 11-asis sulaukė bičiulio. Antakalnio g. 87 baigto statyti mūrinio penkiaaukščio pirmas aukštas perskeltas į dvi nelygias dalis. Didesnėje įsikūrė daržovių parduotuvė, mažesnėje – knygynas, pavadintas pagal žinomą K. Binkio pjesę (1A pav.). Daržovinė spaudoje sulaukė daugiau dėmesio. Galbūt dėl to, kad „Atžalynas“ jokių stebuklų neparodė – 100 kv. m ploto salė, aukštos lentynos, palei jas sustatytos įstiklintos vitrininės dėžės knygų naujienoms eksponuoti. Žodžiu, jokių puošmenų anei įdomybių.

Po 12 metų „Atžalynas“ buvo priverstas persikelti per penkis namus toliau nuo centro ir įsikūrė Antakalnio g. 97 – viename iš trijų galais į gatvę sustatytų penkiaaukščių. Buvusią jo salę užėmė išplėsta maisto prekių parduotuvė „Pavasaris“.

„Atžalynas“, suviliotas daugiau nei pusantro karto erdvesnių patalpų, ir toliau nerodė stebuklų. Nepaisant to, dešimtmečių sandūroje buvo papuoštas monumentalaus dydžio iškaba (1B pav.). Fantasmagoriškai išsiraičiusi lapija, išlinkę stiebai ir vešlūs lapai rėmina atverstą knygą. Šį įspūdingą metalo horeljefą sukūrė sukūrė VDI Dizaino katedrą baigęs Vidmantas Pakštas – tylus, viešumoje nesirodęs menininkas. 

„Liaudies“ knygynas. Pardavėjas sostinės knygynams ugdė Vilniaus prekybos technikumas, rengęs prekių žinovus, daugiausia žinoves. Gavusios knygų žinovės kvalifikaciją merginos įsidarbindavo knygynuose pardavėjomis, vėliau tapdavo vyr. pardavėjomis. Norint tapti vedėja, reikėjo baigti aukštąją mokyklą – Vilniaus universitetą arba N. Krupskajos kultūros institutą Leningrade.

Technikumas tada užėmė didelį trijų aukštų pa­statą Vilniaus ir Liejyklos gatvių kampe. 1965-ųjų spalį dėstytojo Alfonso Misevičiaus iniciatyva pirmame aukšte atidarytas nedidelis mokomasis knygynėlis, kuriame būsimos knygynų pardavėjos galėtų atlikti praktiką. Vos 35 kv. m prekybinio ploto knygynas pavadintas „Švyturiu“. Restauracinės dirbtuvės architektas Vytautas Gabriūnas suprojektavo metalinę iškabą, kurios galėjo pavydėti bet kuris knygynas (2A pav.). Ją nukalė tos pačios dirbtuvės meistras M. Jedas, kiek vėliau padirbinęs ir „Turisto“ knygyno iškabą.

Prie įėjimo iš Vilniaus gatvės pakabintas užrašas „Dirbame visuomeniniais pagrindais“ reiškė, kad knygyno darbuotojos negauna atlyginimo. Dėl to „Švyturys“ spaudoje dažnai vadintas visuomeniniu ar net liaudies knygynu. II ir III kurso technikumo moksleivės čia „žaidė“ tikrą knygyną – bendravo su pirkėjais, pardavinėjo knygas, tvarkė buhalteriją (2B pav.).

„Švyturys“ nebuvo vienadienis. Praslinkus dešimt­mečiui spauda vis dar rašė apie čia surengtus susitikimus su žinomais knygų autoriais E. Mieželaičiu, Just. Marcinkevičium, A. Baltakiu, A. Maldoniu, žavėjosi įdomiomis iniciatyvomis:

„Gerinant knygų reklamą, darbuotojai dažnai naudoja magnetofoną. Patys ruošia įrašus ir patys juos leidžia per garsiakalbį. Pirkėjai išgirsta naujų knygų apžvalgas, recenzijas, ištraukas iš įdomesnių kūrinių. Tekstas dažnai palydimas muzika. Šį knygyną, kuriame dirba tik jaunimas, pamėgo ne tik jauni žmonės. „Švyturio“ nuolatiniais pirkėjais tapo Vilniaus universiteto rektorius J. Kubilius, profesorius P. Brazdžiūnas, dailininkai B. Uogintas, F. Daukantas ir kiti.“ Vilniaus knygynų žemėlapyje unikalaus „Švyturio“ nebeliko 9 dešimtmečio viduryje. 

Metalinis „Turisto“ kompasas. Pilies gatvėje prie gražiojo rusvų plytų gotikinio namo prisišliejęs dviaukštis gotikos stilių išlaikė tik viduje. Čia, Pilies g. 10, nuo 6 dešimtmečio pradžios veikė nedidelis knygynėlis. Restauravus visą pastatą su rūsiais pagal V. Gabriūno projektą, 1966-ųjų gegužę duris atvėrė ne ką didesnis, bet daug gražesnis „Turisto“ knygynas, prekiavęs turistams ir kraštotyrininkams skirta literatūra, suvenyrais, atvirukais, albumais (3B pav.). To meto spaudoje akcentuota, kad būtent nuo šio knygyno pirmąją pažintį su Vilniumi pradės daugelis turistų ir sostinės svečių.

Knygyno viduje atidengtas senovinis mūras, virš galvos – skliautuotos lubos su metaliniu žibintu, ant palangių stovėjo masyvios žalvario žvakidės, langus dengė kaltinės grotelės su Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos simboliais. O lauke, virš įėjimo, kabėjo knygyno vizitinė kortelė – senoviška tūrinė iškaba „Turistas“ su kompaso imitacija (3A pav.).

Visas šias grožybes iš metalo padirbino Lietuvos restauracinės dirbtuvės kalvis M. Jedas. Jį prisimena tose pačiose dirbtuvėje darbavęsis architektas Evaldas Purlys: „Jedas turėjo tvirtą ranką. Paspaus sveikindamasis – net pritūpsi. Ir neišdidus – su manimi, dar piemeniu, visada pasikalbėdavo, paaiškindavo. Vardu jo niekas nevadino – vis Jedas ir Jedas. Gaila, kad 1972 ar 1973 metais išvažiavo į Izraelį. Jį pakeitė lietuvis pavarde Pajėda. Visi ilgai juokavo: buvo Jedas, dabar Pajėda.“

„Turisto“ knygynėlis vėliau ne kartą minėtas geru žodžiu laikraščių puslapiuose. Štai po dešimties metų „Literatūroje ir mene“ galėjai perskaityti tokį poetinį pasažą: „Ažūrinę metalinę iškabą į šaligatvį iškišęs „Turistas“ – miniatiūrinis knygynėlis Vilniaus svečiams, norintiems įsigyti žemėlapių, miesto planų, atvirukų komplektų, kelionės vadovų ir t. t. Patekus į tamsoką gotikinę plytos ir geležies karaliją, vėl pajunti ant veido auksinę metų šviesą, tada gali užsimerkti, mintimis žengti keletą žingsnių Gorkio (atsiprašau – Pilies) gatve aukštyn ir pateksi pas Juozapą Zavadskį, vieną seniausių ir turtingiausių Vilniaus knygininkų...“

„Žiburėlis“ Krasnuchoje ir „Šilelis“ Žvėryne. „Dar vienos dovanos susilaukė vilniečiai. Raudonosios Armijos prospekte, naujųjų Vilniaus statybų rajone, atidarytas „Žiburėlio“ knygynas. Jis įsikūrė buitinio kombinato paviljone. Prie jo prekystalių nuo ryto iki vakaro gausu pirkėjų“, – 1966-ųjų spalį pranešė miesto laikraštis.

Iš tikrųjų knygininkai nugalėjo buitininkus užėmę jiems skirtą paviljoną Savanorių pr. 43. Plačios vitrinos buvo padabintos knygyno skyrių ženklais: mokslinę literatūrą simbolizavo atomo ženklas ir pan. Jose iš vidaus būdavo eksponuojami išleidžiamų knygų sig­naliniai egzemplioriai. Viduje skyrius vieną nuo kito skyrė dekoratyvinės grotelės, kampe stovėjo palmė.

 

Darius Pocevičius. Vilniaus knygynai – dingę ir išlikę (I)
3 pav. „Turisto“ knygynas, Pilies g. 10: A – iškaba virš įėjimo, 1966 m., nežinomo aut. nuotr., „Tėvynės balsas“, 1966 m. birželis, Nr. 26 (921), p. 2: B – interjeras, 1967 m., nežinomo aut. nuotr., „Naujos knygos“, 1967 m. gegužė, Nr. 5, p. 18.

 

Darius Pocevičius. Vilniaus knygynai – dingę ir išlikę (I)
4 pav. „Vagos“ knygynas, Gedimino pr. 50: A – fasadas su įėjimu, 1969 m., M. Baranausko nuotr., LCVA 1-18248, B – interjeras, 1969 m., M. Baranausko nuotr., LCVA 1-10315.

 

1985-ųjų spalį „Žiburėlyje“ surengta „Nepatenkintos paklausos diena“, per kurią knygyno lankytojai galėjo raštiškai išlieti savo nepasitenkinimą dėl knygų kokybės ir jų stokos. Miesto laikraštis paviešino nuotrauką, kuri rodė, kad knygynas buvo jaukus: ant sienų – paveikslai, ant palangių – augalai ir gėlės.

Prieš pat dešimtmečio pabaigą Žvėryne, Sėlių g. 39 atvėręs „Šilelio“ knygynas jau priklausė tai beveidžių „universalių“ knygynų grupei, prie kurių vėliau prisidėjo „Šatrija“, Šeškinės, Naujininkų ir Lazdynų knygynai. Vis dėlto iš kitų senolių „Šilelis“ išsiskyrė tuo, kad veikė labai ilgai, tiesiog pasiutusiai ilgai. Senoji neoninė iškaba „Knygynas“ buvo nukabinta tik 2019-ųjų gruodį.

„Menas“ virto „Vaga“. Beveik dvi dešimtis metų nuolatinės vietos sau neradę „Vagos“ leidyklos darbuotojai į naujus rūmus Gedimino pr. pabaigoje įsikraustė 1966-ųjų sausį. O štai knygyną pirmame aukšte pavėluota atidaryti ilgiau nei metus. Duris jis atvėrė tik 1967-ųjų kovą (4A pav.). Priežastis paprasta ir buitinė – Vilniaus dailės kombinato meistrai susivėlino pagaminti baldus: „Vagos“ leidykla suteikė knygynui savo vardą, kartu pasirašydama lyg ir „vekselį“. Mat leidykla žada šefuoti knygyną: rengti čia susitikimus su naujai išleistų meninių leidinių ar reprodukcijų autoriais. Tam pasitarnaus poilsio kampelis-salonas. Baldus pateikė (tiesa, gerokai pavėlavęs) Vilniaus „Dailės“ kombinatas, interjero autorius – vilnietis architektas Fridrikas Samukas. F. Samukas, vėliau pagarsėjęs kaip karikatūristas, sukūręs legendinį Miko Ridiko personažą, iš tikrųjų pasistengė. Knygynas tuo metu buvo bene pats jaukiausias: su minkštais baldais, knygų pristatymams skirta atskira erd­ve, darbuotojų vadinta „poilsio kampeliu“, specialiais ištraukiamaisiais skydais meno kūrinių reprodukcijoms ir įdomia atvirukų „kartoteka”, kurią patogu sklaidyti.

Knygyno darbuotojai iškart kibo į darbą. Centrinis knygynas jau buvo tapęs tradicine susitikimų su rašytojais vieta, o štai „Vagos“ žvaigždėmis tapo dailininkai. „Vagos“ knygynas šiuo metu yra vienintelis respublikoje specializuotas meno leidinių knygynas. „Vaga“ vis dažniau rengia įvairias masines meno leidinių propagavimo ir platinimo priemones, kaip latvių ir estų meno leidinių parodą-pardavimą, susitikimus su dailininkais K. Šimoniu, A. Gudaičiu, A. Kuču, S. Krasausku, A. Savicku, A. Steponavičiumi ir kitais“, – rašyta 1967-ųjų liepą. Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad knygyno, kurį valdžia iš pradžių buvo pavadinusi „Menu“, specializacija per siaura. „Kyla mintis, o gal iš tiesų šiame knygyne įsteigti firminį „Vagos“ leidyklos leidinių skyrių. Tai padėtų leidyklos darbuotojams betarpiškai stebėti, kaip jų darbo rezultatus vertina eilinis skaitytojas“, – 1970 m. siūlė tuometė knygyno vedėja L. Rutkauskaitė.

Kelerius metus prekiavusi vien knygomis apie dailę, teatrą ir kiną, reprodukcijomis, albumais ir meniniais atvirukais „Vaga“ perprofiliuota į firminį leidyklos knygyną su plačiu grožinės literatūros pasirinkimu ir tapo vienu svarbiausių Vilniaus knygynų. Sužinojai, kad išeis nauja lietuvių autorių prozos ar poezijos knyga – lėk į „Vagą“, ten ji pasirodys pirmiausia.

 

Draugai