Šiais metais sukanka 400 metų nuo lietuvių raštijos pradininko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, svarbiausių katalikiškų XVI a. lietuvių raštijos paminklų autoriaus Mikalojaus Daukšos mirties.
Jo tiksli gimimo data nežinoma ir svyruoja tarp 1527–1538 metų, tačiau mirties data paliudyta testamente, sudarytame 1613 m. vasario 13 d. Kaip tvirtinama, „po kelių dienų“ ar „vasario antroje pusėje“ (J. Lebedys, A. Jovaišas) M. Daukša mirė. Vienintelis Vaclovas Biržiška drįsta spėti: „bene vasario 16 dieną.“1 Būtų gražu ir simboliška, jei tai būtų tiesa. Juk ir poetas Justinas Marcinkevičius, didelis Mikalojaus Daukšos gerbėjas, ne kartą rėmęsis į jo tekstus, išėjo Anapilin taip pat vasario 16 dieną. Tokie lemtingi sutapimai daug ką pasako.
M. Daukša mirė ir palaidotas Varniuose.
Ligi šiol išsamiausia studija apie Mikalojų Daukšą yra Jurgio Lebedžio monografija, išleista 1963 metais, ir J. Lebedžio skaitytų paskaitų pagrindu išleistas vadovėlis „Senoji lietuvių literatūra“ (1977). Iš čia vėlesnieji tyrinėtojai (A. Jovaišas, J. Girdzijauskas) ėmė pagrindines formuluotes, vertinimus ir teiginius. J. Lebedys M. Daukšą be išlygų laiko „renesanso žmogumi“. Kuo remiantis taip tvirtinama? Visų pirma M. Daukšos raštais: iš lenkų kalbos išverstu ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos „Katekizmu“ (1595) ir iš lenkų kalbos išversta lenkų jėzuito Jokūbo Vujeko „Postile“ (1599), o ypač prie „Postilės“ išspausdinta lenkiška „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, skirta kunigams ir valstybės pareigūnams.
Pagal tradicinę sampratą, Renesanso žmogus – tai homo trium linguarum („trijų kalbų žmogus“), t. y. mokantis lotynų, graikų, hebrajų kalbas, nes tik jų mokėjimas leido gilintis į autentiškus antikos ir Biblijos tekstus, juos publikuoti, versti, imituoti. Ar toks apibūdinimas tinka ir Mikalojui Daukšai?
Štai kaip J. Lebedys charakterizuoja M. Daukšą: „M. Daukša – ne eilinis, o didelis žmogus, ne vienu atžvilgiu praaugęs savo epochą. (...) Žinojimo troškimas, gabumai, platūs užmojai, veržlumas, atkaklus atsidėjimas svarbiam visuomeniniam uždaviniui ir nepalaužiama energija, jį vykdant, – štai kas labiausiai būdinga M. Daukšos asmenybei. Tai jį sieja su geriausiais renesanso žmonėmis.“2
Paradoksas tas, kad apie M. Daukšos išsilavinimą mes nieko tikro nežinome. Būta spėjimų, kad jis galėjo studijuoti Krokuvos, Prahos, Karaliaučiaus, Vokietijos ar Italijos universitetuose, tačiau nė vieno iš jų matrikulose Daukšos pavardės ar kitokių paliudijimų nerasta. Itin keista, kad Daukšos nėra tame būrelyje jaunuolių iš Lietuvos, kurie 1560–1563 metais pabuvojo Vitenbergo, Tiubingeno, Leipcigo universitetuose. Tarp jų buvo būsimasis Daukšos globėjas Merkelis Giedraitis, Jonas ir Juozas Valavičiai, Jonas ir Petras Vesiolovskiai, Petras Korsakas, Stanislovas Kmita, Fridrichas Skuminas Tiškevičius, Jurgis Zablockis3, neminint jau anksčiau čia apsilankiusių Stanislovo Rapolionio ir Abraomo Kulviečio.
Greta lietuvių, lenkų, rusėnų kalbų, Daukša puikiai mokėjo lotynų kalbą, buvo susipažinęs su antikine literatūra. Tai rodo lotyniškoji „Postilės“ pratarmė, dedikuota vyskupui Merkeliui Giedraičiui, kurioje akivaizdus Cicerono kalbų poveikis, taip pat Vergilijaus, Ovidijaus, Livijaus, Plutarcho kūrybos atgarsiai. M. Daukša didžiuojasi savo atliktu darbu. Jis lygina save su graikų dainiumi Orfėju, paaukojusiu dievams savo lyrą, taip pat su romėnų kariu, prie Heraklio šventovės sudėjusiu savo ginklus. Taip „Postilės“ vertėjas savo globėjo akivaizdoje sakosi padedąs savo atliktą darbą4.
1579 metais Žemaičių vyskupiją vizitavęs Tarkvinijus Pekulas, aplankęs M. Daukšos kleboniją Krakėse, pažymėjo jos gerą būklę ir kad name esama „daugybės įvairių mokslo knygų“5, tačiau tarp jų paminėjo ir keletą netinkamų turėti katalikų dvasininkui. Tai buvo Filypo Melanchtono ir Jono Meclerio „Graikų kalbos gramatikos“ bei Erazmo Roterdamiečio sudarytas lotyniškų ir graikiškų sentencijų rinkinys „Adagia“, kurias Pekulas liepė „sudeginti arba suplėšyti“. Taigi M. Daukša mokėjo arba mokėsi ir graikų kalbos.
Deja, nežinome, kokio dydžio buvo M. Daukšos biblioteka ir kas ją sudarė. J. Lebedys spėja, kad ji galėjo prilygti Abraomo Kulviečio bibliotekai, kurioje buvo apie 80 knygų. Po Daukšos mirties biblioteka buvo atiduota Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekai6.
Pirmoji žinoma M. Daukšos gyvenimo data – 1570 m., kai jis tapo Krakių klebonu. 1572 m. paskirtas Varnių kanauninku, nuo tada persikėlė gyventi į Varnius ir ten gyveno iki mirties. 1580 m. gavo altariją Kražiuose, 1585 m. pakeltas vyskupijos oficiolu, o 1592 m. gavo Betygalos parapiją. Mirus vyskupui Merkeliui Giedraičiui, M. Daukša buvo paskirtas vyskupijos administratoriumi (anot V. Biržiškos, „turėdamas jau daugiau kaip 80 metų turėjo imtis sunkaus darbo valdyti vyskupiją“), kol 1610 m. atvyko naujasis vyskupas Mikalojus Pacas.
Prie Mikalojaus Daukšos sėkmingos „karjeros“ ir atliktų darbų daug prisidėjo jo globėjas, garsios kunigaikščių giminės palikuonis Merkelis Giedraitis (1536–1609), 1576 m. tapęs Žemaičių vyskupu. Tai buvo iškili asmenybė XVI a. Lietuvos kultūros, politikos, Bažnyčios veikloje.
M. Giedraitis gimė Žemaitijoje ir tikriausiai čia baigė pradžios mokslus. 1550 m. jis įrašytas Karaliaučiaus universiteto matrikulose, 1560 m. studijavo Vitenbergo ir Tiubingeno, o 1563 m. Leipcigo universitetuose.
Grįžęs į Lietuvą, Giedraitis iš karto įsijungė į politinį, religinį, visuomeninį gyvenimą. 1569 m., kaip Vilniaus vaivadijos pasiuntinys, jis dalyvavo pasirašant Liublino uniją, 1571 m. buvo įšventintas į kunigus, 1575 m., kaip LDK atstovas, vyko į Paryžių kviesti pabėgusio karaliaus Henriko Valua grįžti į Lietuvos–Lenkijos Respubliką. Pagaliau 1576 m. buvo nominuotas Žemaičių vyskupu, įveikęs stiprų varžovą Jokūbą Voroneckį, kurį rėmė Gniezno arkivyskupas, Lenkijos primas. Vienas svarbiausių M. Giedraičio privalumų buvo tas, kad jis mokėjo lietuvių (žemaičių) kalbą.
Tapęs žemaičių vyskupu, M. Giedraitis aktyviai ėmėsi potridentinės Katalikų Bažnyčios reformos darbų: sušaukė vyskupijos sinodą, įpareigojo dvasininkus laikytis celibato ir kitų bažnytinės disciplinos reikalavimų. Čia jam daug padėjo popiežiaus nuncijaus įgaliotinio Tarkvinijaus Pekulo 1579 m. atlikta Žemaičių vyskupijos vizitacija, kurios metu aptikta daug dvasininkų aplaidumo, netvarkos, Bažnyčios kanonų pažeidimų. Giedraitis darė įvairias organizacines pertvarkas, steigė naujas parapijas, savo lėšomis statė naujas bažnyčias, tačiau svarbiausia – suprato, jog reikia naujų dvasininkų, mokančių lietuvių kalbą, ir katalikiškų tekstų lietuvių kalba, kurie perduotų Dievo žodį paprastiems žmonėms. Nuo Reformacijos veikėjų raštų lietuvių kalba pasirodymo Mažojoje Lietuvoje jau buvo praėję 50 metų. Katalikų Bažnyčia vėlavo.
Pirmąjį savo norą M. Giedraitis išsakė testamente, skirdamas Viduklės parapinei bažnyčiai Pašvitinio, kitaip Burbiškio, dvarą Upytės apskrityje, su sąlyga, kad „Viduklės bažnyčios valdytojas ir jo įpėdiniai [kasmet?] leistų du jaunuolius studijuoti, kad išsilavinę vėliau jie taptų dvasininkais ir tarnautų Žemaitijoje tėvynei ir Dievo bažnyčiai“ (ut modernus possessor parochiae Viduklensis et successores eius duos adulescentulos nobiles Samogitas erudiendo in liberalibus studiis tradant, qui postea eruditi patriae et ecclesiae Dei in Samogitia in spiritualibus deserviant)7.
Antrąjį ketinimą Giedraitis susiejo su Mikalojumi Daukša, pavesdamas jam išversti J. Ledesmos „Katekizmą“ ir J. Vujeko „Postilę“. Manoma, kad abu šiuos veikalus Daukša vertė vienu metu, ir tai truko 12–15 metų. Spėjama, kad pirmiau buvo parengta „Postilė“, tačiau jai išleisti trūko lėšų, todėl pirmiau išleista mažesnė knyga – „Katekizmas“. Mat pagal jėzuitų nuostatus jų spaustuvėje išleistų knygų nebuvo galima pardavinėti ir iš to turėti pajamų. Todėl Vilniaus jėzuitų akademijos (universiteto) spaustuvėje išspausdintoms knygoms vyskupas Giedraitis turėjo rasti nemažų lėšų.
Taigi Daukšos frazė Giedraičiui dedikuotoje lotyniškoje „Postilės“ pratarmėje „mano darbu, o Tavo sumanymu, liepimu ir lėšomis“ (meo quidem labore, tuo autem consilio, iussu et impensis) nėra tik retorinė nusižeminimo išraiška, bet realios situacijos konstatavimas.
Vyskupo M. Giedraičio nuopelnus „Postilės“ pratarmėje M. Daukša taip įvertina: „Iš tiesų, Tavo rūpesčiu, Galingiausias Vyskupe, yra pasiekta, kad jau nestokojame lietuvių kalbą mokančių kunigų ir pamokslininkų. Tavo uolumu beveik nusmukusi šiose žemėse krikščionybė atgavo ankstesnį savo tvirtumą ir spindesį. Argi Tavo pastangų ir budrumo dėka tikrojo tikėjimo priešininkai iš dalies neatsižadėjo savo neapgalvoto įžūlumo, o iš dalies argi nesutramdė jo tarp savo sienų? Ir pagaliau negali būti suregzta ar sumanyta tokia blogybė ar nedorybė, kurios tu nemėginai ar nemėgintum atitolinti ar panaikinti.“8
Pagaliau Pratarmės pabaigoje M. Daukša dar kartą pabrėžia: „...šią naštą, ant mano pečių užkrautą ne mano iniciatyva ir pasirinkimu, bet Tavo valia ir įsakymu (...) kloju prieš tavo akis“ (onus hoc, non sponte et electione, sed tua auctoritate et imperio, humeris meis impositum (...) depono sub oculis tuis).
Tai jokiu būdu nesumenkina M. Daukšos atlikto darbo svarbos ir originalumo. J. Lebedys, išsamiai išanalizavęs M. Daukšos ir J. Vujeko „Postilių“ panašumus ir skirtumus, konstatavo, kad M. Daukšos „Postilė“ nėra pažodinis vertimas, kad Daukša stengiasi priartinti savo vertimą prie Lietuvos realijų. Daukšos „Postilėje“ J. Lebedys pažymi leksikos turtingumą, sinonimų gausą („Kartais vienam originalo žodžiui duodami net 5 lietuviški sinonimai“), naujadarų kūrimą, kalbos vaizdingumą.
„J. Vujeko postilėje vyrauja intelektualinis pradas, išraiškingesnis žodis rečiau pasitaiko. Daukšai būdingas didesnis vaizdingumas, emocingumas. Veiksmažodžiais ir dalyviais jis ne tik sustiprino, bet ir sudinamino išraišką. Blankius originalo žodžius Daukša pakeičia vaizdingais, sugeba parinkti tiksliausius, specifinius kiekvienam atvejui veiksmažodžius.“9
Taigi šiuo atveju vyskupo M. Giedraičio ir kanauninko M. Daukšos siekiai pasitarnauti lietuvių tautai ir Katalikų Bažnyčiai sutapo, tačiau kiekvienas tą siekį įgyvendino taip, kaip galėjo: vienas – įtaka ir pinigais, kitas – darbu ir talentu.
Lenkiškoje „Postilės“ pratarmėje M. Daukša išaukštino lietuvių kalbą, pabrėžė jos svarbą tautos išlikimui ir Lietuvos valstybingumui. Gimtąja kalba, anot jo, turi būti „rašomi įstatymai, rašoma savo ir kitų šalių istorija, svarstomi visi krašto reikalai, gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioje, susirinkimuose ir namie“. Taigi M. Daukša išvardija svarbiausias institucijas ir veiklos sferas – įstatymų leidybą, Seimą, Bažnyčią – kur tuo metu vyravo rusėnų, lotynų ir lenkų kalbos. M. Daukša mano, kad visose tose sferose gali būti vartojama lietuvių kalba. Jis sakosi nenorįs peikti svetimų kalbų mokėjimo, „tik peikiu savo lietuviškos kalbos apleidimą, paniekinimą ir beveik pametimą“. Ir galiausiai pasakomi garsieji sakralieji žodžiai, vėliau pavadinti „patriotiniu manifestu“ lietuvių kalbai: „Juk tautos laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų įvairumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas.“10
Tas gimtosios kalbos, tautos ir Tėvynės aukštinimas, sielojimasis dėl jos likimo, noras dirbti jos labui, be abejo, yra renesansinės kultūros bruožas, iškeliantis M. Daukšą greta ryškiausių Lietuvos Renesanso asmenybių: Alberto Goštauto, Augustino Rotundo, Mykolo Lietuvio, Motiejaus Strijkovskio (beje, nuo 1578 m. gyvenusio Varniuose ir čia parašiusio pirmąją „Lietuvos istoriją“), Jono Radvano.
Tačiau parengta ir išleista paskutiniaisiais XVI amžiaus metais M. Daukšos „Postilė“ jau yra paženklinta ir Baroko epochos estetinės raiškos bruožų, išreiškianti potridentinės Katalikų Bažnyčios nuostatas. Gimtoji kalba Daukšai yra ne vien ryšio su protėvių kartomis patvirtinimas, bet ir žmogaus dialogo su Dievu galimybė, išganymo laidas: „Kaip gi tamsus žmogus supras gerus ir išganingus dalykus, jei tas, kuris turi mokyti, jo kalbos nemoka arba nekenčia? Kaip klausys ir tikės, sako šventas Povilas, jei neturi vertiko? Ką reikia daryti, jei nesupranta mokytojo? Pasigailėkim savo pačių kraujo, kuris žūva dėl tokio negirdėto išganymo dalykų nepažinimo. Pasigailėkim savo pačių sąnarių, nes mes esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje.“11
Taigi M. Daukša išsako dar vieną labai svarbią mintį: kalba ir tikėjimas yra du veiksniai, kurie griauna luominio, socialinio, religinio susiskirstymo ribas, vienija tautą, skatina bendrai veiklai.
Bažnyčios vienybės idėja buvo vienas iš fundamentinių klausimų diskusijose tarp protestantiškosios Reformacijos atstovų ir jų priešininkų. Šią idėją itin aistringai gynė vienas žymiausių Kontrreformacijos veikėjų, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, pamokslininkas ir teologas, jėzuitas Petras Skarga (1536–1612). Jo veikalas „Apie Dievo Bažnyčios vienybę“ (O jedności Kościoła Bożego) buvo išleistas 1577 m. Vilniuje, tad M. Daukša galėjo jį žinoti ir būti skaitęs. Be to, labai populiarūs buvo Skargos „Seimo pamokslai“ (Kazania sejmowe, Krokuva, 1597), kuriuose valstybė ne kartą lyginama su žmogaus kūnu, deramai funkcionuojančiu tik tada, kai visi jo nariai veikia vieningai. M. Daukšai galėjo imponuoti ir pakilus, pranašiškas, vaizdingas Skargos retorinis stilius, nes ir pats demonstruoja gebėjimą kalbėti emocingai ir vaizdžiai.
M. Daukša pabrėžia, jog „Postilėje“ išdėstytas „tikras ir neiškreiptas Kristaus mokslas“, kurį „mūsų tauta“ (narod nasz) pirmą kartą išgirs „jau ne lenkų, o jos pačios kalba“ (językiem już nie polskim, ale twym własnym). Ir tautiniai patriotiniai, ir tikybiniai motyvai M. Daukšai yra vienodai svarbūs.
Mūsų tyrinėjimuose M. Daukša kol kas labiausiai vertinamas kaip lietuvių kalbos puoselėtojas, talentingas literatas ir vertėjas, modernios tautos ir valstybės koncepcijos kūrėjas, tačiau tikybiniai ir teologiniai „Postilės“ (taip pat ir „Katekizmo“) klausimai kol kas mažai analizuoti.
M. Daukšos „Postilė“ netelpa vien „kalbos“ ir „literatūros“ rėmuose. Joje sutelkta XVI a. intelektualinės minties kvintesencija: kultūros, religijos, teologijos, Bažnyčios istorijos problematika, kurią turėtų analizuoti atitinkamų sričių specialistai. To dar ligi šiol nėra įvykę. Galbūt šiais metais minimas Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejus ir su juo sutampanti M. Daukšos 400 metų mirties data paskatins tokius tyrimus.
1 Biržiška V. Aleksandrynas, t. 1. – Čikaga: JAV LB Kultūros fondas, 1960. Perspaudas: –Vilnius: Lietuvos kultūros fondas, 1990, p. 128.
2 Lebedys J. Mikalojus Daukša. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 145.
3 Biržiška V., op. cit., p. 26–27.
4 Daukša M. Postilės prakalbos, Sudarė A. Piročkinas. – Vilnius: Mintis, 1990, p. 21.
5 Žemaičių vyskupijos vizitacija (1579), tekstą parengė, iš lotynų k. vertė ir rodykles sudarė L. Jovaiša. – Vilnius: Aidai, 1998, p. 103.
6 Biržiška V., op. cit., p. 125.
7 Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. – Vilnius: Mintis, 1973, p. 141.
8 Daukša M. Postilės prakalbos, op. cit., p. 19.
9 Lebedys J., op. cit., p. 73.
10 Daukša M. Postilės prakalbos, op. cit., p. 34.
11 Ten pat, p. 35.