1949

Iš darželio mane dažniausiai parveda Polė. Ji pabus su manim, kol grįš iš darbo arba Mamytė, arba ponia Aniceta. Polė nei suaugus, nei mergaitė. Ji man kaip draugė. Jai šešiolika, mokosi Salomėjos Nėries mergaičių gimnazijoje. Ponia Aniceta sako, kad Polė pamestinukė. Savo Mamytės ji neprisimena, Mamytė palikusi ją mažą prie kūdikių namų durų. 
Vaikų namuose Polė pamėgo užeiti pas ponią Anicetą į medicinos kabinetą, tai dabar ir į namus dažnai ateina. 
Ji vilki gražia mokykline uniforma – ruda plisuota suknele su balta apykakle ir juoda šilkine prijuoste su „sparnais“. Ir aš tokios norėsiu, kai jau eisiu į mokyklą. Polės garbiniuoti pelenų spalvos plaukai trumpai pakirpti. Pas mus atėjusi ji stoviniuoja prie baltų koklių krosnies rankas už nugaros sunėrusi ir siūruodama šildosi. Ji atsigręžus lango pusėn, nes prie savo fanerinio staliuko ties langu sėdžiu aš. Polė turi gražų balsą. Dainuoja mokyklos chore altu. Polė ir mane išmokė dainų, tai jai atėjus, visuomet dainuojame „Kur bėga Šešupė“ arba „Plaukia sau laivelis“. Man įdomu klausytis, kaip Polė išraito visai kitokią melodiją, bet prie manosios ji puikiausiai tinka. Polė sako, kad tai yra „antras balsas“.
Kartais pasiėmusios rogutes mudvi einame į Bernardinų sodą. Polė mane veža. 
Vieną dieną Mamytė Polei smulkiai nupasakoja, kaip Plungėje rasti mano senelių namus ir nupaišo kelią, kuriuo iš stoties turėsime keliauti. Mudvi išvažiuojame naktiniu traukiniu. Man patinka, kaip traukinys dunda. Telpame ant vieno gulto abi, nes Polė smulkutė. Turime pasiėmusios ir rogutes – iš stoties Plungėje per toli man bus pėsčiomis pareiti. Anksti rytą, dar neprašvitus, išlipame Plungėje ir keliaujame pas Papą ir Mamą. Polė rankoj laiko Mamytės nupaišytą kelią ir užvertusi galvą skaito gatvių pavadinimus ant namų. Polė pabus vieną dieną, o kitą išvažiuos atgal. Aš liksiu pas senelius. Dabar turiu net dvejas rogutes, žemaitiškai vadinamas šliedelėmis. Mamytė vėl atvažiuoja tik į svečius. Kai lydime ją į stotį, aš sėdžiu ant rogučių. Sykį tas vilnietiškąsias rogutes prie stoties mums pavogė, tai į namus turėjome keliauti pėsčiomis – Papa nemoka manęs nešti nei glėby, nei ant kupros.

Ant užšalusio upelio berniukai važinėjasi ledžingomis. Tai pačiūžos. Jos namų darbo, iš storo medinio šakalio išdrožtos, o kad geriau slystų, išilgai apačios pritaisyta metalinė viela. Petris turi ledžingas. Ir Ragainūčiai turi. Ontė Ragainūtis net geležines, pirktines turi, sako, jos krominės. Kazė dar per mažas, ir aš ledžingų neturiu – mergaitės su ledžingomis nesivažinėja. Mudviem su Kaze užtenka mano šliedelių. Medinėmis klumpėmis slidinėdami, tempiame šliedeles į kalną ir nuo kalno vidurio jau leidžiamės žemyn. Nuo pat viršaus važiuoti Mama draudžia, nes „galim sprandą nusisukti“. Kai būna labiau pašalę ir kalno paviršius blizga, tuomet galim lėkti nuo kalno vien tik ant klumpių sutūpę, į klumpių nosis įsitvėrę, – slysta labai gerai. Jei ir išvirstam į pusnį, tai neskauda, tik juokas. Kai mudviejų storos vilnonės kojinės nuo sniego suragėja, turim eiti namo, kitaip Mama bars.  

Pas mus visą savaitę gyvena siuvėjas. Gerojoj troboj prie stalo jis rankine mašina siuva Papai kailinius. Naktį miega „mažojoj trobelėj“ – nešildomame kambaryje už gerosios trobos, ten, kur Mamos medinės audimo staklės. Mama žiemą neaudžia, aus tik vasarą, kai dienos bus ilgesnės. Linais apmes, bovelna ataus. Sunku suprasti, kaip ji tuos audimo raštus išeiti moka. Kiekvienas audinys kitonišku raštu. Pabaigusi skalbia, lygina, naujuoju audiniu lovą užtiesusi kviečiasi ir kaimynę pasidžiaugti. Rankas po krūtine sunėrusios jos stoviniuoja priešais audinį ir galvas pakreipusios žiūrinėja, ieško, iš katros pusės raštas „gyvas“, o iš katros „miega“. O tas siuvėjas dabar ir valgo pas mus. Papa jam prie pietų net čierkutę įpils. „Sriūbt, kriaučiau, sriūbt“, – ragins. Sykį per duris galvą įkišusi Kniūkštienė pranešė: „Pareet tikrindamys.“ Siuvėjas greit pakabino kailinius į spintą, siuvamąją mašiną pakišo po lova, švarką apsivilko – ir sėdi sau už stalo su čierkute, neva kaip svečias. Bet tąsyk tikrintojai neatėjo. Mama sakė, kad jei būtų užtikę siuvant, būtų mašiną atėmę ir dar baudą reiktų sumokėti.

O vasarą tikrintojas atėjo. Teiravosi, kokių turim gyvulių. Mama visus išvardijo. Paskui klausė, kas dar iš aplinkinių kaimynų turi karvę. Mama sako, nieks neturi. Aš stebiuosi – nejaugi Mama nežino, kad Karolina, mūsų nuomininkė, karvę turi? „Netor, netor“, – tvirtina Mama. Tikrintojas ima klausinėti mane. Aš apginu Karoliną ir giriu, kad ji karvę tikrai turi, juk matau, kaip veda ją keliu pro Ragainį ant Jezdauskio kalno ganytis. O karvę laiko Jundulo tvarte, nes mūsų tvarte vietos nėra. Tikrintojas kažin ką užsirašo. Jam išėjus, Mama mane bara: „Esi, Giedrele, lygo enkavediste, juk įskundee Karuoliną.“ Še tau, o maniau, kad pagyriau. Atėjusi Karolina sėdi ant žaliosios skrynios ir į mane nežiūrėdama sako Mamai: „Ka doutiuo tuokee rupūžuokee į sobene, tad atsimiintu neplioorpte...“ Mama nusigręžusi prie plytos verda pietus ir nieko neatsako. Bet ir mūsų karvę netrukus išsives nepažįstami dėdė su teta. Ant stalo jie paliks krūvą pinigų ir Papa sės skaičiuoti, ar tikrai devyni šimtai.

Vieną rytą Plungė nustėro išvydusi, kad po nakties nebėra abiejų vienuolyno bažnyčios bokštų. Medinė bažnytėlė visai netoli linų fabriko, greta baltos mūrinės vidurinės mokyklos. Iš mūsų namų kiemo bokštai buvo puikiai matyti, dabar – tuščia, nebėra. Sako, per naktį juos pjūklu kažin kas nupjovė. Greičiausiai tai vėl tas pats Šleinys, katras neseniai didžiosios bažnyčios šventoriuje išdraskė Marijos koplytėlę. Žmonės ryte rado koplytėlę tuščią, atlapom durim. Šleinys dar ir pasigyrė, kad tai jis padarė. Sako, Šleiniui rankos turės nudžiūti, norįs, matai, visus komunistus perspjauti. Ir vienuolyną greta vidurinės mokyklos valdžia uždarė, vienuoliai kapucinai persikėlė į miestą ir nuomojasi kambarius Birutės gatvėj. Tarp jų yra ir tėvas Stanislovas (jį susitiksiu po daugelio metų).

Plungėje darželio nėra ir, nors man dar nesuėjo šešeri, atvažiavusi Mamytė susitaria su mokytoja, seminarijos mokslų drauge Marija Butkūniene, kad mane į mokyklą priimtų. Jei nesugebės, lai sėdi antrus metus, nes namie nėr manęs kur dėti, esu per daug išdykusi. Mamytei dar Plungėj besant, atėjo iš Vilniaus telegrama: „Skubiai parvažiuok Borisas mirė Aniceta.“ Išspausdinta ant priklijuotos popieriaus juostelės. Skaityti jau mokėjau. Perskaitė ir Papa su Mama. Apžvelgiau suaugusiuosius – visi trys ilgai į telegramą žiūrėjo ir nė žodžio nepratarė. Mamytė susikrimtusi išėjo į stotį. 

Rudenį pradėjau mokyklą. Netrukus rytai tapo tamsūs ir šalti. Mama žadina: „Stypt, Giedrele, stypt...“ Plyta jau pakurta, ant sienos mirguliuoja rausvi ugnies atšvaitai, nuo virvelės nuėmusi sušilusius mano apatinius Mama, dar lovoj gulinčią, mane ima rengti. Nusipraususi burną, ant stalo rasiu manų košę su sviesto „akimi“ vidury, cukrumi ir cinamonu pabarstytą. Sviestas man nepatinka, tad „akį“ aplenkiu. Mama tikrina mano portvelį – ar visos knygos ir visi sąsiuviniai sudėti. Patikrina ir rašalo buteliuką, ar gerai užsuktas, liepia einant nešvytruoti, kad rašalas neišsipiltų. Mama velka naminio audinio paltuką, klausia, ar saga man pakaklėj nesmaugia, mauna baltą triušio vilnų kepurę, pastato kalnierių, šaliką suriša už nugaros ir mes išeiname į drėgną, vos prašvitusį rytą. Kišenėj turiu popierinį rublį, už jį per didžiąją pertrauką pirksiu kioske ilgą raudoną barbarisą. Mama mane lydės į pakalnę. Jei purvynas, Mama neš mane ant kupros. Pernešta lieptu per upelį, toliau eisiu viena. Eisiu pro seseris Pupšales ir Ablingius arba aplinkui, ilgąja ūlyčia. Po pamokų taku link namų eidama žinau, kad Mama per virtuvės langą jau iš tolo mato baltą mano kepurę ir ateis į pakalnę prie liepto pasitikti. Vėliau ji daug kartų klaus: „Giedreele, ar atmeni, kaap tavi unt kopruos nešiau?“

Atmenu, Mamuli, brangiausioji mano, atmenu.