Istorijos iš archyvų

× Marija Dautartaitė

 

Daugiau nei prieš metus įžengiau į archyvus. Arba archyvai įžengė į mane. Taip jau būna, kad į  tiesioginius protėvius sutelktos genealoginės paieškos gali išsiplėsti, išaugti iš siaurų vyriškosios ar moteriškosios linijos ribų, persimesti į tolesnes savas – vėliau ir svetimas, nepažįstamų žmonių gimines, jų istorijas. Nori nenori, verčiant metrikų ir kitų istorinių dokumentų puslapius pamatai ir šimtus kitų pavardžių, užmeti akį į jų gimimus, santuokas ir mirtis: kartais tie atsitiktinai surasti gyvenimų liudijimai net labiau įstringa ir paveikia nei „savosios istorijos“. 

Sekdama praeities pėdsakais dažnai lankausi Lietuvos ypatingajame archyve – ten kartoniniuose aplankuose yra surašytas ne vieno mano tiriamas pavardes turinčio laisvės kovotojo ar rezistento gyvenimas, nutrūkęs lageriuose. Prieš keletą mėnesių tarp užsakytų bylų netikėtai pateko 1969 m. vykusio teismo dėl masinio Viduklės miestelio žydų nužudymo 1941-aisiais medžiaga. Atnaujinto proceso metu kaltinimai organizavus ir vykdžius žudynes pateikti A. K., vokiečių okupacijos metais tarnavusiam pagalbinės policijos būryje. Kai kurie jo bendrininkų iš karto po karo vykusiuose teismuose buvo nuteisti, kiti – išteisinti. Nuo nusikaltimo praėjo daugiau nei ketvirtis amžiaus, todėl tyrėjai pirmiausia rėmėsi 1945–1946 m. surinktais liudininkų parodymais. Apie 1941 m. rugpjūčio 22 dieną jie liudijo tarsi apie paprastą savo gyvenimo penktadienį. 

Vieni ėjo į laukus pasirūpinti gyvuliais ir matė pravažiuojantį sunkvežimį, girdėjo ten vežamų žydžių moterų ir vaikų raudas. Viduklėje gyvenę žydų tautybės vyrai jau buvo sušaudyti prieš mėnesį prie miestelio geležinkelio stoties. Kiti tą dieną tvarkė artimųjų kapus – miestelio katalikai laidoti visai greta senųjų žydų kapinių, kurių papėdėje buvo iškastas masinis kapas, – ir aiškiai girdėjo šūvius bei aukų šauksmą. Duobės kasėjai sakė tos dienos rytą tiesiog ėję gatve ir buvę seniūno „mobilizuoti“ su kastuvais prisistatyti, kur nurodys policininkai. Iškasę duobę smėlėtoje, upelio juosiamoje lankoje, jie liko stebėti žudynių, nes organizatoriai nepaleido, kažkas juk duobę turės ir užkasti. Kai kurie sakosi nusisukę, kiti neatlaikę ir nuėję, kad nereikėtų žiūrėti. Bet stebėtojų ant kalnelio – senųjų žydų kapinių šlaito – liko pakankamai, ir tyrėjai iš jų tikėjosi sužinoti, kas šaudė. 

Šiuo klausimu liudytojų atmintis klaidžiojo. Net pirmaisiais pokario metais surinkti parodymai skyrėsi, istorijos trūkinėjo – tas vežė, bet nešaudė, anas tarnavo, bet tą dieną nedalyvavo, o štai šitas prisidėjo pats... Pagalbinės policijos tarnautojai liudininkų atmintyje išliko tarsi kolektyvinis veikėjas, kurį išskaidyti į individualius asmenis bėgant laikui tapo vis sunkiau. Patys policininkai prisimena, kad tą penktadienį iš Raseinių sunkvežimiu atvyko „atstovai“, tarp jų ir toks S. R., kuris davė nurodymus pradėti žudynes. Prieš tai dar padėjo ant stalo degtinės – visi išgėrė. Tada vieni rūpinosi pasmerktųjų transportu – prireikė dviejų reisų iš sinagogos į kapines, – kiti su seniūno pagalba surinko duobkasių brigadą ir paruošė vietą. Šaudymas vyko visą popietę. Keli žudikai vėliau girti grįžo į policijos būstinę. Buvo penktadienio vakaras, jau prasidėjęs šabas. 

Šioje byloje yra priedas – ataskaita apie masinės kapavietės ekshumaciją, teismo nurodymu atliktą 1969 m. rugsėjį. Vienas iš liudininkų buvo duobės kasėjas, jis parodė, kur stovėjo egzekuciją atlikę asmenys, ir padėjo nustatyti masinio kapo vietą. Archyve saugomas įvykio vietoje surašytas protokolas ir planas. Jame pažymėta, kur buvo žudynes stebėję duobkasiai ir kiti smalsuoliai, – jie stovėjo vos už keliolikos metrų ant to paties kalnelio. Teismo medicinos ekspertų surašytame protokole rašoma, kad metro gylio duobėje rasti 81 žmogaus palaikai, aukų amžius – nuo vienų iki 70 metų. Tarp moterų ir vaikų rasta viena pagyvenusio vyro kaukolė. Liudininkų parodymuose užfiksuota, kad žudynių dieną sinagogoje buvo likęs tik vienas žydas, kuriam tą penktadienio rytą buvo iškviestas kunigas ir pasiūlyta persikrikštyti, bet jis atsisakė. 

Ekshumacijos protokolas, kaip ir visa byla, yra sunkiai pakeliami žiauraus nusikaltimo įrodymai. Emocinis krūvis auga suvokiant, kad tokių bylų, tokių liudijimų iš nacistinės okupacijos laikotarpio Lietuvoje yra šimtai. Kai kas sakytų, kad viso šito perpasakoti nevalia, reikia mirusiuosius palikti ramybėje. Bet ši istorija manęs nepalieka. Niekaip nepavyksta pamiršti ekshumacijos protokole aprašytų aukų aprangos detalių – medžiagos, rašto, spalvos, kojinių ir avalynės, tų kelių daiktų, kuriuos pasiliko žudomi šeimininkai. Šie daiktai buvo atkasti 1969 m. Tos pavienės įkapės yra viskas, kas liko iš 81 Viduklės žydo gyvenimo, viskas, kas gali padėti suprasti aną penktadienį mirusius žmones: jų pomėgius, skonį, jų 1941 m. vasaros madą, aprašytą ekshumacijos protokole. 

Tą penktadienį viena moteris vilkėjo milinį pilką sijoną, „langėtus ilgus apatinius marškinius, baltą bliuzę su žalio rašto gėlytėmis“, ilgas medvilnines kojines, avėjo guminiais batais su 25 cm ilgio odiniais padais. Kita moteris buvo apsirengusi tamsiai mėlyna su baltomis gėlytėmis suknele ir apatiniais moteriškais baltiniais, avėjo odiniais bateliais. Dar viena mirė vilkėdama juodą baltomis gėlytėmis margintą suknelę, pilkus apatinius baltiniais, apsimovusi medvilnines kojines iki kelių, galvą apsirišusi balta skarele. Moteris, apsirengusi „drobine bliuze“, pilkšvu sijonu, apatiniais baltiniais, avinti odinius pusbačius su guminiais kulnais. Moteris, vilkinti mėlyną sijoną su baltais dryžiais, pilką apatinį sijoną, ilgas medvilnines kojines, apsiavusi juodais bateliais, ant kurių užmauti guminiai kaliošai. Moteris, ryšinti baltą skarelę su tamsiai pilkais raštais, vilkinti tamsiai pilkos spalvos suknia, apatiniais baltais marškiniais, su liemenėle, avinti žieminiais aulinukais. Dar viena ryšėjo skarelę ir avėjo 29 cm ilgio šlepetėmis odiniais padais. 

Kitų aukų aprangos detalės neišliko. Kapavietėje rastas 97 cm ilgio uosio medžio ramentas su ilginimo įtaisu, pažastinė briauna apkalta oda, ramento galas pakaltas guma. Tyrėjai iškasė balto metalo, primenančio aliuminį, 150 ml talpos flakoną, „kurį atidarius rasta smulkiai balti pudrą primenantys milteliai, kurie nesudrėkę, jų viršutinis paviršius per 2 cm nesiekia flakono kaklelio“. Dar surado medinį kandiklį, surūdijusią metalinę tabokinę, trejas tamsiai rusvos spalvos plastikines moteriškas šukas ilgais dantimis ir vienuolika 62 mm 7-o kalibro šovinių gilzių. 

Sakoma, kad po mirties visi lygūs, tačiau ne visų mirties metrikos yra vienodos.