Melchior Wańkowicz. Trauktinė ir koldūnai

Melchioras Wańkowiczius (1892–1974) – lenkų rašytojas ir žurnalistas. Kūrė grožinę ir negrožinę literatūrą. Išgarsėjo tritomiu apie Montekasino mūšį (1945–1947).

Anksti netekęs tėvų M. Wańkowiczius gyveno pas senelę netoli Kėdainių. Tą laikotarpį aprašė knygoje „Vaikystės metai“ („Szczenięce lata“, 1934). Nemažai su Lietuva susijusių prisiminimų galima aptikti ir kituose jo kūriniuose, pavyzdžiui, pasakojime „Trauktinė ir koldūnai“, kurio ištrauką spausdiname.

 

Trauktinė ir koldūnai

 

Spyruokle gyvasties, valdove skrandžio,

tik dėl tavęs ir žemė sklendžia,

Tau lenkiasi visi karaliai,

Tau griežia ir mana smuikelė.

                                               Kantorbery Tymowski

 

Vis dėlto koks retas tas žvėris mūsų laikais – tikras koldūnas.

Išpuolė proga su literatūros skaitymais į Vilnių atvažiuoti. Skaitymai vyko buvusio Bazilijonų vienuolyno celėje, kurioje kadaise kalėjo Mickevičius. Ką ir kalbėti, neužvalgęs tokio graudulio neištversi.

Ir štai, stotyje manęs laukia trijulė, kiekvienas pas save pietums tempia. O aš klausiu, pas kurį bus koldūnų. Pasirodo – pas visus tris.

Tada tvarkingai išrikiavau visus ir paeiliui klausinėju:

– Su mairūnais?

Pasirodo – pas visus su mairūnais. Privalomai.

– O kartais ne su galvijų taukais?

Žiūri jie į mane ir nieko nesako, tapo kažkokie liūdni. „Ot, – galvoju, – štai kuo geriausi Vilnijos sūnūs virsta Varšuvoje. Tikri koroniažai... Ir kaip į galvą galėjo ateiti, kad koldūnai būtų ne su avies taukais.“

Sunkiai atsiduso ponas Janas Bulhakas, žinomas fotografas, paėmė man už parankės.

– Mažiau šnekų, pone Melchiorai, ne gūžynių žaisti pas tikrinius vilniškius, o koldūnų atvažiavai. Šv. Jurgio prospekte mums abiem jau po kapą paruošta. O jeigu pasirodys mažai, – važiuosime ragauti pas juos.

Prieš karą dar pavyko paskutinį kartą suvalgyti tikrų koldūnų. Aišku, ne pas kokį Steckį – ten duoda lėkštę rasalo, o jame plūduriuoja tuzinas neaiškių koldūniūkščių. (Manas „Budenbrokuose“ sako – „skonis toks, tarsi liežuvį būtų iškišę pro langą“.) Bet namie – Juodoniuose. „Žolynų ant kraterio“ skaitytojai žino, kad ten šeimininkavo Regina, vyresnė sesuo, su ja kartu valdėme tą ūkelį. 

Prieš metus iki karo vėl atkūrus diplomatinius santykius su Lietuva, likus dviem mėnesiams iki karo pradžios į Lietuvą susiruošė būrys lenkų rašytojų ir žurnalistų. Jų buvo trisdešimt, pakviečiau dar trisdešimt lietuvių ir Juodoniuose priėmiau šešiasdešimt žmonių. Pagrindine pramoga tapo konkursas – kas suvalgys daugiausia koldūnų.

Kontrolė buvo griežta. Per kartą duodami penki koldūnai. Tačiau Juodonių koldūnas, be jokių kvailų auselių iš tešlos, pilnutėlis kaip akis, buvo milžiniškas, vos telpantis į šaukštą sriubai. Duosi daugiau negu penkis, – tai šeštas jau tikrai nebebus karštas.

Be to, kartu su penkiais koldūnais svečias gauna lapelį, ant jo užrašo savo vardą. Kad nebūtų jokios apgavystės.

Iki pusės kapos ištempė daugelis, bet vėliau vienas po kito ėmė kristi.

Lietuviai siaubingai nerimavo, kad tie koroniažai neapvalgytų jų pačių žemėje kimšdami lietuviškus koldūnus.

Taigi išstūmė konkurentą – Galijotą. Vardu Liudas Gira, jų literatų pirmininkas. Nespėja penketuko susikimšti ir su lėkšte jau lekia kitų.

Tuo metu mūsų pusėje atsirado Dovydas. Mažutėlis, tylutėlis, Stanislavas Piaseckis, „Prosto z mostu“ redaktorius. Žiūriu ir netikiu akimis: keturiolika lapelių turi ir jau penkiolikto keliauja.

O čia lietuvių Galijotas jau perėjo į laisvas apsukas. Matau, guli jo lėkštėje trys koldūnai, kažkoks susimąstęs sėdi, akys iššokusios kaip dobilų apsirijusios karvės.

– Nėr ko stebėtis, – aiškina lietuviai, – jau septyniasdešimt du koldūnus susigrūdo. Sakom jam, kad apsiramintų, jau ir taip neabejotinai tapo koldūnų karaliumi. O jis tik atsidūsta ir laukia žinių, kaip sekasi kitiems.

– Viešpatie! – lekiu prie Piaseckio, o tas jau septyniasdešimt antrą koldūną kelia prie burnos.

– Palauk, neskubėk! – šaukiu. – Lietuvių ir lenkų pusiausvyrą sugriausi, ne to čia atvažiavome.

O jis, tikras besmegenis, su mano riksmais prarijo tą koldūną ir jau siekia septyniasdešimt trečio.

 

Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotrauka

 

Čiumpu jam už šaukšto, įkalbinėju:

– Nejaugi tu, menkas kūneli, savo varganame pilviūkštyje šitiek koldūnų sutalpinai? Atrodys kaip gryna apgaulė. Lietuviai ims šaukti, kad nauja Suvalkų sutartis*.

– Jokios apgavystės čia nėr, – atšauna Piaseckis, – mano žmona iš Lydos, matyt, su kraičiu gavau ir pomėgį koldūnams.

– Ale kaip tau pavyksta? – domiuosi.

– Labai paprastai: po kiekvienų penkių koldūnų viena taurelė „Trejų devynerių“.

Greitai paskaičiavau, kad jau keturiolika taurelių susipylė, ir išties, akytės jau tapo mažuliukės, pavandenijusios.

– Suvalgysi ir tuos tris koldūnus?

– Ką ten tris, – atšauna, – eisiu dar penkių.

– Nė negalvok to daryti, – sakau, – lietuviai neištvers.

– Ot ir eisiu, – nesutinka, – kas man tie lietuviai? Turiu aukštesnį tikslą, nei įveikti Girą. Nusprendžiau žaisti va bank, kitaip sakant, kol pas tave puoduos nebeliks koldūnų. Ot ir pridarysiu tau gėdos per visą Lietuvą. 

Nuskuodžiau pagalbos. Subėgo žmonės iš jo politinės stovyklos, ėmė aiškinti, galiausiai šis susikrimto:

– Neturėjau minties gadinti to, ką Jogaila pradėjo. Tiek tos, nusileisiu pro publico bono.

Šokome prie Giros, per jėgą sugrūdome septyniasdešimt trečią koldūną, kaip prieš Velykas kemša kalakutui graikinius riešutus su kevalais, na ir, aišku, netrukus užgrojo tušas, Liudas sustenėjęs priklaupė prieš konsulę Harvatovską, iš jos rankų priėmė lenkų šventojo figūrėlę. 

Praėjo dvidešimt metų. Marianas Šyško-Bohušas surado Londone ponią, gaminančią koldūnus. Susiorganizavome. Et, neverta aušinti burnos... Dabar tu neški mano ilgesingą sielą...

Kai po dvidešimties metų grįžau, bijojau ir pagalvoti apie koldūnus. Žinoma, senojo režimo pramanas. Vietoj jų perspektyvinius planus valgiau grafikais užsikąsdamas.

Ir staiga ateina kvietimas iš Valbžycho. Skaitau, skaitau, parašą tyrinėju – taigi pats tikriausias kauniškis: pasirodo, tame Valbžyche kauniškiai buvo susisukę lizdą.

Tai ir nuvažiavau. Kuo aš juos pavaišinau, – ne taip ir svarbu. Svarbiau, kuo pavaišinti sumanė jie. O sumanė neprastai: pasirodė, kad ten įsikūrusi ne tik kauniškių, bet ir vilniškių kolonija. Ir vilniškiai, ir kauniškiai nori mane priimti su koldūnais. Vieną dieną vieni, kitą – kiti.

Tą pirmąją dieną pas mane į viešbutį užsuko pirmininkas.

– Na, ką gi, eime ko nors užkąsti? – klausia.

– Su malonumu, meldžiamasis. Nuo ryto pasninkauju, pusryčiams tik arbatos su citrina išgėriau. Taigi tokia proga: pirmieji koldūnai po dvidešimties metų.

– Dvidešimt metų be koldūnų? – susimąstė jis.

– Kažkokių valgiau, tik ar juos galima laikyti koldūnais? Tik pagalvokite, – pritildžiau balsą iki tragiško šnibždesio. – Tą vienintelį kartą Londone mėsą leido per mašinėlę.

Jis, matau, tarsi sutriko, apsisuko ir kažką sumurmėjęs išlėkė lauk.

Vakare, aišku, koldūnai. Ir „Trejos devynerios“. Vaistininkas iš Kauno Bankauskas, gyvenantis Vroclave, specialiai atvažiavo į šią šventę ir trauktinės atvežė – jis vienintelis žino receptą.

Dainavom mes „Už Nemuną taigi pirmyn“, dainavom ir „Eisi kalnais, o aš slėniu“, ir „Gandai pasklido po visus kaimynus, ponia Tvardovska vyrą numarino“, galiausiai „Sėjau rūtą“ ir „Jurgi, imk mane“.

Galiausiai visi ėmė reikalauti, kad šeimininkas (kitaip sakant, aš) kalbą rėžtų.

Atsistoju kalbos sakyti ir jaučiu – „Trejos devynerios“ iki kojos didžiojo piršto čiurk... čiurk... ir grįžta ne kur kitur, o į galvą... Kol jos didžiajame piršte, aš sąmoningas, tačiau kai nušuoliuoja iki smegenų – Viešpatie, pasigailėk.

– Ot,  – sakau, – tik Kaune mokėjo svečią pagerbti. Koldūnas, jei šis tikras, kol iki gomurio nuneši, šešiose vietose syvus išleisti gali. Koroniažai bando šakute jį valgyti, tiesiog juokas. O šaukšto po koldūnų neatiduosiu, aiškiai liks rasalo, taigi jį tuo pačiu riebaluotu šaukštu valgyti reikia – kitaip viską sugadinsi.

Tada visi pasibučiavome į kairę ir į dešinę, tikriausiai ir į viršų, ir į apačią, nes prisimenu, kad kažkoks keliukas stirksojo priešais mane, tikrumo dėlei ir į tą keliuką pakštelėjau. Aišku, prieš tokį keliuką juk nepasirodysi stačiokas. 

O čia viena kaimynė iš Panevėžio atsistoja ir savo eilėraštį koldūno garbei skaito. Netgi neprastai sudėliotą:  

 

Oi, tie kaunietiški koldūnai,

Juk geresnių už juos tikrai nebūna,

Skaniai juos mūsų moterys gamino,

Recepto tokio nieks daugiau nežino.

Čia niekas nenaudojo mašinėlės,

Mėsa sulipdavo kaip mielės...

 

Tą akimirką pirmininkas, kuris irgi „Trejų devynerių“ po stalu nepylė, palinko prie manęs.

– Ot, ir ta su savo mašinėle kabinėjasi... Ar žinote, pone, tada, kai apie tai užsiminėte viešbutyje, pajutau tarsi dūrį į širdį: o gal jau su mašinėle gamina? Kaip nutvilkytas išlėkiau, teisingai jautė mano širdis: nustatę mašinėlę stambiausio pjaustymo režimu jau ketina sukti... „Dėl Dievo meilės! – šaukiu. – Norite svečiui surengti Valbžyche antrą Londoną? Nenuraminsite jo piligriminio ilgesio?“ Tie ėmė teisintis: „Kaip tiek kapų koldūnų rankomis pagaminti keturiasdešimčiai asmenų?“ Tačiau patys suprato, kad reikia. Ėmė lakstyti po biurus, nuo darbų atitraukė visus kauniškius, kauniškis gydytojas ta proga atleidimus išrašė – spėjo... 

Rytojaus dieną keliavau koldūnų pas vilniškius.

Vėliau visi ėjo prie manęs: kurie koldūnai geresni? Tačiau šią paslaptį saugosiu iki mirties valandos.

Mirties valandą patikėsiu, kaip reikalauja paprotys, tik vienam asmeniui rožės užkalbėjimo formulikę, kurią prieš mirtį man perdavė teta, taip pat pasakysiu, kurie koldūnai Valbžyche buvo geresni – kaunietiški ar vilnietiški.

 

*      Lenkai ją sulaužė.

 

Vertė Eugenijus Ališanka

Melchior Wańkowicz, „Tędy i owędy. Zupa na gwoździu“, Warszawa: „Prószyński i S-ka“, 2010