Iš ciklo „Atgal į mokyklą“

Kiekvienoje klasėje yra vienas mokinys ar viena mokinė, kurių funkcija – kiek įmanoma trukdyti pamoką, tempti laiką, tačiau visa tai jie turi padaryti ne piktavališkai, o iš gerų norų ir nekalto susidomėjimo. Šie mokiniai, vos pamokai prasidėjus, staiga nori sužinoti, kaip jums sekėsi, ką nuveikėte savaitgalį, kada jūsų gimtadienis, ką prisimenat apie savo vaikystę, kada pirmą kartą įsimylėjote, ką manote apie LGBTQ+ eitynes Vilniuje, ar jums patinka Lietuvos prezidentas, ar jums taip pat nesisekė matematika, kaip ir jiems. Ir taip be galo.

Dažniausiai klausimai kartojasi, o ir aš į juos atsakinėti nesu linkęs – pasakau kelis žodžius, ir viskas. Tačiau yra tokia Martyna iš 1D klasės, jos klausimai daug originalesni. Užuot klausinėjusi, kaip šiandien man sekasi, kokia mano nuotaika ar koks mėgstamiausias patiekalas, man nespėjus pasiruošti, ji šauna greitai, be gailesčio:

– Mokytojau, o jūs norėtumėt labiau sudegt ar mirtinai sušalt?

Kaskart išgirdęs Martynos klausimą sutrinku, ji visada mane priverčia susimąstyti, o atsigaunu jau per vėlai – tada, kai visa klasė suprato, kad užkibau ant kabliuko.

– Nežinau, gal geriau sušalti, – sakau.

– O kodėl? – klausia susidomėję mokiniai.

– Nes kartą esu labai stipriai sušalęs, todėl jau žinau, kaip ten būna, o kai su kažkuo esi susidūręs, tai tas dalykas nebūna toks baisus susidūrus antrą kartą.

Vaikai išpučia akis.

– Mokytojau, jūs buvot beveik mirtinai sušalęs?

– Ne, ne, jūs ne taip mane supratot, – sakau. – Papasakosiu gal kada kitą kartą. O dabar grįžkim prie mūsų temos – demokratijos principų. Kas ką prisimena iš praėjusios savaitės?

Mokiniai pamažu atsigauna po šoko, kad vos mirtinai nesušalau, ir nuleidžia galvas – niekas nenori atsakinėti.

– Martyna, ar prisimenat, apie ką kalbėjom praėjusią pamoką? – klausiu.

– Taip, mokytojau. Kad demokratijoje galioja du pagrindiniai principai – laisvė ir lygybė.

/ / /

Gal laisvė ir lygybė, kaip principai, ir veikia demokratijoje, tačiau mūsų mokykloje – sunkokai. Sužinojau tai iš vaikų.

– Mokytojau, bet tai yra nesąmonė, kad visi lygūs prieš įstatymą, taip tikrai nebūna! – sako Dovydas.

Prašau rasti pavyzdžių, kurie patvirtintų Dovydo nuomonę. Ilgai laukti nereikia.

– Užtenka nueiti į mūsų mokyklos valgyklą, ten matosi visa ta lygybė, – sako pyktelėjusi Teklė.

– O kas toje valgykloje? – nesuprantu.

– Tai jūs pats nueikit ir pamatysit, – atkerta Teklė, o kiti irgi linksi galvomis.

 

Kasparo Strielkūno nuotrauka

 

/ / /

Mokyklos valgykloje nesilankiau, nes dėl nedidelio pamokų skaičiaus apskritai būdavau retai, o jei ir turėdavau daugiau pamokų iš eilės, paprasčiausiai nelikdavo laiko pavalgyti. Bet kad jau mokiniai paragino, apsilankiau. Ką išvydau?

Valgykla tokia pat, kaip ir kitose sovietinės statybos mokyklose, tačiau dėl mažesnio mokinių skaičiaus atrodo pustuštė. Jei man besimokant mokyk­los valgykloje zuidavo begalė kepėjų ir vienu metu dirbdavo net kelios kasininkės, tai dabar už prekystalio stovėjo viso labo viena darbuotoja. Maisto meniu irgi gerokai skurdesnis: sriuba, keturi karštieji patiekalai, supakuotos bandelės, bulvių traškučiai, kelių skirtingų rūšių limonadas.

Eilėje – vien mokiniai, atsistojau gale. Kadangi visus aptarnavo tik viena darbuotoja, eilė judėjo lėtai. Kai buvau pasiekęs vidurį, prie valgyklos durų pasigirdo šurmulys – pasirodė kelios mokytojos ir apėjusios visą eilę iš šono atsistojo prie kasininkės. Ši iškart pradėjo jas aptarnauti. Kai kurie vaikai pa­šnairavo į mokytojas, bet nieko nesakė.

– Ar čia taip įprasta? – paklausiau priešais stovėjusio mokinio.

Jis linktelėjo galva.

– Ar visi mokytojai taip daro?

– Ne visi, bet dauguma, – atsakė jis.

/ / /

Su ta pačia 1D nusprendžiau toliau gvildenti lygybės mokykloje temą. Paprašiau, kad pagalvotų, kokiose dar situacijose susiduria su nelygybe. Štai ką jie man papasakojo: mokytojai per pamokas geria kavą, arbatą, bet dauguma neleidžia mokiniams atsigerti vandens; mokytojai per pamokas naudojasi telefonu (kalba, rašo žinutes, naršo internete), bet griežtai draudžia tai daryti mokiniams; mokytojai per pamokas išeina į tualetą, bet kai kurie yra įvedę griežtą taisyklę neišleisti mokinių į tualetą (jų teigimu, tam yra pertraukos); mokytojai kartais kabinėjasi prie mokinių dėl jų aprangos; mokytojai kartais tyčiojasi iš mokinių, bet, neduok Dieve, ką nors ne taip pasakysi mokytojui; mokytojai mėgsta tik gerai besimokančius mokinius.

Suskirsčiau mokinius grupėmis. Kiekviena turėjo išsirinkti po vieną nelygybės problemą ir pabandyti rasti jos sprendimo būdą. Dažniausiai pasirinkta spręsti valgyklos eilių, naudojimosi telefonu ir neišleidimo į tualetą per pamoką problemas.

Raginau juos naudotis Lietuvos Respublikos Konstitucija, skaityti jų ir tėvų ar globėjų pasirašytą mokymosi sutartį, mokyklos taisykles, taip pat pasidomėti, ar jų draugų ir pažįstamų lankomose mokyklose yra panašių problemų.

Pasirinktą problemą ir jos sprendimo būdą jie turėjo pristatyti po dviejų savaičių.

/ / /

Pasibeldžiau į direktoriaus kabinetą.

– Užeikite, – išgirdau.

Užėjau. Iškart pastebėjau, kad direktorius įsitempęs.

– Sėskite, – parodė man kėdę priešais savo stalą.

Atsisėdau.

– Pastaruoju metu sulaukiau nemažai skambučių iš mokinių tėvų, – pradėjo jis. – Ir jie visi kalba apie nelygybę. Sakė, vaikai užsivedę kalba namuose apie nelygybę, su kuria susiduria mokykloje. Sakė, su vienu mokytoju nagrinėja lygybės temą, kalba apie nelygybę mokykloje. Ir dabar tėvams parūpo, ar tikrai mūsų mokykloje yra tiek daug nelygybės. Gal galite ką nors pakomentuoti?

Pažvelgiau pro langą. Buvo neįprastai šviesi lapkričio diena. Pagalvojau, kad tai geras ženklas, ir papasakojau direktoriui viską, ką išgirdau iš mokinių ir pats mačiau valgykloje.

Iš pradžių, manęs klausydamasis, jis atrodė piktas, paskui kelis kartus norėjo įsiterpti, bet susilaikė, o galiausiai ėmė palengva linkčioti galva.

– Kaip man mokyti vaikus apie demokratijos principus, jei tie principai neveikia mūsų mokykloje? – paklausiau.

Direktorius giliai atsikvėpė ir kurį laiką sėdėjom tylėdami. Jis žiūrėjo į stalą ir neritmingai stukseno į stalviršį rašikliu, aš toliau žiūrėjau pro langą į saulės nušviestą vidinį mokyklos kiemą.

– Ką siūlote daryti? – paklausė jis.

– Mokyti mokytojus demokratijos principų.

Ir mes abu pradėjom garsiai juoktis.

/ / /

Nepraėjus mėnesiui, per eilinį pedagogų susirinkimą, kai visi klausimai buvo aptarti, direktorius padarė pauzę ir tęsė toliau:

– Paskutinis šios dienos aptariamas klausimas bus ne klausimas, bet mano prašymas. Mokiniai ima pavyzdžius iš savo aplinkos – šeimos, draugų, ir jūsų, mokytojų. Jei mes norime užauginti pilietiškai sąmoningus žmones, turime prisiminti ir lygybės principą.

Mokytojai susižvalgė.

– Jei aš naudojuosi telefonu per pamoką, ar galiu tikėtis, kad mokiniai nenorės daryti to paties? Jei skundžiamės, kad vaikai nemoka tvarkingai laukti eilėje prie aktų salės, sporto salės ar valgykloje, ar mes jiems neparodom netinkamo elgesio patys apeidami eilę? Ir jei mes leidžiam sau gurkšnoti kavą per pamoką, kodėl tada draudžiame jiems atsigerti vandens? Jau nekalbu apie mokinių neišleidimą į tualetą per pamoką – tikiuosi, man neteks daugiau išgirsti apie tokius atvejus.

Susirinkimų salėje įsivyravo tyla. Vienas kitas mokytojas trumpam atsisuko į mane. Bandžiau apsimesti toks pats šokiruotas kaip ir jie, tarsi būčiau visai niekuo dėtas.

– Jūs esate jiems pavyzdžiai, norite tai pripažinti ar ne. Dar kartą prašau: turėkite tai omenyje, – pasakė direktorius.

/ / /

– Ar viskas gerai? – paklausė Ramunė, kai tą dieną grįžau namo.

– Taip, – atsakiau ir prisėdau ant kilimo šalia jos.

Ji dėliojo man anksčiau nematytas senas nuotraukas.

– Ką veiki? – paklausiau.

– Nieko, rūšiuoju savo šeimos nuotraukas.

Paėmiau vieną jų. Mažas vaikas, aprengtas žiemine striuke, šilta kepure ir didelėmis, storomis pirštinėmis, stovi snieguotame lauke, viena ranka įsikibęs į suaugusią moterį, o kitoje – zuikio kaukė.

– Kas čia?

– Čia aš su mama, – atsakė Ramunė.

– Kiek tau čia metų?

Ramunė atsuko kitą nuotraukos pusę.

– Devyniasdešimt septintieji, vadinas, man bus gal septyneri, aštuoneri.

– Ką jūs čia veikiat?

– Jei gerai pamenu, fotografavomės po mokyklos kalėdinio žiburėlio.

Kurį laiką žiūrėjau į nuotrauką.

– Ar buvai laiminga mokykloje?

– Ir taip, ir ne, – atsakė Ramunė.

– Kas galėjo būti geriau?

– Daug kas... Kartais atrodo, kad buvom beteisiai vaikai.

– Beteisiai vaikai?

– Taip. Kaip mokytojai norėdavo, taip ir būdavo. Nori – išleidžia į tualetą, nenori – neišleidžia. Buvo tokia etikos mokytoja, nuolat kalbėdavo apie aukštą moralę, bet pati dažnai vėluodavo, o per pamokas vartydavo žurnalus. Arba biologijos mokytoja. Kartą ji trenkė pamoką trukdančiam klasiokui per petį rodomąja lazdele, ta lazdelė sulūžo. Žinai, ką ji tada pasakė?

– Ne, ką?

– Kad tas klasiokas dėl visko kaltas. Kad tai jis sulaužė lazdelę ir turės atpirkti.

– Ir atpirko?

– Žinoma, o ką jam beliko daryt?

Abu nutilom.

– O kaip tavo diena? – paklausė Ramunė.

– Kovojau dėl lygybės, – pasakiau ir mano balsas suvirpėjo.

– Ar tu verki? Ar kas blogo nutiko?

– Ne, ne, tik susigraudinau iš laimės.

– Iš laimės?

– Iš laimės, – atsakiau. – Šiandien kai kas įvyko, galbūt išeis į naudą vaikams.

Ramunė atsuko mano veidą į save, atrodė sunerimusi.

– Kuo tu toj mokykloj iš tikrųjų užsiimi?

– Kad aš žinočiau, – atsakiau. – Gal stengiuosi apsaugoti vaikus nuo neteisybės?

Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri televiziją, myli kates.