Iš ciklo „Atgal į mokyklą“

Iki Kalėdų likus savaitei mokiniai nebenori mokytis, dirbti per pamokas. Zyzia, kad pažiūrėtume kokį nors filmą.

– Gerai, – sakau. – Šiandien pažiūrėsime filmą apie vaikus.

Vaikai džiaugiasi, bet po pirmų dešimties minučių Haroldas jau kelia ranką:

– Mokytojau, o čia visą laiką bus taip liūdna?

Giedrės Beinoriūtės filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ nėra linksmas. Jame filmuojami įvairaus amžiaus vaikai su labai skirtingomis patirtimis. Jie garsiai mąsto apie gyvenimą, meilę, pasakoja apie mokyklą, draugus, santykius su tėvais. Kartais istorijos labai atviros ir stebinančios, pavyzdžiui, vienas berniukas pasakoja, kad būdamas 13 metų išėjo iš namų ir pradėjo valkatauti, vėliau jį priglaudė jauni, visiškai nepažįstami žmonės. Kita mergaitė pasakoja sapną: jos tėvelis grįžta į namus ir visa šeima būna laiminga. Ji klausia režisierės, sėdinčios už kadro:

– Kažin, ką tas sapnas reiškia?

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

Beklausant įvairiomis temomis kalbančių vaikų tampa akivaizdu, kad jų pasaulis nebėra vaikiškas. Jie liūdi dėl meilės, nori artimųjų dėmesio, jaučia pyktį, kad buvo palikti arba atstumti, bet ir planuoja, kaip patys sukurs laimingas šeimas.

– O ko tau pačiam reikėjo, kai buvai vaikas? – klausia režisierė vieno paauglio.

– Man ko reikėjo? Tėvų, žaislų ir lovos minkštos, – atsako paauglys.

– O ką turėjai?

– Nieko.

Filmui pasibaigus darome trumpą aptarimą, bet mokiniai be nuotaikos.

– Mokytojau, – sako Elena.

– Ką?

– Niekas tokių liūdnų filmų prieš Kalėdas nerodo.

/ / /

Fotografijos mokytojas Paulius kviečia drauge pasivažinėti ir padėti, kol jis fotografuos.

– Kur važiuojam fotografuoti? – klausiu įsėdęs į jo automobilį.

– Link Nemenčinės, – sako Paulius.

– O ką fotografuosi?

– Pamatysi, kai nuvyksim, – atsako jis.

Kurį laiką važiuojame, o ties posūkiu link Balžio ežero Paulius nusuka į šalikelę. Atidaro bagažinę, mesteli man prožektorių. Einam kažkokių medžių link.

– Pašviesk čia, – rodo jis į tamsą.

Įjungiu žibintą ir šviečiu – ten dirbtinės gėlės ir išdegusios žvakės.

– Pagavo įkvėpimas, – sako Paulius. – Galvoju, reikia nufotografuoti, kaip žmonės atsimena žuvusiuosius kelyje.

Išsitraukia fotoaparatą, uždeda objektyvą, reguliuoja, reguliuoja.

– Pašviesk man va čia.

Jau sutemę, bet automobiliai vis dar juda Vilniaus ir Nemenčinės link, trukdo Pauliui fotografuoti. Šiaip ne taip padaręs reikiamą kadrą, susikrauna daiktus į kuprinę, sėdame į automobilį ir pajudame Nemenčinės pusėn.

– O tavo tėvukai dar gyvi? – klausia Paulius.

/ / /

– Tavo vaikas labai daug valgo, – pasakė tėvelis vieną vakarą, kai tik susėdome su juo, mama ir močiute vakarieniauti.

Pasakė ir stojo nejauki tyla.

– Jis ir tavo vaikas, – atsakė močiutė.

Atsakė ir oras įsielektrino.

Tėvelis sėdėjo viename stalo gale, močiutė – kitame, mamytė iš vieno šono šalia tėvelio, o aš – iš kito šono šalia močiutės.

– Man visada kilo abejonių, ar čia tikrai mano sūnus, – pasakė tėvelis. – Tu tik pažiūrėk į jį, jis storas.

– Visai kaip tu, ar ne? – atsakė močiutė.

Dabar jau virš mūsų galvų kaupėsi visa audra. Pabandžiau kosėti, bet niekam tai nebuvo įdomu.

– Koks tėvas, toks ir sūnus, – pasakė močiutė toliau erzindama tėvelį.

– Kokia motina, tokie ir vaikai, – atsakė tėvelis močiutei.

Dabar jau močiutės kaktoje įsirėžė pykčio raukšlė.

– Ką tu nori tuo pasakyti? – paklausė ji ir trūktelėjo visą staltiesę į save – taip trūktelėjo, kad tėvelio lėkštė pabėgo nuo jo ir šis liko sėdėti prie tuščio stalo su įrankiais rankose.

Jis ištiesė rankas, suėmė staltiesę ir trūktelėjo į save.

– Norėjau pasakyti, kad nereikia tų vaikų prisidaryti, jei nenori ar nemoki jų auklėti, – atsakė tėvelis.

Mamytė nuleido galvą ir pradėjo šniurkščioti, aš žiūrėjau į stalo vidurį. Jame pamačiau paskutinį kot­letą, ir dabar, kai močiutė traukė staltiesę į save, o tėvelis – į save, tasai kotletas, vienišas kotletas, likęs lėkštėje ir visų užmirštas, važinėjosi po stalą.

– Tu ne tik neturi pagarbos savo žmonai, bet ir savo motinai, – pyko močiutė ant tėvelio ir vėl patraukė staltiesę į save.

– Nereikėjo būt kurva, būtų mažiau problemų, – atkirto tėvelis ir trūktelėjo staltiesę savo pusėn.

– Tave labai traukia kurvos, kaip matau, – įkando močiutė.

Aš dūriau šakute į besivažinėjantį kotletą, bet nepataikiau.

– Negalėjai susirasti normalios žmonos, būtinai reikėjo padaryt vaiką kekšei? – nestabdė močiutė.

– Nedrįsk taip kalbėt vaikui girdint! – subaubė tėvelis ir patraukė staltiesę į save.

– Tai dabar jis jau ir tavo vaikas? – juokėsi močiutė.

Kol jie žaidė šitą keistą žaidimą, pabandžiau šakute pasmeigti kotletą dar kartą – šįkart sėkmingai. Valgiau jį tiesiai nuo šakutės, greitai ir godžiai, nes žinojau, kad geruoju čia vis tiek nesibaigs.

Geruoju viskas tikrai nesibaigė – tėvelis nutraukė visą staltiesę nuo stalo, indai sudužo, stalo įrankiai barškėjo ant grindų, mamytė verkė, aš kramčiau kot­letą ir gailėjau, kad tik pusę jo spėjau suvalgyti, o močiutė nukrito ant grindų susiėmusi už širdies.

– Jei mirsiu, pasirūpink, kad mane gražiai palaidotų, – pasakė ji man prieš įsėsdama į greitosios pagalbos automobilį.

Kitą dieną močiutė jau buvo mirusi. Tėvelis po laidotuvių kažkur pradingo ir daugiau jo nebemačiau. Tik po daugelio metų, kai jau buvau baigęs universitetą, pasiekė žinia, kad jis numirė... kažkur Latvijoje.

/ / /

– Aš irgi neturiu tėvukų, – sako Paulius. – Anksčiau būdavo labai niūru per Kalėdas, bet dabar, kai esu su Loreta, Kalėdos vėl įgijo prasmę. Gal tu nori ateiti pas mus Kūčioms?

– Netrukdysiu?

– Ne, būsim tik aš ir Loreta. Jos tėvus visada lankom antrą Kalėdų dieną. Per Kūčias kviečiam prisijungti prie mūsų.

– Gerai, – sakau. – Kokio maisto galėčiau atsinešti?

– Ką sugalvosi, tas bus gerai, – sako Paulius ir stabdo automobilį.

Mes išlipame, pasiimame visą techniką ir einame link dar vieno šalia kelio įsmeigto medinio kryžiaus.

/ / /

Paskutinę dieną prieš mokyklines atostogas į mano kabinetą susiverčia visa auklėtinių klasė. Susiverčia ir mindžikuoja.

– Tai, auklėtojau, norim pasveikint jus, – sako Simonas.

Suklūstu. Matau, Simono rankose didelė supakuota dovana.

– Ačiū, ačiū, – sakau.

Jis nedrąsiai įteikia man dėžę, pradedu ją išpakuoti. Auklėtiniai niekur neina, laukia mano reakcijos.

Atidarau dėžę, matau – butelis vyno, dėžutė saldainių, pora bilietų kažkur.

– Ačiū, ačiū, – sakau. – Labai faina dovana, tikrai.

Auklėtiniai šypsosi.

– Mes pagalvojom, kad čia kaip rinkinys – nueisit gal su savo mergina ar kokia kita drauge į kiną, po to galėsit romantiškai vynelio išgerti, saldainių paragaut, – kalba Aurelija, o kiti krizena.

– Ačiū, ačiū, – sakau ir šypsausi.

– Auklėtojau, o jūs turit draugę?

– Ne, – sakau.

– Tai linkim per Kalėdų atostogas surast kažką! – šūkteli Markas, o auklėtiniai patraukia iš klasės.

/ / /

Ateinu kirptis.

– Kaip kirpsimės? – klausia Natalija.

– Kad gražiai atrodyčiau per vestuves, – sakau šypsodamasis.

Natalija irgi nusišypso.

– Vestuvės jūsų ar draugų?

– Ne mano. Eisiu žiūrėti, kaip išteka didžioji mano gyvenimo meilė, – sakau ir sėduosi į kėdę.

– Mat kaip, – sako Natalija. – Nagi, atsiloškit, nebijokit.

Atlošiu galvą, kad kirpėjai būtų patogiau išplauti plaukus. Kai plauna aplink ausis, pradedu šypsotis, niekaip negaliu liautis.

– Jūs atrodot linksmas žmogus, – sako Natalija. – Ar nebandėt ieškoti naujos merginos? Dar nesu girdėjus, kad kas nors eitų į savo buvusios mylimosios vestuves.

/ / /

Kad Ramunė išteka, sužinau visai netikėtai iš gatvėje sutiktos klasiokės Austės. Austė su Ramune net ir po mokyklos palaikė ryšį, kartais susitikdavo, nors man niekada neatrodė, kad jos yra artimos draugės.

– Girdėjau, kad išsiskyrėt, tai kas nutiko?

– Na, mums nepavyko, – atsakau, norėdamas kuo greičiau pabėgti nuo Austės.

– Bet neseniai išsiskyrėt, o ji jau išteka!

– Išteka? – Nesuprantu.

– O tai tu nežinai? – nusistebi Austė.

– Ne.

– Taigi už to Roberto išteka, su juo kažkada draugavo! – paaiškina ji. – Mane irgi kvietė į vestuves sausio 8-ąją Šv. Onos bažnyčioj.

/ / /

Dabar į kirpyklą užeina kažkoks vyras. Užeina ir nieko nesakęs išeina.

– Šitas kasdien čia užeina, – sako Natalija. – Užeina ir iškart išeina.

Ji apeina mane iš kitos pusės.

– Kai kerpu vyrus, tai gerai, nes jis visada pabėga. Bet kai kerpu moteris, būna, stovi stovi, žiūri žiūri į mane. Labai nejauku. Gerai, kad šiandien jūs čia, – sako Natalija ir juokiasi.

Tuo metu radijas nustoja groti muziką ir vedėjas pradeda kalbėtis su pagyvenusia moterimi, kuri naudoja kažkokį preparatą. Tas preparatas didina sotumo jausmą, todėl žmonės mažiau valgo ir numeta svorio.

– Visiems rekomenduoju vartoti, – kalba užsivedusi moteris.

Natalija ištraukia paskutinį plaukų segtuką man iš plaukų, sutepa juos guma ir sako:

– Viskas, baigta.

Padėkoju, susimoku ir išeinu.

Grįžęs namo nusiprausiu, apsirengiu kostiumu, trumpam sustoju prie veidrodžio.

Turbūt pirmą kartą gyvenime esu taip pasipuošęs, bet, nepaisant to, kad šypsausi, viduje kerojasi neišsakomas liūdesys.

Ir kuo labiau artėju prie Šv. Onos bažnyčios, tuo labiau mano nuotaika bjūra. Galvoju, visai suklupsiu, apleis jėgos, nepakelsiu ir visos šitos gėdos, ir nevilties, ir netekties, ir to slegiančio supratimo, kad mano viso gyvenimo meilė išteka ne už manęs.

Kai pasiekiu bažnyčią ir stabteliu prie lauko durų, kelis kartus giliai įkvepiu, kad nurimčiau. Tada pamindžikuoju ir galiausiai užeinu vidun. Prisėdu paskutiniame suole, kampe, nuleidžiu galvą ir tyliai laukiu, kol prasidės ceremonija.

Užgroja ta džiaugsminga muzika, Robertas su Ramune įeina pro bažnyčios duris ir pasuka altoriaus link, kur laukia kunigas. Ramunė atrodo kaip niekad gražiai, Robertas taip pat šauniai. Daili pora. Ir kai galiausiai po visų priesaikų užmauna vienas kitam žiedus ir pasibučiuoja, pereinu į Bernardinų bažnyčią, atsisėdu ir pagaliau leidžiu sau verkti.

/ / /

– Bet kodėl ten išvis ėjai? Niekas tavęs nekvietė į tas vestuves, – nesupranta Paulius.

– Ar tu norėjai sugriauti jų vestuves? – klausia Pauliaus mergina Loreta.

– Ne, visai neketinau nieko ten griauti, – sakau. – Tiesiog man atrodė, kad turiu pamatyti Ramunę, turiu pats įsitikinti, kad tarp mūsų viskas baigta.

Paulius įpila mums visiems vyno, atsigeriu.

– Na, ir įsitikinai?

– Taip, bet tai padėjo suprasti ir dar kai ką.

– Ir ką dar supratai?

– Aš visą gyvenimą buvau įsimylėjęs Ramunę ir visą laiką rodžiau jai dėmesį, bandžiau ją pasiekti, bet net kai pradėjom draugauti, gyventi kartu, nepastebėjau vienos smulkmenos – mylėjau Ramunę ir gyvenau su ta savo meile jai, bet ji niekad taip ir nepradėjo mylėti manęs. Vieno meilės dviem neužtenka – turi mylėti abu.

Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri televiziją, myli kates.