Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

× Rolandas Rastauskas

 

Luchino Visconti „Mirtį Venecijoje“ pirmąkart išvydau Vilniuje 1972-ųjų kovą uždaroje peržiūroje Dzeržinskio gatvės gale, plačiaekranę, juodą ir baltą – rusai vogdavo spalvotas, bet neturėjo geros kopijavimo technikos, tad Dirko Bogarde’o operinis grimas „sušvelnėdavo“. Juosta pritrenkė ne akivaizdžiu pederastiškumu (tada nelabai supratau, ką tai reiškia), bet neišsemiamu liūdesiu – nuo tol Venecija man nė vienu fragmentu nesirimuoja su džiugesiu. Paralyžiuojantis grožis stingdo, prirakina, atima žadą. Žinoma, galima apsimesti, kad tavęs tai neliečia, bet tada teks šlietis prie kinų turistų.

 

Filmo „Mirtis Venecijoje“ (rež. Luchino Visconti) kadras

 

Kaip visi gerai žinome, protagonistą kompozitorių (knygoje rašytoją) pakerta jauno efebo Tadzio nežemiškas gražumas, berniūkštis iš gausios lenkų dvarponių šeimos, kuri in corpore su visom tarnaitėm irgi atsiduria Venecijoje choleros epidemijos (pirštai jau rinko „pandemijos“) išvakarėse. Esu filmo paplūdimius Lido saloje išvaikščiojęs skersai išilgai, praėjusį lapkritį per saugų atstą stebėjau jauną fotografę, dirbančią su pusnuoge – dabar bus feminityvas – modele. Prabėgo šuo, praklibikščiavo keli pensininkai, jūra buvo išplovusi krantan šimtus prieštvaninių kriauklių. Štai tada netikėtai prisiminiau, ką palikau Palangoje – irgi gausią ukrainiečių pabėgėlių šeimą, kurios uodegoje tyčia atsilikdamas nuo moterų ir sesių per keletą žingsnių melancholiškai risnodavo aukštas užsisvajojęs garbanius. Šviesias garbanas nešė kaip nimbą, kaip karūną, kaip elnio ragus. Jau sutemus matydavau jį sėdintį su išmaniuoju delne ant paskutinio suoliuko ten, kur Dariaus ir Girėno gatvė įskrieja į Meilės alėją. Nežinau, kaip jis išgyveno draugų ir ypač draugių netektį, ką rinko ilgais pianisto pirštais po šaltomis pajūrio žvaigždėmis. Galėjau įsivaizduoti viską. Gal juokėsi iš naujų bendraklasių su privalomais martensais vietoj kablų ir maišais vietoj suknelių – rusakalbės pabėgėlės kartais nustebindavo vietinius žaliai dažytais plaukais ir dar žalesniais nagučiais, priderintais prie žalių kedų ir dar žalesnės striukės. Plunksnų margumas atrodė įgimtas, ir tai buvo vieša paslaptis.

Praminiau jį „mano Tadzio“. Keletą vakarų iš eilės lyg tarp kitko praeidavau pro tą suoliuką. Kunigaikštis Luchino Visconti buvo seniai miręs, agentai modelių agentūrose domėjosi mergaitėmis, Palangos mergaičių žinutės su širdutėmis – proga nusiauti martensus, nusimesti maišus ir XXL striukes buvo akivaizdi – garbaniaus turbūt nedomino. Kaip ir kažkoks senelyzas, atsargaus vilko žingsniu praslenkantis pro šalį. Tą lapkritį grįžęs iš Venecijos jo neberadau. Suoliukas, be abejo, mus pergyvens.

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.