Rolandas Rastauskas. Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai

Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Visos geležinkelio stotys nelaime dvelkia vienodai, kiekviena tą dvelksmą maskuoja savaip – šviežios kavos kvapu, knygynėlių, firminių apatinių bei gėlių gausa ir pan. Kartais net įsileidžia kokį aukštakakčių kuratorių ignoruojamą menininką – argi gaila? Istorija, kurią rengiuosi papasakoti, apaugusi interpretacijomis. Tai, be abejo, jau tam tikro statuso ženklas, nulemtas ne tik figūrantų, bet – svarbiausia – liudininkų skaičiaus. Štai Judita Vaičiūnaitė buvo šventai įsitikinusi, kad gyvas latvių klasikas Knutas Skujeniekas ir šių eilučių autorius tą vėlų vakarą Budapešte jau buvo besiprašą politinio prieglobsčio, bet paskutinę sekundę persigalvojo (pagailo mamų? žmonų? mylimųjų?) ir grįžo pas kompanionus, vykstančius iš tarptautinio „Vilenicos“ festivalio Slovėnijoje į savąją ašarų pakalnę. Tomas Venclova ten atsiėmė pagrindinį apdovanojimą, Saulius Tomas Kondrotas po ilgos pertraukos vėl buvo ne kokios magiškuoju realizmu apsikrėtusios Lotynų Amerikos, o ašaros Dievo aky, kurios delegacijoje dar užtinkame Eugenijaus Ignatavičiaus ir Kornelijaus Platelio pavardes, prozos kalvis.

Veiksmo metai irgi iškalbingi – 1990-ieji. Mes dar su sovietiniais pasais, italų pasieniečiai sunkiai (bet vis dėlto!) įsileidžia į Duiną – Italija, sutikime, patogesnė politinio prieglobsčio prašykla nei Vengrija. Tad Juditos versija, neslėpsime, turi savo minusų. Kornelijus tada nepasidavė emocijoms – žinojo, kad Budapešto priemiestyje netikėtai išlipę ir ką tik kraupstančiomis akimis nulydėję švytinčią traukinio Roma–Budapeštas gyvatę po žvaigždėtu Vidurio Europos dangumi vyriškiai bemat suvoks savo klaidą ir atras būdą prisijungti prie delegacijos centrinėje sostinės stotyje – juoba kad vieno iš jų džinsų kišenėje gulėjo kelionės draugų bilietai namopi, kuriuos reikėjo skubiai „kompastiruoti“ persėdimo kasoje, o paskui, pamojavus sąstato viršininkei prieš nosį LRS pirmininko Vytauto Martinkaus rusiškai surašytu raštu, gauti sėdimas (t. y. gulimas) vietas traukinyje „Budapeštas–Lvovas“. Latvių poetas kliovėsi zeko patirtimi – mes vis dėlto ne Sibire! Budapeštas buvo paskutinis jo kelionės taškas, ten jo laukė konferencija, skaitymai, fotografai, autografai etc. Mūsų laukė Sąjūdžio bangos.

 

Stasio Povilaičio nuotrauka
Stasio Povilaičio nuotrauka

 

Klaida buvo suvokta išsyk – priemiesčio stotelė, apsupta niūrių daugiabučių, dunksojo vos ne niekybės vidury, aplinkui nė gyvos – tarkime, žmogaus su šunimi – dvasios, teko išeiti ant plento ir šiuolaikinio šokio judesiais stabdyti retus automobilius. Ligi naktinio Lvovo traukinio buvo likęs... pusvalandis su kapeikomis. Stoties pavadinimo neprisiminė nė vienas iš mudviejų. Nė vienas nežinojo, kad toji kafkiška stotis vos už 6 km! Kad lietuvis, palikęs pagyvenusį latvį ant ledo (tfu, plento), savo kojomis dar galbūt spėtų į paskutinį vagoną ir taip išgelbėtų plunksnos brolius bei seserį! Bet poetas poetui nors kartą per šimtmetį gali būti kilnus – jie drauge sustabdė mašiną, drauge puolė aiškinti to, kas jokia svetima kalba nešnekančiam vengrui iškart pasirodė nepaaiškinama, netrukus laimingai įriedėjo į miesto centrą, juos nustebino bronzinių raitelių gausa skveruose, išlakių tiltų grožis, Dunojaus mirtinas mirgėjimas – po akimirkos jie privažiavo... stotį. Latvis liko saugoti vairuotojo, o lietuvis gepardo šuoliais apibėgo neaiškių žmogystų prigrūstas (ir nugultas!) Pietų (Budapest Déli) stoties sales. Deja, tautiečių čia nesimatė. Vairuotojas puikiai žinojo, kad liko vos du bandymai: iš Budos reikia skubiai grįžti į Peštą. Laiko faktiškai nebėra. Sadisto šypsena jau nebeapleido jo veido. Vakarų stotyje (Budapest Nyugati) laukė tas pats šaltas dušas ir tas pats bėgsmas (taip bėga tik specialieji agentai BBC serialuose), kuris būtų patikęs Jeanui-Lucui Godard’ui: pirmojoje salėje šnopuodamas atsitrenkiau į paplaukusį ilgaplaukį su, galimas daiktas, Nepalui skirta kuprine. Ir jis, o Dieve, kalbėjo angliškai! „Keleti, – pasakė „alpinistas“, – jums reikia Keleti!“

Ir ten, stoties arkoje, jau praradę paskutinę viltį mus, baltus kaip popierius, išvydo tautiečiai. „Ar aš jums nesakiau?“ – paklausė Kornelijus, ką tik užliūliavęs traukinio viršininkę ir užsitikrinęs vietas be „kompastiravimo“. Trūko tik smulkmenos – bilietų. Ligi traukinio išvykimo buvo likusios 3 minutės. Teko paskubom atsisveikinti su Knutu. (Po dešimties metų jis Rygoje gerai išvers neišverčiamą mano eilėraštį.) Teko staiga prisiminti, kad vairuotojui ką tik atidaviau 100 markių. Jis sugrįžo su grąža, mums jau lipant į vidų. Keleti medžioklė kainavo 20 markių – anais laikais didelius pinigus. Įvirtome į visiškai tuščią vagoną – pono Martinkaus raštas veikė! „Veš į Sibirą!“ – pajuokavo Eugenijus. Kornelijus, pasakodamas tą istoriją, visada priduria: „Čia buvo tikri Šuriko nuotykiai, nes persėdimo operaciją buvome pavadinę Ы.“ Nors niekada taip ir neatsako į pagrindinį klausimą: kodėl tie du išlipo priemiestinėje Kelenfioldo stotyje?


Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.