Stačiai baisūs nuotykiai, kuriuos patyrė, įsiminė ir papasakojo Kazys Saja

 

 

„Birželį man sueis devyniasdešimt ketveri. Kuo jus domina tokie seniai?“ – klausia Kazys Saja, dramaturgas, prozininkas, išraiškingas pasakotojas, patikinęs, kad nieko naujo nesiruošia rašyti. Parašė tris dešimtis pjesių, dauguma buvo vaidinamos, išleista per šešiasdešimt jo knygų. Atsiminimuose apie pjeses, tapusias spektakliais, K. Saja įamžino draudimus – net keletas spektaklių buvo „uždaryti“, ir triukšmingai. Netiko tema, netiko traktuotė, labiausiai netiko galimas poveikis. Tą pareikšdavo begalinės komisijos, kultūros ministrai ir tie „iš aukščiau“ (už komunistų partijos šulus anuomet nieko aukščiau negalėjo būti). Ką tie draudimai rodo? Kad žodis veikia ir teatras jį sustiprina. Menas veikia. Kartais tiems „aukštai“ net baisu, kaip veikia. Pavyzdžiui, toks drg. Pupienis iš Kauno miesto partijos komiteto 1969 m. teatro susirinkime dėstė, kad „spektaklis „Mamutų medžioklė“ išmuša žmones iš įsitikinimų ir spektaklio eiga tiesiog duria pirštu ir muša pasitikėjimą mūsų partija ir vyriausybe. Kai kurie visuomenės sluoksniai, priešiški tarybinei visuomenei, gardžiuojasi tuo ir naudoja piktam“ (iš teatro protokolo). 

Jono Jurašo režisuota „Mamutų medžioklė“ laikoma vienu drąsiausių reiškinių sovietinės Lietuvos teatre. Prieš porą metų spektaklio motyvus ir uždraudimo aplinkybes iš nebūties ištraukė Aistės Stonytės dokumentinis filmas tuo pačiu pavadinimu. Filmas buvo skirtas J. Jurašo likimui. O šį tekstą skirkime laiko grimasoms dramaturgo likime.

 

Kazys Saja savo namuose 2022 m. Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

 

* * *

Pirmoji K. Sajos komedija „Lažybos“ pastatyta Klaipėdos dramos teatre 1954 m., kai autoriui buvo 22-eji ir jis studijavo to miesto Mokytojų institute. Į teatrą nebuvo atvestas už rankos nuo mažens. Ir kas atves, kai, ankstyvoje vaikystėje netekęs tėvų, augo kaime pas bevaikius gimines, o išsiveržęs studijuoti į Klaipėdą buvo priimtas tik į žemės ūkio technikumą, vėliau į gamtos mokslus, bet ne į lietuvių filologiją. K. Saja rašė dar mokydamasis agronomo specialybės, rašantieji gaudavo pakvietimus į Klaipėdos dramos teatro spektaklius. Teatras ugdėsi publiką: ne tik vaidino, bet ir aptarinėdavo su žiūrovais spektaklius, o studentas K. Saja visada turėdavo nuomonę ir ją išsakydavo. Tada ir susipažino su trupe. O kaip rašančiam žmogui prisidėti prie teatro kūrybos? Tik per dramaturgiją.  

Debiutanto pjesės ėmėsi pats teatro vyriausiasis režisierius Vladas Limantas (1963–1988 m. jis vadovaus Vilniaus universiteto kiemo teatrui). „Skaitydami mano pjesę, teatre suprato, kad esu iš kaimo, – sako Saja, – ir nutarė, kad spektakliui reikia ruoštis aplankius tas vietas, kur aš augau. Su teatro mašina nuvažiavome pas mano globėją klumpdirbį Adomą Norvaišą į Vaištarų kaimą Plungės rajone, tai maždaug 80 kilometrų nuo Klaipėdos. Dailininkas Romualdas Lukšas ieškojo vaizdų scenografijai, nusipaišė dailią vieno namo verandą, o kompozitorius Juozas Karosas pasičiupo labai dainingą mano tetą Anę, klausėsi jos dainavimo ir užsirašinėjo.“ Naujoji komedija apie Lietuvos kaimą atsidūrė įdomioje repertuaro aplinkoje: prieš metus V. Limantas buvo pastatęs Michailo Lermontovo „Maskaradą“, po metų režisavo Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“, o tarp šių spektaklių – K. Sajos „Lažybas“. Už honorarą autorius nusipirko motociklą ir juo į premjerą atsivežė dėdę Adomą. Sako, stiprus lietus tąkart taip pašventinęs keliauninkus, kad iš pradžių teko džiovintis kiaurai permerktus drabužius ir tik tada eiti į salę žiūrėti meno. 

Netrukus K. Saja tapo Vilniaus pedagoginio instituto studentu lituanistu. Studijavo ir rašė pjeses, jos buvo vaidinamos ne tik Klaipėdoje, bet ir Akademiniame teatre Vilniuje (dabar – Nacionalinis teatras). Jauno dramaturgo kūryba teatruose laukiama, nors kartais partiniai organai kelia siaubingus vėjus, nes komedija, pasirodo, sovietų valdžiai yra pavojingas žanras. Negalima šaipytis iš sovietinės tikrovės, kaip K. Saja darė pjesėje „Septynios ožkenos“ (1956). Valdžia tais laikais reikalavo, kad kaimiečiai į kolūkio kontorą pristatytų pieną, mėsą, grūdus, kiaušinius, bulves, šieną, vilną ir net paskerstų kiaulių odas, o dramaturgas apie tai parašė satyrinę pjesę! Nes „Lietuvoj turbūt net nuo padvėsusios kiaulės skūros niekas nelupdavo, o čia Maskvos pasubinotai užkrovė žmonėms dar ir tą idiotišką prievolę“, – K. Saja prisimena knygoje „Skudurėlių takas“ (2011).  

Kol satyra „Septynios ožkenos“ pasiekė Klaipėdos dramos teatro sceną, autorius patyrė viską, kas būdavo lemta visoms pjesėms tuo laiku: aptarimai Rašytojų sąjungoje ir reikalavimai taisyti, vėl aptarimai ir vėl nurodymai keisti tekstą Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyboje, kol kažkelintas variantas pagaliau atsidūrė tuomečio vyriausiojo režisieriaus Vytauto Jasinsko rankose ir, dar gerokai patampytas, tapo vaidinamas. Juk buvo 1956-ieji, tragiški Vengrijos sukilimo metai, kai sovietų kariuomenė kruvinai numalšino pasipriešinimą. Tai atsiliepė ir pačioje sovietijoje – išaugusiu įtarumu, baime, sugriežtintais draudimais, „visi kaip kiškiai ausis suglaudę tupėjo ir smirdėjo, žemaitiškai tariant“. 

Net po premjeros spektakliui grėsė komisijos ir svarstymai, kuriais K. Saja pasakoja gudriai pasinaudojęs: sunkvežimiu atvežė į teatrą „visą būrį pažįstamų kolūkiečių“, juos spektaklis įkvėpė narsiai pasisakyti, ir taip iš komisijos buvo atimti argumentai neva apie santvarkos šmeižimą. O jau tada – publikos antplūdis į „Septynias ožkenas“. Ir visokiausi skundai ministerijai bei svarbesnėms instancijoms, kaip įprasta. Vaizdingas dramaturgo atsiminimas: ministerijoje ant Meno reikalų valdybos viršininko stalo stovėjusi aukšta keraminė „Lietuvaitės“ skulptūra, ji nukentėjo per „Septynių ožkenų“ aptarimą – viršininkas perpykęs taip skeryčiojosi, kad „energingu mostu besižaimodamas nušniojo „Lietuvaitei“ galvą. „Septynias ožkenas“, žinoma, toliau rodyti uždraudė. Dar kiek, būtų nulėkusi ir mano galva“. 

Nenulėkė. Dramaturgas toliau rašė komedijas („Gaidžio pentinai“, „Silva studentauja“) ir dramas („Nerimas“, „Saulė ir stulpas“), kasmet po pjesę, visos jos buvo vaidinamos, ir ne vien Lietuvoje. Rašė realistiškai, linksmino publiką vaizduodamas atpažįstamus personažus ir situacijas. Dar tik mokėsi atsitraukti „iš buitinės vaizdavimo plotmės į intelektualinę“, kaip parašys autoritetingiausias dramaturgijos tyrinėtojas Jonas Lankutis, K. Sajai sukūrus groteską „Mamutų medžioklė“.

 

* * *

J. Jurašas pastatė „Mamutų medžioklę“ Kauno dramos teatre 1968-aisiais, premjera įvyko paskutinę metų dieną, vos keli mėnesiai po sovietų tankų numalšinto Prahos pavasario. Tarptautinis fonas skatino valdininkus budriau prižiūrėti menininkus, kurstyti baimes ir patiems bijoti. J. Jurašas apie „Mamutų medžioklę“ yra sakęs, kad „tekste ir potekstėse buvo tokių didelių pakastų sprogmenų, kuriuos žmonės matė ir jais labai džiaugėsi. Prisimenu premjerą kaip kažkokią triumfo ir siaubo valandą... Aktoriai scenoje irgi jautė nepaprastai įelektrintą salės atmosferą... ir sakė, kad nežinojo, ar gyvi iš tos scenos po spektaklio išeis“ (knygoje „Jonas Jurašas“, sudarytoja Audronė Girdzijauskaitė, 1995).  

Spektaklio žiūrėti žmonės važiavo ir iš kitų miestų. „Mamutų medžioklė“ perkeltinėmis prasmėmis kalbėjo tai, apie ką buvo tylima, bet galvojama. Tai laikas su menininkų „špygomis kišenėje“ – taip buvo vadinamos tos perkeltinės prasmės, kurios, be abejo, kalbėjo apie sovietinio gyvenimo absurdą. Šiandien skaitant K. Sajos „Mamutų medžioklę“ neatrodo, kad pjesėje aprašytos situacijos būdingos tik anam laikui. O gal tas absurdas universalus ir amžinas?

Keturi „Mamutų medžioklės“ personažai, persirengę karnavaliniais drabužiais, ateina į didelį miestą, kuriame, kaip jie girdėjo, turėtų būti Džiaugsmo šventė. Sutiktas Balionų Pardavėjas pasisiūlo nuvesti į šventę. Pakeliui pasirodo kiti šventės ieškotojai, vedami Skėčių Pardavėjo. Po prekeivių ginčo ieškotojai pasirenka Balionų Pardavėją, kurį pavadina Geradariu, ir toliau visi eina paskui jį, o tada tokia scenelė:

 

VIENUOLĖ. Mūsų Geradarys kažko nebelinksmas.

KAMINKRĖTYS. Kaip ten, Geradary? Ar jau matyti šventė? 

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kas?

DRYŽUOTAS. Matot? Jis jau pamiršo, kur mus veda!

 

Geradarys nepamiršo. Jis savo vedamuosius įklampina ir palieka. Vienuolės replika: „Kaip į žvaigždę žiūrėjom, taip į mėšlą įlipom.“ Šventės ieškotojai stovi įklimpę į dervą ir laukia, kas juos išvaduos. Pirmo veiksmo pabaiga.

J. Jurašo spektaklis išryškino aklą minios pasitikėjimą vedančiaisiais. Jie ėjo kaip avių banda. Spektaklio plakate scenografė Janina Malinauskaitė buvo nupiešusi didžiulę avį, sudarytą iš daugybės žmogeliukų. Kartu su dramos aktoriais vaidino Modrio Tenisono pantomimos artistai. Teatro kritikai, vertinę „Mamutų medžioklę“, mimų būtinybę aiškino tuo, kad dramos aktoriams būdinga „ramaus psichologizmo tradicija, išorinis piešinys nėra stipriausia jų pusė“, o mimai sukūrė „precizišką plastinį kontrapunktą“. Tą sezoną „Mamutų medžioklė“ suvaidinta 70 kartų. Ir viskas. Įtartinai populiarus spektaklis tik tą sezoną ir gyvavo. Atvyko viršininkas iš Maskvos ir nustatė, kad „Mamutų medžioklė“ – antitarybinis vaidinimas, jį reikia mesti iš repertuaro. K. Saja įsiminė to valdininko iš Maskvos pavardę – Žukovas. Susidūrė su juo ir vėliau, kai į Vilnių pas Lietuvos dramaturgus atvažiavo lenkų teatralai, o kaipgi užsieniečių delegacija gali viešėti Sovietų sąjungoje be priežiūros. Žukovas ir prižiūrėjo. K. Saja pasikvietė lenkus į namus. Prižiūrėtojas irgi atėjo. Į kolegų klausimą, ką iš lietuvių dramaturgijos galėtų pasiūlyti Lenkijos teatrams, K. Saja tik skėstelėjo rankomis. O Žukovas: taigi „Mamutų medžioklę“!

„Pagalvojau tada: taigi tu, rupūže, pats ją ir uždarei.

 

* * *

K. Saja laikomas XX a. lietuvių moderniosios dramaturgijos pradininku. Jo pirmosios studentiškos pjesės siejamos su komedijos renesansu lietuvių scenoje; vėlesni veikalai, turintys absurdo elementų, vadinami avangardiškiausiais septintojo dešimtmečio dramos kūriniais; apie jo pjesių paraboliškumą rašomi akademiniai darbai; 2022 m. jam skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija „už mamutų medžiojimą teatre ir prozoje“. Iki šiol smalsu, kaip modernumas ir absurdas galėjo prasiskverbti į uždaros valstybės dramaturgo kūrybą. Pačiam dramaturgui tai neatrodo keista. Modernioji Vakarų literatūra, pjesės į tą uždarą šalį atėjo per vertimus, tiesa, dešimtmečiu vėluodamos, o informacija plito įvairiais kanalais. Kaip Rašytojų sąjungos Dramaturgų sekcijos narys, tam tikru metu ir sekcijos vadovas, K. Saja lavinosi sąjunginiuose dramaturgų seminaruose. Jis prisimena ir Pabaltijo dramaturgų susitikimus, kur autoriai skaitydavo vieni kitų pjeses ir jas aptardavo – tai būdavę labai naudinga. Važinėjo į Maskvos, Leningrado, Talino, Rygos teatrus. Dar vienas šaltinis – retos išvykos į kitų šalių teatrus, tarkime, į Lenkiją su rašytoja Aldona Liobyte. Lenkų teatras K. Sajai atrodė „laisvesnis, drąsesnis, įžūlesnis“. Kai Vengrijoje ar Čekoslovakijoje buvo statomos jo pjesės, visada pasižiūrėdavo, kas vaidinama tose šalyse.

Atsivertus anų laikų teatro tyrimus, galima nebent su šypsena skaityti, kad K. Sajos moderniosioms pjesėms būdingas „antiburžuazinis patosas“ ir kad apskritai tai yra supuvusių Vakarų gyvenimo kritika. Šitaip teatrologai gynė dramaturgą ir teatrą – neva nukreipė jo grotesko strėles tinkama kryptimi. Panašiai elgėsi ir ano meto kultūros ministras Lionginas Šepetys, kai jau minėtas Žukovas užsirūstino ant „Mamutų medžioklės“. Yra užrašytas J. Jurašo pasakojimas, kaip ministras maskviečiams įrodinėjęs, neva „čia yra tik nekaltas formalus eksperimentas, kad kalba eina ne apie tarybinę sistemą, bet apie Vakarų rinkiminę santvarką“. Kaip žinome, tai spektaklio neišgelbėjo. 

 

* * *

Dar vienas drąsus K. Sajos darbas su J. Jurašu – „Šventežeris“, 1969-ieji. Siužetą dramaturgas rado vėlgi kaime pas dėdę klumpdirbį: naujas kaimo žmonių baubas buvo matininkai ir melioratoriai, kurie su savo matuokliais, kerziniais batais ir visa aparatūra tiesiog ciniškai išdarkydavo žmonių amžiais puoselėtą žemę, sodus, daržus. Jeigu juos girdysi degtine, privaišinsi, tada teiksis „matuoti“ toliau nuo tavo namų. Šitą padermę kaime vadino gyvologais. K. Saja sakė patyręs, kad kultūros valdžia jau yra įsibaiminusi metaforų, todėl po skandalo su „Mamutų medžiokle“ stengėsi rašyti „beveik buitinę pjesę“. J. Jurašas perskaitė „Šventežerį“ anaiptol ne buitiškai ir su J. Malinauskaite pasiūlė spektakliui scenografiją, kur scenos centre ant pakylos būtų Lietuvos kontūro pieva su mažais nameliais, šuliniu, bažnytėle, tą peizažą per vaidinimą turėjo suniokoti gyvologai. 

K. Saja prisimena, kad „nuotykiai, kurie vyko mano akyse, buvo stačiai baisūs“: režisierius su scenografe nušalinami, „Šventežerį“ režisuoti įpareigojamas aktorius, o reljefas su pieva scenoje nuskutamas „ir paliekamas toks, atsiprašant, žalias karvašūdis, ir daugiau nieko“. Meno taryba posėdžiauja penkis kartus, kol priverčia režisierių nerizikuoti ir atsisakyti Lietuvos kontūro pievos, tada jam leidžiama dirbti. Mat 1970 m. teatras ruošėsi minėti savo įkūrimo 50-metį: „jubiliejus mus labai jaudina“, kaip kalbėta teatro partiniame susirinkime, o dar Lenino gimimo 100-metis...

„Šventežerio“ premjera suvaidinta 1970 m. gegužės vidury Vilniuje. Tai buvo tradicinių Kauno dramos teatro gastrolių sostinėje laikas. 1995 m. A. Girdzijauskaitė užrašė K. Sajos pasakojimą apie premjeros dienas: „Aš puikiai atsimenu, kaip einam mudu su Jurašu pro buvusį CK (komunistų partijos centro komitetas, dabar – Gedimino pr. 9), prie Černiachovskio aikštės (dabar Vinco Kudirkos), ir matom, kaip kažkoks žmogus kitu plakatu užlipdo „Šventežerio“ afišą. Priėję klausiam, kas gi čia daroma, o jis atsako: „Taip liepta“. [...] Atsimenu, kaip Jurašas pribėgo prie šiukšlių dėžės ir pradėjo vemti... Aš jaučiausi, lyg kas į pilvą būtų spyręs.“ 

Tą vasarą „Šventežeris“ buvo vaidinamas Lietuvos miestuose ir miesteliuose, rudeniop sugrįžo į Kauno dramos teatro sceną. Ilgam – iki 2002-ųjų įvyko 858 „Šventežerio“ spektakliai. Kaip parašyta Kauno dramos teatro partinės organizacijos ataskaitoje 1970 m. spalį, „dramaturginėje medžiagoje, kaip ir daugelyje K. Sajos veikalų, yra negatyvių spalvų, bet spektaklis kalba apie žmogaus sielos grožį, švarą“. Režisieriui emigravus, spektaklis gyvavo repertuare be jo pavardės. Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre dabar taip rodomi Rimo Tumino spektakliai.

 

Kostas Ostrauskas ir Kazys Saja JAV apie 1975 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių

 

* * *

Verta prisiminti, kad tuo pačiu laiku Lietuvos teatre statoma nacionalinė dramaturgija dažniausiai buvo istoriniai veikalai. Juozo Grušo pjesės, Justino Marcinkevičiaus trilogija leido per praeitį netiesiogiai kalbėti apie dabartį, tyliai laikyti „špygą kišenėje“ ir teatrui susikalbėti su žiūrovais. Būtent į tokį dramaturginį peizažą K. Saja įpynė savo komedijas, groteskus, paraboles. Vėliau ir jo pjesėse atsirado istorinių veikėjų, tautosakos motyvų: „Devynbėdžiai“, „Mediniai balandžiai“, „Ubagų sala“, „Žemaičių piemuo“ (Motiejaus Valančiaus gyvenimo paveikslas). Bet nuotykiai su draudimais ir jausmas, lyg kas į pilvą būtų įspyręs, nesibaigė. Įsimintiniausiai šiuo požiūriu atrodė dramaturgo penkiasdešimtmetis 1982 m., kai Vilniaus, Kauno ir Panevėžio teatruose buvo vaidinamos jo pjesės „Ubagų sala“, „Sielų mainai“ ir „Surūdijęs vanduo“. K. Saja ne kartą pasakojo, kad Kultūros ministerijos komisija anuomet nusprendė, esą visi trys spektakliai yra ideologiškai ydingi, „patologiško žmogaus patologiška kūryba“, todėl turi išnykti iš repertuarų. 

Jubiliatas tokį kūrybos apibūdinimą išsivertė savaip: „pats sau logiškas“. Jis nepuolė į neviltį, dirbo toliau nutaręs, kad galima kurti ir be ministerijos priežiūros. Tarkime, rašyti dialogus ir važinėti su jais po regionus. Susisiekė su aktoriumi Česlovu Stoniu, pasitraukusiu iš Kauno dramos teatro po to, kai iš jo buvo išvarytas J. Jurašas. Šitaip atsirado duetas – aktorius ir dramaturgas, skaitantys tekstą. „Pakviečiu Stonį ir sakau: čia du personažai kalbasi, kai perskaitysiu, ką parašiau, tu pasirink, kurį nori. Stonys organizuodavo tuos vakarus ir veždavo savo mašina. Parašiau gal dvylika dialogų. Atmintinai nesimokėme, turėdavome lapus ir skaitydavome publikai. Užtrukdavome gal valandą, o tada – klausimai ir atsakymai. Publika įsitikindavo, kad su mumis galima kalbėtis įvairiausiais klausimais, o mes drąsiai atsakinėjom. Į mūsų vakarus žmonės ėjo nemokamai, ir aš nieko neuždirbdavau, užtat kokie pokalbiai! Niekada nesijaučiau toks populiarus, kaip tada. Aišku, būta ir skundų. Buvom iškviesti pasiaiškinti aukščiausiai valdžiai. Parinkau nekalčiausią dialogą, paskaičiau – tiko, neužkliuvom.“

O tada 1988-ųjų gyvenimo dramaturgija įtraukia K. Sają į Sąjūdį, Aukščiausiosios Tarybos deputatus, Nepriklausomybės Akto signatarus. Teatre jis pasijunta nebereikalingas. Pati realybė uždaro jo pjeses aname laike. 

 

* * *

Mes palikome „Mamutų medžioklės“ personažus įklimpusius į dervą ir laukiančius pagalbos. Antrame veiksme jie ima svarstyti, kas kaltas ir kam keršyti. Rylininkas perspėja: „Neieškokim, kas kaltas, o žiūrėkim išeities.“ Kiti siūlo: „O dar svarbiau – nenusiminkim! Sakykim, kad gerai, ir bus gerai! Ir kaip tvirtai mes stovim! Kaip stulpai!“ Džiaugsmo šventės ieškotojus užtinka Sargas, kurio negailestingos replikos nelaimėliams parodo, kad jie yra savo pačių patiklumo ir kvailumo aukos. Gana filosofiškoje antroje pjesės dalyje išeitį pasiūlo Rylininkas: sustokime taip, kad sudarytume vientisą grandinę, tada susikibkime rankomis, ir taip visi vieni kitus ištrauksime iš bėdos. Ne, pasigirsta įklimpusiųjų prieštaravimai, aš šitam niekada nepaduosiu rankos, o jis – paklausk, ar kada paduos man. 

Viena iš paskutinių pjesės replikų: „O kam čia... Gyvenkim, kol gyvenam...“ Uždanga lėtai leidžiasi, paslėpdama įklimpusius personažus. Pjesė parašyta 1967-aisiais. J. Jurašo spektaklio Geradarys priminė Nikitą Chruščiovą, buvusį SSRS lyderį, neprognozuojamo elgesio politiką, kuris garantavo, kad jo vadovaujama valstybė po dvidešimties metų, t. y. maždaug 1980-aisiais, sukurs komunizmą – rojų žemėje. Tą personažą vaidino komikas Vytautas Eidukaitis. Į ką būtų panašus „Mamutų medžioklės“ Geradarys, jei pjesė atsidurtų scenoje šiandien?