Vaikščiodamas po kapines pagalvojau, kodėl nejaučiu šalčio. Mirties rezervuarai turėtų būti sukaustyti šalčio, ir Dante Alighieri mums galėtų pritariamai pašnabždėti, kad žemiausieji pragaro ratai – amžinojo įšalo žemėje. Arba kodėl ne karštis? Čia tiek sielvarto, nevilties, tiek sudužusių vilčių ir svajonių, visa tai turėtų suformuoti kažką panašaus į sielvarto reaktorių. Bet nieko nėra. Yra tik išorinis karštis arba šaltis. Žiemą tas sielvarto reaktorius neištirpdo sniego ir plastiko gėlių, o vasarą tos gėlės nesustingsta liūdesio lede. 

Viskas kažkur kitur, ne čia. Kapinėse nėra mirties. Tik pranešimai apie jos egzistavimą. Tiesą sakant, pranešimai ne apie mirtį, o apie gyvenimą. Trumpesnės ar ilgesnės žinutės, kad būta gyvenimo. Gimė, augo, mylėjo, krėtė šunybes, elgėsi garbingai, o paskui tokiais ir tokiais metais viską nutraukė ponia su dalgiu.

 

Sigito Parulskio nuotr.

 

Kapinės, koimeterion. Vieta, kur miegama, vieta, kur nepabundama.

Man patinka fotografuoti kapinėse, nes ten daug dalykų išlieka nepaliesti ilgiau nei kitur. Akmuo, medis, dekoracijos, metalas – visa tai kapinėse yra, vysta, blunka, genda, traukiai, nyksta ilgiau nei gyvenamoje erdvėje. Ypač senose kapinėse. Giminės grandinėlė nutrūko, numirėliai išbraukiami iš atminties sąrašų.

Žinoma, neišvengiama ir nekrofilijos sąvoka. Ne, netikslu, kapinės nesusijusios su potraukiu negyvam kūnui, nors galbūt, jeigu prisiminsime Philippe’ą Ariesą, galima kalbėti apie sąsajas su makabrišku romantizmo epochos jausmingumu, su katalikybės polinkiu į sentimentalumą, o gal net apie keista forma išreikštą ankstesnių laikų (siekiančių viduramžius) erotinių ir makabriškų vaizdų sublimaciją. Pasiguosiu Franzo Kafkos mintimi, kad psichoanalizė yra gražus, bet paviršutiniškas dalykas, ir giliųjų dvasinių konfliktų negali išspręsti.

Numirėliai mano vaikystėje būdavo šarvojami ten, „kur valgoma ir miegama“ (nors tai ir nepatiko šventajam Jonui Auksaburniui), tai yra namuose, didžiausiame kambaryje. Močiutės Agotos karstas stovėjo kaip tik išneštos jos lovos vietoje, šalia juodos, apšiurusios komodos, tarsi ji tik būtų pakeitusi guolio formą ir jau seniai, dar sveika gyva, miegodama savo lovoje, būtų ruošusis ilgai gulėti kapuose (anot Williamo Faulknerio). Šiaip ar taip, karstas yra ekonominis lovos variantas – lovos, kuri užkasama koimeterion, toje vietoje, kurioje miegama, kurioje nebepabundama. Taigi „prijaukinta mirtis“ man suprantama ir pažįstama sąvoka. Vis dėlto neseniai įvyko keistas dalykas, kurio iki šiol negaliu logiškai paaiškinti. Esu nufotografavęs tokį vaizdą, kuris vėliau virto vaizdiniu: kapinių angelo sparnuose įstrigusi medžio šakelė. Pavadinau tą nuotrauką „Prisiminimas apie Ikarą“. Vieną dieną galvodamas apie ją staiga supratau, ką ji man reiškia, su kuo susijusi. 

 

Sigito Parulskio nuotr.

 

Galiu tik spėlioti, kad buvau trečioje ar ketvirtoje klasėje, nes tuo metu mokiausi Žaliojoje mokykloje (pavadinimas nesusijęs su „žaliuoju kursu“). Stovėjau garbės sargyboje prie mirusio muzikos mokytojo karsto, praėjus kokiam pusmečiui – prie bendraamžio karsto. Tas berniukas žuvo nutrenktas elektros, po stiprios liūties pakėlė ant žemės gulintį, lūžusios medžio šakos nutrauktą elektros laidą. Viena jo ranka ir viena veido pusė buvo pajuodusios. Mes stovėjome šalia karsto, gyvi vaikai šalia negyvo vaiko. Galbūt tai vis dar romantinių laikų kontrastas, o gal dar koks nors reliktas, kai būdavo mirštama namuose, lovoje, artimų ir pažįstamų apsuptyje. Kai mirtis dar nebuvo atimta iš žmogaus. Kai ji dar gyveno namuose, o ne laidojimo industrijos katakombose. Ir ta angelo su šakele sparnuose nuotrauka staiga įgavo keistą simboliką, sujauktoje, miglotoje prisiminimų nuolaužų ir užmaršties skylių pilnoje sąmonėje susijungė su berniuku, pakėlusiu elektros laidą nuo žemės, netgi su Ikaru, kuris per daug priartėjo prie Saulės, tarsi elektros laidas ir būtų tas pagalys sparnuose, kliūtis, nutraukusi skrydį. Ir staiga iš tos nuotraukos ėmė traukti toks baisus sielvarto vėjas, kažkokio abstraktaus, bet kartu ir konkretaus netekties skausmo gaudimas, ne asmeniško, o tarsi archetipinio gedulo srautas, kuriame tilpo visos netektys. Visų tetų, dėdžių, senelių ir močiučių, draugų, pažįstamų ir visai nepažįstamų žmonių mirtys.

Vaikystėje turėjau daug laiko sau, tėvai dirbo, sesuo manimi nesidomėjo, nes buvo gerokai vyresnė, nebuvo interneto, televizorius rodė šlamštą, galėjau visą dieną sėdėti medyje arba keletą valandų kasti duobę, ir niekas dėl to nevedė pas gydytoją. Išgyventi padėdavo įvairios prasimanytos istorijos, kai kurios susijusios su karu, tarkim, įsivaizduodavau, kad pelkėje šalia vieškelio į spirito varyklą nuskendęs lėktuvas. Buvo variantas ir su tanku, bet lėktuvas vaizduotėje atrodė tauriau. Tose fantazijose lakūnas vis dar sėdėjo įsitvėręs šturvalo, vis dar šaudė nematomus priešus, vis dar skrido neįžvelgiamoje tamsoje, nors degalų bakai seniai ištuštėjo. Slampinėdavau pelkės pakraščiais ir svajodavau, kad vieną dieną kokiu nors būdu (po pavasarinio potvynio ar rudens liūčių) lėktuvas ims ir iškils į paviršių, o aš būsiu pirmas, užlipęs ant jo sparno ir pažvelgęs į tuščias lakūno akiduobes.

Tarnaudamas sovietų armijoje, konkrečiai Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, irgi buvau atrinktas stovėti garbės sargyboje prie dėžės su palaikais. Sakau „dėžės“, nes neprisimenu, koks tai buvo konteineris. Tikrai ne tradicinis karstas ir ne urna. Kai vokiečiai surado sovietų lakūną (lyg durpėse ar numelioruotoje pelkėje), jis buvo sudžiūvęs, kaip sakė bataliono zampolitas – iš dalies mumifikuotas, bet vis dar savo poste, savo krėsle, prie šturvalo. Tarsi būtų įsikūnijusi vaikystės vizija, tarsi kadaise, septynerių ar aštuonerių metų, būčiau vaizduotėje regėjęs ateitį. Žinoma, visa tai tik keisti sutapimai, kuriuos mūsų gudrios beždžioniškos smegenys sujungia, sulydo ir pateikia kaip mielą pasakojimą, kita vertus, gali būti ir taip, kad viskas susiję šiame pasaulyje, o sapnai ir vaizduotė smelkiasi kiaurai laiką, erdvę, ir šypsosi vienatvė, mačiusi mūsų nuostabą bei sutrikimą.

 

Sigito Parulskio nuotr.

 

Beje, keistas dalykas, kai su fotoaparatu vaikštau po kapines, nuolat apima jausmas, kad ten esu ne vienas. Ne fizine, bet dvasine prasme. Tai ne šiurpi nuojauta, ne siaubo filmuose eksploatuojamas baimės jausmas, atvirkščiai – jausmas, kad nėra jokio barjero, arba jeigu yra, jis visai nežymus, išblukęs, aptrupėjęs. Ligoninės daug baisesnės, palyginti su kapinėmis. Ligoninė – mirties priimamasis, kapinės – viešbutis, kuriame apsigyveni visiems laikams. Mors certa, hora incerta. Mirtis tikra, mirties valanda neaiški. Vaikštau ir matau, kaip ritmingai, neatšaukiamai, vis ratu byra smėlio laikas, ir viskas čia vyksta labai panašiai kaip aname, gyvųjų pasaulyje: nuo veidų nukrenta kaukės, juokdariai keičiasi vaidmenimis su karaliais, besparniams angelams atauga sparnai, begalvėms statuloms išdygsta galvos, nugriuvę antkapiai staiga atsitiesia, o plastikinės gėlės pavirsta gyvais žiedais. Kartą, regis, Rasų kapinėse, už kokių trijų metrų staiga nulūžo didžiulė medžio šaka, kaip tik ėjau į tą pusę, mačiau viliojančių šešėlių bei pustonių, ir tuomet išgirdau perspėjimą, ne mistinį, tik paprastą skylančios medienos garsą, nors ir nesupratau, koks tai garsas, o po akimirkos šaka su trenksmu krito ant žemės sutraiškydama keletą antkapių, tarsi tai būtų sutrūniję kaulai.

Lisabonos Prazerės kapinėse nebenaudingi kūnai uždaromi namukuose, tų namukų vidus primena traukinio vagono kupė: karstai ten sudėti ant lentynų arba gultų, vienoje pusėje trys, kitoje trys, per vidurį durys, tik nėra staliuko su arbata ar sumuštiniais, nebėra ir lango, už kurio medžiais ir akmeningais laukais bėga paklaikęs gyvenimas. Dėmesio, durys užsidaro, ekspresas „Lisabona–Amžinybė“ išvyksta, lydinčiuosius prašome susirinkti ašarų ir atodūsių šiukšles.

Kapinėse kartais atrodo, kad esi didžiulio laikrodžio viduriuose. Nežinau, kokios rūšies tas laikrodis, galbūt sieninis, galbūt atominis, kuris skaičiuoja šviesos virpesius, atsirandančius atomuose, sielos virpesius, atsirandančius vaikštant tarp antkapių, bet lengviausia įsivaizduoti paprastą mechaninį laikrodį, jo viduje gąsdindami sliekus ir vabalus sukasi dantyti užmaršties ir atminties krumpliaračiai, traiškantys kaulus ir nuodėmes, baimės spyruoklė vis gena gyvųjų debesis, vis ratu, ratu, o vienintelė vilties rodyklė giliai įsmigusi į nublukusį dangaus dangtį, taip niekada ir nepajudėjusi, sukaustyta amžinybės rūdžių.