Legendinis Kartaginos karvedys Hanibalas su keturiasdešimt tūkstančių karių ir keliomis dešimtimis kovos dramblių žygiuoja per kalnus, Pirėnus ir Alpes. Drambliai kalnuose tarsi ne savo vietoje – keistas mąstymo paradoksas. Kažkodėl jie čia nedera, atrodo per dideli, nors iš esmės jiems kalnai labai tinka, jie juk patys yra vaikščiojantys kalnai. Nežinau, kodėl galvoju apie dramblius Kaukazo kalnuose, žingsniuoju slėniu tarp dviejų kalnagūbrių, kuriuo teka kreivas akmeningas upelis, apaugęs skurdžiais krūmais, einu palei jo vagą ir einu ne šiaip sau, turiu tikslą nueiti iki tolumoje švytinčio, vaivorykštės spalvomis žaižaruojančio krentančio vandens, iki krioklio, kurį nufotografuosiu, nes nešuosi fotoaparatą. Kitoje pusėje, danguje, pūpso dvigalvis Elbrusas.

Kaukaze dar neprasidėjo neramumai, nevyksta Čečėnijos karai, būsimas satrapas Putinas vis dar sėdi VDR, Dresdene, siunčia KGB kruopščias ataskaitas apie tėvynės ilgesį, o kalnų žmonės gyvena sunkų, bet taikų gyvenimą ir nė nenujaučia, kad vos po kelerių metų jų gyvenimas virs pragaru.

 

 

Dangoraižiai – užuomina apie kalnus ir dramblius. Sigito Parulskio nuotr.

 

Hanibalas su savo kovos drambliais keliauja per Alpes – matau savo atminties ekrane tokią iliustraciją, ko gero, ji iš istorijos vadovėlio, nors gali būti, kad tai fikcija, gali būti, kad nebuvo tokios iliustracijos, o mano atminties ekranas kuo toliau, tuo labiau klaidina. Bet jeigu pasitelkiu poetinę vaizduotę, galiu sakyti, kad praeitis yra fotojuosta, kurioje išsaugomi ir tokie dalykai, kurių niekada nebuvo ir negalėjo būti, todėl mano fotoarchyve yra toks kadras – Hanibalas su drambliais.

Dar vienas kadras:

Turbūt kokie aštuoniasdešimt septintieji, turiu nupirkti bilietus į Kaukazą. „Aerofloto“ bilietų kasos priešais dabartinę savivaldybę, kitaip tariant, prieš dangoraižius, ir tie pilki pastatai išlikę iki šiol. Interneto nebuvo, reikėjo stovėti gyvoje eilėje, skrydžių mažai, bilietų nedaug, regis, skridome į Mineralinius Vandenis Kaukazo kalnų papėdėje. Įdomu, Amerikoje yra miestas Kokakola? Stovėjau eilėje keletą valandų, turbūt nuo ketvirtos ryto, bet kalnai ir sovietmečiu buvo kalnai – vieta, dėl kurios verta pakentėti. 

Būtinas kadras: autobusas PAZ-672 sunkiai pukši vingiuotu kalnų keliu į viršų iki keltuvo, jame dvidešimt trys sėdimosios vietos, bet mūsų, žmonių su kuprinėmis, juo važiuoja bent penkiasdešimt, nes tai Sovietų Sąjunga, Kaukazas, pietūs, jeigu vairuotojui duodi penkis rublius, gali lipti į autobusą be bilieto, o kad jame nėra vietos net stovėti, ne bėda, ir tai, ką galvoji žiūrėdamas pro „paziko“ langą į tarpeklį šalia kelio, taip pat niekam nerūpi.

 

Čia prasidėjo kelionė į Kaukazą. Sigito Parulskio nuotr.

 

Paskui daug nepavykusių kadrų, gavę per daug šviesos arba tokie tamsūs, kad neįmanoma įžiūrėti.

Kartojasi kadras, kuriame legendinis karvedys Hanibalas su keturiasdešimt tūkstančių karių ir keliomis dešimtimis kovos dramblių žygiuoja per kalnus. Atmintis nepaiso nuoseklumo logikos. Atmintis arba paryškina, arba nuslepia tai, kas jai svarbu arba kas nepakeliamai skaudina.

Dar vienas kadras: mudu su bičiuliu Jonu ropščiamės per Kaukazo perėjas. Donguzorunas, Čiper Azau, Basa. Mes irgi panašūs į dramblius – didelės kuprinės, judam lėtai, abu filologai.

Dar vienas kadras: mudu gulime palapinėje pavargę, atsipalaidavę, galbūt net išgėrę kažkokio svaigaus gėrimo... Anuomet du vyrai gulėdavo palapinėje ir niekam nekildavo minčių apie jų lytinę orientaciją. Mes kalbėjom ne apie vyrus, kalbėjom apie merginas. Vyrai filologai apie merginas kalba kitaip nei fizikai ar teisininkai, galiu duoti kelnes pristumti. Kalbėdami apie merginas mes kalbame apie jausmus, ne apie seksą, dėl to filologas vyras dauginimosi grandinėje yra ganėtinai žemai. Žinoma, kalbos apie jausmus irgi galiausiai reiškia seksą, nes dauginimosi imperatyvas kaip graikų dievas Protėjas – keičia pavidalus kaip pirštines... 

Drambliai poruojasi tik kas kelerius metus, patelė prisileidžia patiną tik penkias dienas, po siaubingai didingo dramblių sekso jiedu eina praustis į upę ir tik tada grįžta į bandą. Jeigu skaičiuosime filologo vaikino seksualinę patirtį, tai pirmuosius trejus, ketverius metus jis gyvena kaip dramblys, reikalai pamažu keičiasi tik tada, kai jis atsikrato studento filologo statuso ir tampa kokios nors įstaigos darbuotoju, kitaip tariant, vyras kaip visi.

Ar mes apie tai kalbamės su Jonu, – nežinau. Žmonės į kalnus atvyksta, kad pasijustų labai dideli, galintys įveikti tokią galybę, arba atvirkščiai, kad pasijustų be galo maži, tokie, kokie iš tiesų yra.

Gali būti ir toks santykis su kalnais: tarsi turėtum pasimylėti su dramble...

Dar vienas kadras: rytas, po mūsų stovyklavietę šlaistosi purvini šernai, surijo viską, ką rado, tiesa, mes buvom palikę tik kakavos, tai kakavą ir surijo. Įsižiūrime, pasirodo, tai ne šernai, tik sulaukėjusios kiaulės, to šunsnukio klajoklio ir pusdievių sugulovo Odisėjo draugės.

Sovietų desantininkai pirmą pusmetį tarnaujančius vaikinus vadindavo drambliais – gal dėl to, kad jie nepatyrę, nerangūs, didelės RD (desantininkų kuprinės) jiems neįprastos, sunkios, ką jau kalbėti apie kitą šlamštą, kurį tenka nešti: dujokaukė, peilis-durtuvas, dėklas su šovinių apkabomis, kastuvėlis, palapinė-apsiaustas, kostiumas, kuris turėtų apsaugoti sprogus branduoliniam užtaisui... Galbūt kaip tik dėl to man neišeina iš galvos tie nelemti Hanibalo drambliai.

Dar vienas kadras: kažkurios perėjos viršuje sutinkame grupę rusų turistų. Jie be galo draugiški, atvilko kažkokį daiktą, vadina „čekanka“, kažkas iškalta aliuminio lakšte, kažkas žuvusiems Antrojo pasaulinio karo kariams atminti, kovos vyko ir čia, kovos su vokiečiais dėl Kaukazo. Jeigu būtų galėję, būtų atitempę granito gabalą, bet neišvengiamai teko rinktis aliuminio lakštą. Mirusiaisiais smagu rūpintis – jie negali įskaudinti mūsų savo nedėkingumu. Rusai užknisa dėl daugelio dalykų, vienas jų – militaristinis pamaldumas.

Naktį išlendu iš palapinės, žiūriu į juodą dangų – visa jo milžiniška krūtinė nusagstyta spindinčiais ordinais ir medaliais. 

Dažniausiai mus fotografuoja kokia nors proga, per renginius, pirmąsias komunijas, atlaidus, išleistuves, vestuves, laidotuves, atidarymus ir uždarymus, bet niekas mūsų nefotografuoja iš tiesų reikšmingomis gyvenimo akimirkomis, kai būname visiškai vieni, kai mūsų galvose ir sielose bręsta be galo gražios ir be galo niekingos mintys. Dėl to ir kalbu apie atmintį kaip apie fotojuostą, kurioje išlieka tie dalykai, kurių net nebuvo. Arba buvo taip seniai, kad negalėčiau jų atsiminti, nes manęs paties nebuvo. Arba buvo kur kas vėliau nei epizodas, kurį atsimenu, bet atmintyje galiu juos susieti, sulieti, jie įveikia laiką bei erdvę ir atsiranda mano negatyvų kolekcijoje greta.

Kelionė iki krioklio truko gal valandą – kalnuose atstumai klaidina, viskas atrodo ir toli, ir arti tuo pačiu metu. Jonas tingėjo eiti, parodė, kaip veikia aparatas, ir palinkėjo sėkmės. Krioklys buvo įspūdingas, žinoma, ne Niagara, bet didelis, ūžiantis vanduo visuomet įspūdingas, deja, kai grįžome į tėvynę, paaiškėjo, kad fotoaparatas buvo sugedęs ir juostoje nėra jokių vaizdų. Iš esmės kelionė į Kaukazą vis išnyra iš atminties kaip tik dėl to žygio iki krioklio, dėl tuščios juostos, kuri labai nesunkiai įgauna vaizdinio statusą, – tau atrodo, kad gyvenimas yra puikiausių vaizdų serija, daugybė vaizdų, kuriuos gali parodyti kitiems ir pasimėgauti pats, bet, kai nori tai padaryti, paaiškėja, kad iš tiesų nieko nėra, kad viskas buvo tik iliuzija, daug matei ir daug patyrei, bet matei ir iki šiol matai tik tu vienas, kitiems tai nematoma ir nesuprantama, ir neįdomu. Kad tavo gyvenimas turėtų kokią nors vertę, turi jį sukurti iš naujo, sugalvoti, prasimanyti, pagražinti, dramatizuoti, prismaigstyti anekdotų ar nuotykių ir tapti personažu savo gyvenime, kuris gyvens tik tiek, kiek siužetas bus įtraukiantis, teikiantis pramogą, kiek sugebėsi savo istoriją įkišti kitiems kaip vertybę.

Paskutinę naktį Kaukazo kalnų papėdėje miegu lauke prie oro uosto, nes naktį viduje laukti neleidžia, mano bičiulis išvažiavo traukiniu, nes neturėjo lėktuvo bilieto, sapnuoju, kad myliuosi su milžiniška dramble, paskui mudu maudomės upėje, ji suima mane straubliu už pečių ir purto, atsimerkiu, pasilenkęs milicininkas sako: kelkis ir nešdinkis iš čia, valkata. Laimei, jau rytas.