Į mano „Langą“ daužosi pavasaris. Kartais geras ir nuolankus, kartais piktas skrieja jis per visą Europą. Apsilanko ir Medvilionyse, nuošaliame Joniškio rajono dvarelyje, per stebuklą ir tiesiogine prasme per stebuklingus žmones (ne valdžios pareigūnus) išgelbėtame nuo griūties. Apie dvarą ir šį įvykį rašė kone visa Lietuvos spauda. „Literatūra ir menas“ – taip pat (2016, Nr. 6). Tačiau besigilinant į aplinkybes, to dvaro ribos vis plėtėsi, peržengė Joniškio, Šiaulių aplinkines, buvusios Kuršo gubernijos ribas ir įstrigo Krokuvoje, bet tuoj išsikapstė ir ištįso dar toliau – link Pary­žiaus ir Amerikos. „Ką čia paistai“, –­ girdžiu nepatenkinto skaitytojo repliką, todėl bandysiu įrodyti, kad šis Joniškio lygumų dvarelis ne vienam jaunuoliui turėjo panašios įtakos kaip „Aušra“ Vincui Kudirkai.

Dailininko Adomo Varno pristatyti nereikia, jis puikiai žinomas ir dailės, ir kultūros istorijoje. Tačiau Zigmantas Skirgaila (1882–1962) – tai jau didelis klaustukas. Kas jis toks, kokie jo darbai, kokie nuopelnai? Apie jo, burmistro, veiklą Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis) irgi rašėme („Literatūra ir menas“, 2015, Nr. 10, 11). Tačiau pianisto, chorvedžio, dainininko (bosas), kompozitoriaus veikla niekur plačiau neaptarta. Ir net mažučiuko biusto ar jo pavardės gatvelės Kudirkos Naumiestyje nerasi, nors jis labiausiai savo gimtajam miestui nusipelnęs. Ir jo sukurtų kūrinių gaidų, ko gero, niekas ten nėra matęs, nors jų yra ir jos galėtų kuo puikiausiai reprezentuoti Šakių kraštą. Bet apie tai kada nors vėliau. O dabar grįžkime į Medvilionis, į tą pradžių pradžią, ilgesiu, skausmu ir netektimi paženklintą kraštą, kurį, be abejo, kiekvienas turime savyje.

Adomas Varnas ir Stanislovas Goesas

Joniškio Romos katalikų bažnyčios 1878–1882 m. gimimo metrikų knygoje įrašyta, jog Adomas Varanavičius (Voronovič) gimė 1878 m. gruodžio 20 d.¹ Naujuoju stiliumi – 1879 m. sausio 1-ąją. Kaip žinome, susilietuvino pavardę, ir naujoji – Varnas – pritapo visiems laikams. Rašinyje „Mano biografinės žinios“² jis teigė, kad „Varanavičių-Varnų „trečiųjų kelių giminės“ buvo ir Gosai“ (t. y. Goesai). A. Varnas palaikė labai artimus ryšius su Stanislovu Goesu ir jo seserimis Terese bei Viktorija. Krokuvoje A. Varnas gyveno nuo 1903 m. birželio 30-osios. Būtent tada, rengdamasis stoti į Krokuvos dailės akademiją, jis ir susipažino su Zigmantu Skirgaila. Tapė aliejiniais dažais savo naujojo pažįstamo, Krokuvos konservatorijos studento, portretą. „Tai, reikia manyti, buvo pirmas iš natūros Varno tapytas portretas. Dar neišdžiūvus dažams, port­retą, kaip namų darbą, Varnas nunešė egzaminų komisijai. Darbas buvo įvertintas teigiamai.“³ Tų metų rudenį A. Varnas pradėjo studijas. Tuo metu ten studijavo Lietuvoje dar „neatrastas“ dailininkas Adalbertas Staneika, kiek vėliau ir Petras Rimša. Jogailos universitete literatūros paskaitų klausėsi Juozapas Albinas Herbačiauskas, mediciną, vėliau filosofiją ir literatūrą studijavo Sofija Kymantaitė. Beje, ir A. Varnas, ir J. A. Herbačiauskas, ir Z. Skirgaila Krokuvą pasiekė slapta: pirmieji du vengdami arešto dėl lietuviškos veiklos, trečiojo sprukimo nuo žandarų apie 1900 m. motyvai neaiškūs. A. Varnas rūpinosi savo draugu. 1904 m. vasario 16 d. rašė Povilui Višinskiui, kad yra čia vienas lietuvis muzikas, simpatiškas vaikinas Skirgaila, materialiai visai apleistas, bet „pabuvus jam geroj draugystėj, jo talentas galėtų lavintis labiau tautiškoj dvasioj“⁴. 1904 m. vasario 28 d. A. Varno ir J. A. Herbačiausko iniciatyva Krokuvoje įsikūrė lietuvių draugija „Rūta“. Kovo 6-osios visuotiniame susirinkime pirmininku išrinktas Herbačiauskas, sekretoriumi –­ Varnas, bibliotekininku – Skirgaila. 1905 m. gegužės 20 d. Varnas rašo laišką S. Goesui prašydamas „tautiško auklėjimo paslaugos“ savo draugui. Saugumo sumetimais Z. Skirgailos pavardė laiške nenurodyta. Šis laiškas suteikia papildomų duomenų ir A. Varno, ir Z. Skirgailos biografijai. Skelbiamas pirmą kartą. Teksto kalba netaisyta⁵.

Krokuva, gegužės 20 d. – 905.

Garbingas Pone Stanislovai!

Kiek kartu primenu Tamstą, tiek kartų išmetinėju sau apsileidimą laiškų rašime abelnai, o ypač link Tamstos. Nemandagus it manęs tinginys. Gyvenu gadynėmis. Valgau gadynėmis, rubus dėviu, batus aviu teipgi gadynėmis. Visuomet ką-nors vieną įsikandęs dien-į-dieną kankinu, nešioju, kol neatsibosta, kol ant nugaros arba ant kulnų turėsi. Tepliorystei teipgi panašųs apsireiškimai. Jeigu dirbu alyviniais dažais, tai apie viską kitą užsimirštu, dirbu mėnesį – antrą – kol nuvargstu; tuomet imuos už akvarėles ir vėl galiu dirbti mėnesį kitą; išsisėmus ir če įspudžiams, kankinu paišelį, arba imuos ši tą komponuoti, paskui grįžtu vėl atgal ir teip galiu dirbti be jokio nuoilsio. Amžinas ratas, kaip ir pasaulio gyvenimas! Tiktai vargas kad toksai pobudis neatsižvelgia link bend­rovės ir link savęs iš atžvilgio į santikius su žmonėmis. Gadynės laiškų rašymo jei kartais ir ateina, tai tik priverstais reikalais, arba šeip jau kokiu siulu po kaklu. Todėl meldžiu man dovanoti už mano apsileidimą tiktai išlaukinį. Jausmai lieka visuomet tais pačiais.

Noriu iš gyvenimo semti viską, ką jis gerą duoda, nenoriu varžyti save kokiomis nors taisyklėlemis, arba pasidirbus vartus, vieniems dalykams daleisti įžengti į dušią, o prieš kitus uždarineti... justies – stengiuos koplačiausiai pažinti tą, kas verta pažinimo, neatsižvelgdamas nė į jokias seniau ir dabar skelbiamas nuomones. Tankiai todėl įsiknisęs, pagautas kokia mintimi užsimirštu apie viską, kas veikiama ir veiktina aplinkui. Tačiau pavasaris, nežinau kaip kam, bet man suteikia darbuose nesmagią reakciją. Po dviejų metų Krokuvoje taip išsiilgau krašto, kad šendien su mielu noru mesčiau visokius egzaminus, kad tik nors mėnesį, nors savaitę pabuti Lietuvoj. Veltus svajojimas! per tai kenčia ir atšalimas prie darbo dar didesnis. Pats negalėdamas nuvykti ten, kur kartu su kančia yra ir prisikelimas, norėčiau kad nors tulas muzikas – mano draugas galėtų nuvykti Lietuvon. Krokuvoj nuo iškeliavimo iš Lietuvos, jis jau trečius metus baigia. Mokinasi konservatorijoj – fortepianinio ir vargoninio žaidimo; muzikoje yra labai gabus. Kilęs Suvalkiečiuose iš sulenkėjusių tėvų bajorų, atvyko Krokuvon be jokio tautiško susipratimo, ir be skatiko. Če atkeliavęs dar didžiau susilenkino pakliuvęs pradžioj į lenkų draugystę, kol ant galo nesusidurė su musų kuopele, o susiduręs nebeatsimetė jau. Nekiek dar tenujaučia svarbumą Lietuvių tautos atgyjimą, nedaug teatjaučia ir lietuvišką tipą ir lietuvių budą. Todėl norėčiau, kad jis dabar per vasarą pačioj Lietuvoj toliau nuo lenkiškos įtekmės pagyventų, pastudijuotų lietuviškas meliodijas ir prisižiurėtų arčiau lietuvių gyvenimui. Gal teip iš lengva ir nusikratys ilgainiui visus varžančius pančius, kurie, lyg koksai rukas, trukdo jam nužiūrėti pamatinį skirtumą musų dvasios nuo kitų tautų dvasios. Pramoks gerai lietuviškai, nors ir seniau šiek tiek kalbėjo ir paskutiniuose laikuose dar geriau pramoko. Yra visai beturtis. Iš namų nieko negauna. Užsilaiko če pusiau lekcijomis, pusiau suteikia pašalpą lenkai. Taigi norėčiau Tamstos prašyti, ar nebutumei malonus priimti jį nors ant poros savaičių pavešėti. Įkirus nebus, nes yra gana draugiškas. Ketina keliauti pėsčias nuo Vilkmergės. Kelias rekomenduotas apsistojimui vietas jau turi. Važiuos su Austrijos pasportu po svetima pavarde. Savojo – maskoliškojo neturi, tai-gi bus neva Austrijos padonis – teip reikia ir elgties. Jeigu Tamsta sutiktumei prisiimti tą naštą, melsčiau ko veikiausiai atsakyti nors keliais žodžiais.

Tai tuo tarpu tiek. Baigdamas laišką, širdingai sveikinu su vardadienio sukaktuvėmis, linkėdamas visokeriopo labo ir pasisekimo užmanymuose ir darbuose. Meldžiu teipgi priduoti pasveikinimą Tamstos seselei p-lei Teresai. Visiems daug labų dienų!

Visuomet širdingai dėkingas

Adomas Varnas

Adres: Krakau. Kunstakademie

 

Adomo Varno draugas Zigmantas Skirgaila

Zigmantas Skirgaila 1905 m. lankėsi Medvilionyse. Be abejo, tuomet ten lankėsi ir A. Varnas, mat tą vasarą jis su A. Staneika keliaudamas po Lietuvą fotografavo ir piešė kryžius. 1908 m. birželio 28 d. iš Medvilionių Z. Skirgaila rašo A. Varnui į Siciliją: „Užvakar atkeliavau į Medv. iš Nočos (kaimas Gardino srityje prie Nočios upės, – V. G.). Anksčiau negalėjau, nes če taise namus. Busiu če tiktai iki 10 liepos nes baigesi mano pasas. Grįšiu Krokuvon, pabusiu kokius 2–3 savaites Vadovicuos (Vadovicai – mažas miestukas Galicijoje; ten 1909 m, rudenį įsikurs ir A. Varnas, – V. G.), o paskui į Paryžių. Masčiau apie Romą, bet jaučiu, kad iš puses muzikališkos nieko ten nepasinaudosiu.“⁶

1908 m. rugpjūčio 3 d. Skirgaila vėl rašo iš Nočios A. Varnui, prieš dvi savaites sugrįžęs iš Medvilionių: „Lietuvoje buvau tiktai 2 savaiti. Par visą laiką buvo šalta, vejas ir lijo. Tiktai vienintelis vakaras šv. Jono buvo labai ramus ir nepaprastas. Jau velai naktį o mes su Antanu Grauroku dar vis vaikščiojom po apylinke kur ugneles užmatem ir klausem dainu ir patis dainiavom. Neapsakomai puikus vakaras, ispudingas vakaras! Tiek daug tautišku senu daineliu! Del munes tai buvo kaip gerai išalkus šmotelis duonos... Senelis Goesas koks buvo prieš 3 metus, toksai ir dabar – stipras, sveikas, gerai išrodo, pilnas ramumo ir t. t. Teresa teipogi: tas pats gyvumas, toi pati energija, tas pats širdies gerumas.“⁷

Skirgaila rūpinosi Sicilijoje pašlijusio draugo sveikata. Mikas Petrauskas gavo A. Varnui pasą svetima pavardę, kad šis galėtų grįžti į Lietuvą. Skirgaila siūlė Varnui apsigyventi Vadovicuose pas Prušinskį. „Dirbti ten galesi man rodos labai gerai; jie tur atskira dideli kambari ant aukšto, kur galesi kiauras dienas tupet ir nieks tau ne kliudys.“ Rašo ir apie save: „Su manim, brolau, ne keip... paskutiniuose metuose pergyvenęs baisei daug ir matęs daug, persitikrinau, priejau prie to kad svajones mano tuščios... Svajones mano pasibaige baisiausiu nihilizmu... Dailes mano tonu nieks jau nesupranta... Gal ir gerai... Išties, kas kart jaučiu prapulti didesni tarp manim ir žmoneis!.. Neturejau ir neturiu energijos gyvenimo!!.. Voila tout!.. (Tai yra viskas, – V. G.). Kad ne tas misticizmas kuris mane slege!.. Bet tiek to tuom tarp!“⁸

Laiške minimas misticizmas nebuvo atsitiktinis. S. Čiurlionienė-Kymantaitė vėliau teigs, jog Krokuvoje Z. Skirgaila gyveno su P. Rimša. Abu labai gerai sutarė: Rimša grojo smuiku, o Skirgaila jam akompanuodavo fortepijonu. Tik Rimša nebuvo toks uolus Herbačiausko spiritistinių seansų, kuriuose šis „ne tik lėkšteles stumdė, bet ir dvasias iššaukdavo, lankytojas“⁹.

Apskritai imant to meto jauniems talentingiems žmonėms nebuvo lengva. (O kada jiems lengva?) Kiekvienas savaip suprato tautišką darbą ir išgyveno. Pavarčius to meto laiškus yra ko pagalvoti ir iš ko pasijuokti. Pasak Apolonijos Valiuškevičiūtės, labai vargingai gyvenęs A. Varnas 1909–1911 m. Galicijoje ir Zakopanėje ne tik daug tapė, bet ir „drauge su pianistu Z. Skirgaila rengė savo kūrinių parodas. Skirgaila tose salėse koncertuodavo“¹⁰. Tai liudija ir literatūroje minimas 1910 m. jo nupieštas Skirgailos portretas. Be abejo, ši veikla nebuvo už dyką. Tikėtina, kad būtent tuomet A. Varną pasiekė bičiulio A. Staneikos laiškas (be datos): „Nustebau perskaitęs Tavo laišką! Negaliu Tavęs pažinti! Tai jau „išsiemancipavai“ iš lietuviškimo?! Kuomi-gi tapai? Šveicaru, kosmopolitu ar virš-žmogum?! Tai žinoma! viršmogystė pakibusi virš tautų, viršum „gero“ ir „blogo“ duoda Tau teisę reikalauti ir imti nuo žmonių pinigus! Tik. po šimts velnių, kodel butinai nuo Lietuvių, (...) kodel butinai nuo jų, o ne nuo kitų nors nuo tų nutukusių Šveicarų, Francūzų kapitalistų, arba Vokiečių pinigus imti?! Ar tik delto, juog vieni tik Lietuviai taip kvaili, juog dar duoda?!! Ar tik del to !? Pagalvok gi virš-žmogeli!!“¹¹

Ir tikriausiai būtent A. Staneikai adresuotas taip pat nedatuotas A. Varno laiškas. „O kam aš tokią parodą darysiu Lietuvoje – tarp suskių? Aš darysiu ten, kur geriausiai galiu pasiekti savo tikslą. Tas keista gal būt neišrodys ir Tau, jeigu atidžiau ir nuosekliau manysi. Nemaišyk tik pritaikomosios dailos ir paveikslų salionų pagražinimui su daila grynoj jos prasmėj, apie kurią aš kalbėjau ir kalbu, kuri yra nepriguluinga – tarnauja tik pati sau!“ Na, ir tiesūs bei kategoriški teiginiai: „Kas man, kad Paryžiuje arba Varšuvoje broliaujas su prostitucija ir geria jos smarvę su skoniu? Aš esu aš –­ lietuvis – Adomas Varnas, ir aš sakau, jog toji smarvė man nepatinka, kad aš ją galėčiau uostyti. Tau, padėkime, visai nerūpi parodų likimas po kritikos, o aš su tuo likimu negaliu gyventi. Aš pykstu, aš keikiu, del to, gal būt, kad aš esu prastas žmogus, bet ir del to, kad nemėgstu smarvės, kurią man kiša po nosę.“¹²

Tačiau kaip kad žinoma, A, Varnas dalyvavo antrojoje lietuvių liaudies pa­rodoje 1908 m., penktojoje – 1911 m., o vėliau ir kitose.

„Rūtos“ bičiuliai labai domėjosi Skirgaila. Dideles muzikines galimybes jam pranašavo Herbačiauskas. Tikriausiai 1906 m. M. Petrauskas A. Varnui rašė: „Rašiau Riman Šlapeliui užklausdamas apie Skirgelą, bet Šlapelis nei „am“. Skirgelos gal Paryžiuje nėra, nes niekur negirdėti. Jeigu Tu turi Skirgelos antrašą, tai man persiųsk. Matai, gal pasisektų ir Skirgelą įtraukti konservatorijon, jei ne šį-met, tai nors kitą metą, nes aš jau pradedu įeit po truputį „muzikališkojon šeimynon“ dabar, tai su laiku galėsiu kur ką ir kitiems padėti.“¹³

Galimas dalykas, jog būtent M. Petrauskui tarpininkaujant Z. Skirgaila 1906–1910 m. Paryžiaus „Schola cantorum“ mokėsi skambinti fortepijonu ir kompozicijos. 1907 m. birželį abu muzikai pradėjo koncertinį turą po JAV lietuvių kolonijas. Skirgaila čia pasižymėjo kaip pianistas, koncertmeisteris ir solistas.

Paskui kiekvienas dirbo savo darbus. Kaip jau buvo rašyta, Z. Skirgaila daug pasidarbavo Naumiestyje, nors ne viskas ir pavyko. Dėl aukščiausios valdžios kaltės nepavyko Naumiesčio pervadinti Kudirkos Naumiesčiu. Administravimas atitraukdavo nuo muzikinės ir teatrinės veiklos. Į sostinę nesikėlė, dirbo gimtajame mieste, čia kūrė modernų „Tautos namų“ modelį. Iki 1940 m. liepos 5 d. Šakių apskrities viršininko privalomo pranešimo (tokia forma buvo pateikiama apie visus laisvos Lietuvos pareigūnus), jog burmistras Zigmantas Skirgaila „yra priešingas dabartinei Liaudies Vyriausybei; nežiūrint pasikeitusių aplinkybių jis dar svajoja apie senąjį režimą, miesto gyventojų ir darbininkų tarpe neturi gero vardo ir pasitikėjimo ir yra miesto žmonių nekenčiamas. Dėl šių motyvų jis burmistru toliau būti yra netinkamas ir prašau jį iš pareigų atleisti“. Pradėjo mokytojauti, muzikuoti. 1944 m. sudegus namui persikėlė į Kauną, grįžo į meno pasaulį. Teatras, pedagogo darbas, vargonininkavimas. Kaune bendravo su S. Čiurlioniene-Kymantaite. D. Čiurlionytė-Zubovienė atsimins: „Zigmo Skirgailos apsilankymai būdavo ypatingi, sakytum sakraliniai. Nors žemo ūgio, bet su juoda „Rafaelio“ berete, taip tinkančia prie išraiškingo profilio, su drožinėta masyvia lazda, atrodė iškilmingai susikaupęs, atėjęs tarsi į pamaldas.“ Mirė Kaune 1962-aisiais. A. Varnas 1944 m. paliko Lietuvą. Z. Skirgaila ir A. Varnas bendravo ir susirašinėjo iki pat mirties. A. Varnas mirė Čikagoje 1979-aisiais.

Šis straipsnis neužbaigtas. Dar daug takelių veda iš Lietuvos ir į ją grįžta, dar daug asmenybių laukia savo valandos. Už suteiktą paramą ir pastabas dėkoju M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui, šio muziejaus Fototekos ir dokumentacijos bei Vaizduojamosios dailės skyrių darbuotojams, M. K. Čiurlionio proanūkiui Džiugui Palukaičiui, muzikologei Kristinai Mikuličiūtei-Vaitkūnienei, mokytojai Gražinai Žemaitienei, kolegoms Raimondui Daniliauskui ir Ernestui Vasiliauskui, visiems neabejingiems ir kantriems. Po truputį jungiame Lietuvą ir nustembame, kiek daug mes dar nežinome!

¹ Joniškio Romos katalikų bažnyčios 1878–1882 m. gimimo metrikų knyga, LVIA, f. 1196, ap. 1, b. 50, l. 48, įrašas Nr. 332.
² M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyrius, M-1-2-123.
³ Z. Žemaitytė. „Adomas Varnas. Gyvenimas ir kūryba“. – V.: „Baltos lankos“, 1998, p. 36.
⁴ VU bibliotekos Rankraščių skyrius, E 51.
⁵ LMAVB Rankraščių skyrius, f. 37-11513.
⁶ M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyrius, M-1-2-14 (2).
⁷ Ten pat, M-1-2-14 (1).
⁸ Ten pat, M-1-2-14 (3).
⁹ D. Čiurlionytė-Zubovienė. „Patekėjo saulė. Antroji knyga. Atsiminimai apie Motiną“. –­ K.: Jurgio Baltrušaičio fondas, Santara, 2007, p. 308.
¹⁰ A. Valiuškevičiūtė. „Kauno meno mokykla (1922–1940)“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 163.
¹¹ M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyrius, M-1-2-4 (23-1).
¹² Ten pat, M-1-2-9 (1).
¹³ Ten pat, M-1-2-21.