Iki kovo 15 d. Radvilų rūmų dailės muziejuje veikia Jurgos Barilaitės paroda „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“

Apie Jurgos Barilaitės parodą „Ginklai ir slėptuvės“ Radvilų rūmų dailės muziejuje rašyti sunku. Ji yra trečioji trilogijos „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ dalis, ir viskas supinta taip, kad, rašant pirmąjį sakinį, jis jau ryja vidurio pastraipos uodegą, o toji įsikabinusi nagais į antrą ar trečią pradžios teiginį, nuorodos vejasi viena kitą kaip pasikartojantys sapnai, aprašyti ir J. Barilaitės parodos „Linijos ir raukšlės“ kataloge (galerija „Atletika“, 2021). „Linijos ir raukšlės“ buvo antroji trilogijos „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ dalis. Dėl tų susijusių parodų ir asociacijų grandinių, sukančių viską ratu, neleidžiančių atkabinti atskirų temų, rašysiu ir piešiu, prašydama jūsų, kai baigsite skaityti, atidžiai pažvelgti į paryškintus žodžius. Juos jungia spalvotos linijos, kurios rodo, kaip susiję įvairūs kūriniai, esantys skirtingose salėse, kaip menininkė įsuka žiūrovą į vizualų pasakojimo verpetą, kurį sunku verbalizuoti nesikartojant, tačiau galima parodyti piešiant. Bet, kad ir kaip viskas susiviję, paroda turi tvirtą karkasą. Net kelis, kaip tie suvirinti dinozauro griaučiai, kurių pilve mažuose ekranuose skleidžiasi įvairūs videosiužetai. Todėl po tekstu slypi ryšių, tėkmių ir sūkurių rodyklės, mano linijos ir raukšlės, rodančios paslėptą parodos architektūrą.

 

 

Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotr.

 

1 salė. J. Barilaitės paroda pastatyta ant kaulų, bet ne taip, kaip Sankt Peterburgas, kuriam Petras I paaukojo begalę žmonių gyvybių, – ir dabar Rusijos valdovai tai daro dėl teritorijų. Menininkės anglimi piešti didžiuliai skeletai nekovoja dėl svetimos žemės, tačiau jie gali šokti, mitinguoti, burtis į procesijas ar gintis, nes atkeliavo iš trilogijos „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ pirmosios dalies – „Kaulų ir nuosėdų“, 2019 m. eksponuotų galerijoje „Artifex“. Autorė rašė, kad tai „sapnų vaizdinių, skeletų piešinių ir garso objektų instaliacija, tarsi užkoduotų simbolių rinkinys, įžanga pasakojimui, skiriama mirusiems draugams, psichodarbininkams, kurių kūnai ir svajonės gali apsireikšti (ir jau apsireiškė) mūsų sapnuose“*.

Šioje salėje jos skeletai kalba labiau apie judėjimą nei apie dvasias ir mirtį. Ant ko atsiranda judesys? Ant kaulų. Juda ne tik žmonės, autorė brėžia ir dinozaurų judesius. Čia stovi iš metalo suvirinti dinozauro sparno kaulai. Griaučiai yra ir slėptuvė, bet ne čia, o 5-oje salėje, ten jų pilve įrengta ekspozicinė erdvė.

Gretimose Radvilų rūmų erdvėse veikia Oscaro Chano Yik Longo paroda „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“, kurios skeletai ir dvasios krenkščia į ausį kaip mano paauglystės knygų herojai – japoniškos alkanos dvasios, vadinamos „gaki“. Jos vaizduojamos kaip skeletai su didžiuliais pilvais ir mažomis burnomis, negalinčiomis valgyti, nors šiuolaikinėje japonų kalboje „gaki“ reiškia ir „išlepintą mergaitę“. 

2 salė. Menininkė nėra išlepinta mergaitė, o kambaryje tarp dviejų Barilaičių tvyro įtampa, abi jos karingos. Pirmoji, taikliai smūgiuodama bokso pirštinėmis į drobę, „išdaužo“ portretą, panašų į vaiduoklį ar dvasią („Būtinoji gintis“, 2001). Gynybos treniruotė. Menininkė užsimoja mačete ir surikdama perkerta galvą... arbūzui, kopūstui, vaisiams (videoperformansas „Paduok, sesula, kardą“, 2019). Iš ko padarytas judesys? Iš kardo ašmenų. „Mūsų ginklai ir slėptuvės“ – taip parodą pavadino J. Barilaitė. Paroda yra apie ginklus. Daržovės ir vaisiai aplipdyti moliu, lyg būtų besmegenės galvos, jie perkertami kardu, o sukapotas molis išdegtas ir glazūruotas švelnios kaulo spalvos glazūra su krakeliūromis. Taip gimsta lyg ritualinės Afrikos kaukės. Keramika. J. Barilaitei rūpi ritualai ir religinės praktikos, bet apie tai buvo daugiau kalbama parodoje (ir leidinyje) „Linijos ir raukšlės“. Čia visur įsiterpia kardai.

3-ias siauras koridorius, kurio neapeisi, dažnai skiriamas dviem ekranams. Viename švyti „Instrukcija, kaip išgyventi tarp dangaus ir žemės“ (2023), tarsi griaučiai matuotųsi dirbtinio intelekto (DI) sugeneruotus protesto šūkius. „Pagrindinės įžūlumo pozicijos dvi: viešpataujanti valdžia ir opozicija. Gudruolis ir beprotis. Beprotybė remiasi nuogais argumentais, būdama opozicijoje, nešama jėgos, einančios iš apačios.“ „Idealizme, pateisinančiame socialines ir pasaulines santvarkas, idėjos yra viršuje ir žiba dėmesio šviesoje; materija yra apačioje, ji tik idėjos atšvaitas, šešėlis, purvas.“ J. Barilaitė yra kovotoja, politiška menininkė, pasiruošusi iškelti ne tik psichodarbininkų, bet ir kitokių pasipriešinimų transparantus, išrašytus ant ryškiaspalvių fonų. 

4 salė. Ši salė vėl pilna mirties: kryžiaus formos juodo blizgaus pjedestalo paviršiuje atsispindi ryškiaspalvės urnos – nulipdytos, išdegtos, tik šį kartą dažytos akinamų spalvų purškiamais dažais, o ne glazūruotos („Urnos“, 2025). Keramika. Ryškiaspalvis gedėjimas ir mirusiųjų sapnai. Ant sienos vėl kaklo slanksteliai ir pakaušiu atsukta kaukolė („Išplautos smegenys“, 2015). Aukštai palubėje – didžiuliai iš medžio šakų nupinti lizdai. Galbūt ten sudėti dinozaurų kiaušiniai. Tokių kaip to, kurio sparno kaulai yra pirmoje salėje. Jiems priklauso ir juokas („Juoksmas“, 2022). 

J. Barilaitės kūryboje reikšmingą vietą užima kalba ir tarpkalbinės struktūros – vaikiškos skaičiuotės, užkeikimai. Šį kartą – juokas. Iš ko padaryta kalba? Iš balso stygų judesio. Kitoje salėje rodomas videokūrinys su balso klosčių judesiu.

Prie paslaptingų didžiulių skraiduolių lizdų puikiai dera ir Malaizijos oro linijų skrydžiui 370 (MH370/MAS370) skirti piešiniai. 2014 m. kovo 8 d. iš Kvala Lumpūro į Pekiną skridusio ir be pėdsakų dingusio lėktuvo nuolaužos kaip tik rastos 2015–2016 m. („Nematomumo zona“, 2015).

5 salė. Klajonių (po parodą) pabaiga. Slėptuvė drakono skeleto pilve ( „Drakono griaučiai“, kartu su Danu Aleksa, 2025). Prieš kiekvieną skrydį stiuardesė primena: kelią jums parodys pažeme besidriekiančios šviesos. Šį kartą ryškiai raudonos. Ant sienų, už griaučių slėptuvės, kabo iš Bolivijos miestelių gyventojų nusižiūrėti skydai, skirti susirėmimams su policija – perpjautos metalinės statinės; ant sienų – kardai („Skydai ir kardai“, kartu su Danu Aleksa, 2025). Gynybos ir puolimo įrankiai. Karui arba mitinguojantiems skeletams skirti įrankiai vėl pasitinka žiūrovą. Skeleto pilve – ekranai su filmais ir animacija. DI sugeneruotas videosiužetas, kur varnų būrys numuša skrendantį droną ir mirtinai jį užkapoja („Gynyba“, 2025). Menininkės kadaise įvaizdintą karo nuojautą (taip baisiai išsipildžiusią Ukrainoje) geriausiai iliustruoja videosiužetas su penkiais geriausiais bombų sprogimais („5 Best Bomb Explosions“, 2016), dabar tokius atsirinkti būtų per sunku. Tektų rinkti penkis iš baisiausių savaitės sprogimų, nusinešusių daugiausia civilių gyvybių ar efektingiausiai susprogdinusių naftos gamyklas. Mes nejučia vis pagalvojame apie slėptuves, nes girdime karo dainas visai šalia („Daina apie karą“, 2017). Iš ko padaryta kalba? Iš balso klosčių judesio („Falcetas virpina balso stygas“, videokoliažas, 2019). Iš ko padarytas karas? Iš garso, judesio ir mirties.

J. Barilaitė surenka mūsų sapnus ir jais seka. Deja, daugelis jos sapnų išsipildo. Mes vis tikimės, kad metalinės drakono slėptuvės ir skydai mus apsaugos. Tegul išsipildo ir tai.

 

* Jurga Barilaitė, „Linijos ir raukšlės. Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, 2021.