Niekas negimė suvokdamas ar pamilęs meną iš pirmo žvilgsnio. Vaikui, stovinčiam priešais meno kūrinį, kartais reikia kutulio (angl. tickle), kuris leistų pajusti susižavėjimą matomu vaizdu. Tas emocinis ir intelektualinis kutenimas turėtų ateiti iš artimos aplinkos – tėvų, senelių, draugų, mokytojų ar auklėtojų.

Prireikė 10 metų profesionalaus darbo su muziejais bei galerijomis (ir tapti mama), kad suprasčiau: toli gražu ne visi Lietuvos kultūros objektai turi gerų ir kokybiškų edukacinių programų vaikams. Taip, programos paaugliams egzistuoja, bet neretai jos atrodo tarsi „pavargęs nuo gyvenimo muziejininkas pasakoja apie objektus ir marma pats sau“, tad jų išskirti nesinori. Tiesa yra tokia, jog edukacinių prog­ramų turime šimtus (o taip, šimtus! Vien Lietuvos nacionalinis muziejus ir 9 jo padaliniai siūlo daugiau nei 80!), tačiau jos sukurptos taip, lyg būtinai būtų reikėję įsisavinti valstybinius konkursinius pinigus. Muziejai įdarbina meno lauko profesionalus (arba ne) ir rašo projektus, kurie popieriuje skamba įdomiai, bet realybėje neretai šlubuoja. Kodėl taip nutinka? Spėju, arba pasirinkti edukatoriai yra prasti profesionalai (svarbu, kad su vaikais dirbantis asmuo juos mėgtų ir gebėtų rasti bendrą kalbą, ir čia išsilavinimas bei diplomai – bejėgiai), arba sukurta edukacijos programa yra neišvystoma iki pabaigos ir vaikai lieka su sausu 45 min. trukmės istoriniu pasakojimu bei A4 formato lapu (kuris paprastai perpildytas nereikalingais faktais lyg atsiprašymas už prastą ekskursiją).

 

Aistės M. Grajauskaitės nuotrauka

 

Vaikams muziejus neturėtų asocijuotis su nejaukia aplinka, kurioje tik knyginiai faktai ir kaip duonos kriaukšlė perdžiūvusi istorija (to visi atsivalgo mokyklos ir universitetų suoluose). Atvirkščiai, tai vieta, kurioje visi faktai, laiko juostos ir pasakojimai pagaliau įgauna formą, spalvą ir skonį (panašiai kaip pamatyti prosenelių nuotrauką, apie kuriuos visada girdėjai, ar liesti kelių šimtų metų senumo šaukštą, kuris saugomas kaip šeimos relikvija). Tačiau toks suvokimas bei patirtis galima pradinių klasių moksleiviams, o dabar pagalvokite apie tėvus ir kitus suaugusiuosius, kurie į muziejų nori nusivesti savo mažuosius vaikus. Vaikus, kuriems dar vos 2–5 metai. Iškart apėmė siaubo, gėdos ir nejaukumo jausmas, ar ne?.. Nežinau, ar teko matyti kinų sugalvotus ir pardavinėjamus pavadėlius vaikams (iki 3 m.). Kadangi esu mama ir teko gyventi užsienyje, štai jums pavyzdys. Puikiai pamenu sceną vykusią Boijmans Van Beuningen muziejuje Roterdame, kai į mamą su tokiu „vaikišku pavadėliu“ visi žiūrėjo ir iš esmės smerkė (o tai itin tolerantiškiems olandams absoliučiai nebūdinga!). Savaime suprantama, mama stengėsi laikyti vaiką šalia savęs, kad jis nepaliestų paveikslų ar skulptūrų, ir gimdytojos kaltinti negalima. Bet čia svarbu paminėti, jog bėdas, tokias kaip vaiko žingeidumas, muziejus yra išsprendęs įvairiomis interaktyviomis užduotimis arba mažomis paveikslų replikomis (jos pakabintos vaiko aukštyje ir jas galima liesti, uostyti ir t. t.).

 

Gyčio Norvilo nuotrauka

 

O laimingas vaikas Lietuvos muziejuje yra pats vertas eksponato pozicijos, atsipalaidavę tėvai bei ekspozicijos prižiūrėtojai verti pasiūlymo parašyti knygą, kaip tai pavyko. Niekas nesako, kad reikia vaikiškų muziejų, bet reikia gerų ir kokybiškų programų ikimokyklinio amžiaus vaikams (ypač 2–4 m. vaikams). Lietuvoje muziejai pamiršo, kad parodų ekspozicijos turėtų būti sukurtos atsižvelgiant į kelis dėmenis. Svarbi ne tik puiki, suaugusiųjų akims graži parodų architektūra, bet ir puikiai sukurta edukacinė programa vaikams. Jei parodos neišlaiko šio balanso, tuomet kyla klausimas, kaip galime norėti, kad meninės edukacijos nepatyrę vaikai pernakt taptų dvidešimtmečiais meno mylėtojais ir žinovais?..

Tad kam leisti pinigus vaikų edukacinėms programoms, jei dalyviai tokie maži ir nieko neprisimins? Pasirodo, muziejai daro išskirtinę, milžinišką įtaką vaiko ankstyvajai raidai, prisideda prie socialinės, pažintinės ir emocinės raidos, nes vaikai mokosi patirdami. Jiems svarbu suvokti, kaip daiktai atrodo, skamba, koks jų paviršius ir būtent mokymasis meno institucijoje vaikus gali nuvesti trimis žingsniais toliau nei darželiai. Būtent muziejuje atrandamos istorijos ir už daiktų slypintis mokslas. Muziejai (ir save bei lankytoją gerbiančios galerijos) turėtų lavinti kritinio mąstymo įgūdžius (liesti, klausyti ir lyginti objektus – taip mažas vaikas ugdo kritinį mąstymą), sužadinti smalsumą (muziejaus lankymas yra puiki proga vaikams užduoti klausimus apie naujus dalykus ir patenkinti jų smalsumą) ir skatinti kūrybiškumą (vis dėlto daugumoje Lietuvos muziejų turėtų būti specialiai vaikams skirtų eksponatų, skatinančių interaktyvumą ir kūrybinę veiklą). Žinant, kad maži vaikai ypač vertina prisilietimą prie „tikrų daiktų“, svarbu suvokti, kokią įtaką daro tokia patirtis. Pypliai užmezga keistą asmeninį ryšį su tuo, ką mato muziejuje, ir ypač gerai reaguoja, kai girdimos istorijos ir jų vaizduotės panaudojimas tampa patirties dalimi. Tad kiekvienas (tikiuosi!) tėvas žino, kad vaikai vertina dalyvavimą autentiškuose pokalbiuose apie tai, ką išgyvena ir ką jiems tas potyris reiškia, vertina humorą. Bet gal šitai muziejai pamiršo? Kad viena nuomonė netaptų visų nuomone, štai ir kelių muziejus mėgstančių, bet ten apsilankyti privengiančių mamų pasisakymai.

 

Norėčiau vadintis muziejų mama, bet, prisipažinsiu, su savo neklaužadomis į tokias vietas užeinu retai. Būtent dėl tos pačios priežasties – žinau, kad vaikai nelabai ten laukiami. Kas stebina? Buvome MO muziejuje. Gavome net kelias pastabas: „Prašome neleisti vaikui liesti eksponatų!“ „Prašome neleisti vaikui lakstyti!“ Tiesiog palygindama pasakysiu: kai buvome Londono „V & A“ muziejuje, nesulaukėme jokios pastabos. Bet gal dėl to, kad jis didžiulis ir koncentruojamasi ne į vaikus... Lietuviškuose muziejuose su vaikais laukiama nesijaučiu, ypač su dviem mažyliais, nes jie kelia triukšmą... Mat trukdo kitiems lankytojams medituoti. Aš galbūt nespėju jų sužiūrėti, bet visgi į muziejų norisi nueiti ir dėl savęs.

Brigita, Antonijos Onos (4 m.) ir Rapolo (2 m.) mama

 

Su Juozu atėjom apžiūrėti parodos NDG. Tada jam dar nebuvo metų, prastai vaikščiojo, tad sėdėjo nešyklėje. Su Juozu atėjau ne todėl, kad nebuvo su kuo jo palikti, bet todėl, kad jam patinka menas. Žiūrėdamas į meno kūrinius vaikas reiškia emocijas, rodo pirštais ir aktyviai reaguoja nesuprantama savo kalba. Mane labai stebina tokia jo reakcija į meną (turiu vyresnę dukrą, kurios menas toli gražu netraukia taip kaip Juozo). Tačiau šį kartą jaunojo meno mylėtojo dėmesį patraukė ne paveikslai, o salės lubose suformuoti įdubimai. Stovint tiesiai po įlinkiu ir garsiai surikus pasigirdo aidas. Juozas netyčia „pagavo šį bajerį“ ir nebepaleido. Susikaupusiems pa­rodos lankytojams stebeilijant į kūrinius, pasalūniškai iš už nugaros garsiai sušukęs išgąsdino ne vieną. Ypač įsiminė įbaugintos vyresnio amžiaus damos impulsyvus trypčiojimas vietoje. Nusprendžiau Juozo nestabdyti. 1. Nes nebūtų pavykę. 2. Kur prasideda, o kur baigiasi parodos ribos? Kam gi tie įdubimai lubose? Šiaip sau? Nemanau. Visada verta pabandyti pasimėgauti Baltijos šalių simbolizmo kūriniais aidint kūdikio balsui.

Miglė, Juozo (1 m.) ir Onos (2 m.) mama

 

Aistės M. Grajauskaitės nuotrauka

 

Patirtis galerijose ir muziejuose su vaikais tikrai spalvinga: pradedant per visą salę griaudėjančiu „Nelieskit stiklo!“ (Kauno forte, kai sustingsti ir nori iškart eiti lauk, nes žinai, kad nenusaugosi tų stiklų nuo mažų pirštelių), baigiant nuostabiausia muziejine patirtimi (Lisabonos plytelių muziejus), kai salės darbuotoja tuomet dar tik ropojantį mūsų pirmagimį tiesiog paėmė ant rankų, nešiojo po sales! O stebukle, tada dar negirdėtas elgesys Lietuvoj! Edukatorė vaiko mažą delniuką dėjo ant plytelių, kad jis paliestų visas tekstūras ir reljefus.

Taip, kai penkiametis išvadinamas nekultūringu, nes palietė akmeninę skulptūrą, tikrai kuriam laikui atstumia nuo lankymosi galerijose ir muziejuose, bet labai džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad Lietuva eina ta Lisabonos plytelių kryptimi. Štai NDG veikusioje Lino Leono Katino parodoje darbuotoja nuramino, kad „gali vaikas gulėti instaliacijos viduje, tik būtų gerai, kad nusiautų batus ir nenutrauktų laidų“. Aišku, atskiri aplodismentai MO muziejui su edukacinėmis programomis, šeimų sekmadieniais ir tiesiog puikiomis užduočių knygutėmis, nė kiek ne mažiau įdomiomis ir suaugusiems.

Kadaise praeidama Luvre pro susėdusių ant žemės darželinukų grupę, kažką čiauškančių su auklėtoja apie kabantį ant sienos paveikslą, pagalvojau, kad didžiausia muziejaus vertybė yra jie – tie keturmečiai, kurie muziejuje yra laukiami, kuriems sudaromos visos sąlygos domėtis, grožėtis, išgirsti, pasisakyti ir net per pertraukas palakstyti... Tikiu, kad atvesti vaikus į erdves, kurios anksčiau jiems būdavo visiškai nepritaikytos, o šiandien yra laukiančios, – didelė klestėjimo, laisvos ir laimingos šalies, dalis.

Donata, Bernardo (8 m.) ir Girėno (4 m.) mama

 

Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Su sūnumi esame aplankę nemažai Lietuvos muziejų. Patirtys skirtingos, bet norėčiau išskirti šviežiausią nutikimą, kuris, manau, sujungia ir atliepia vis dar vyraujantį Lietuvos muziejų vaizdą, lankant parodas su vaikais. Praėjusį rudenį lankėmės Kauno paveikslų galerijoje, parodoje „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“. Puiki paroda su profesionalia architektūra, tačiau geriau nei jos turinį pamenu piktos prižiūrėtojos pastabą mano smalsiai nusiteikusiam vaikui. Mat sūnus pats sau vaikštinėjo ir nors į jokį kūrinį nesikėsino, visgi grėsmę įžvelgusi salės prižiūrėtoja išpoškino pastabą. Po tos pastabos ji įnirtingai sekė iš paskos, atrodo, versdama jaustis kaltais dėl drumsčiamos jos valdų ramybės... Tai tik vienas pavyzdys, iliust­ruojantis tūkstančius kitų įvykių Lietuvos muziejuose ir galerijose. Nuoširdžiai manau, kad iš esmės turėtų keistis šių institucijų komunikacija, muziejų personalo bendravimo tonas ir požiūris į mažą vaiką (kuris ateina sužinoti naujų dalykų, pažinti meną, o ne sugriauti ir sudrumsti ramybės ir muziejaus valdų). Mano galva, muziejai ir galerijos turėtų tapti draugiškesni ir atviresni visiems lankytojams, o YPAČ vaikams. Sukurti saugią aplinką, kurioje būtų galima mokytis. Džiugu, jog turime ir gerų pavyzdžių, pavyzdžiui, MO muziejus, kuriame vaikai yra laukiami! Labai viliuosi, kad šiuo klausimu artimiausioje ateityje muziejų situacija tik gerės!

Brigita, Simono (5 m.) mama

 

Gyvendama Londone Skajų buvau įpratusi vestis į visus muziejus ir galerijas. Į „Tate“ keliaudavome kaip į parką, jis ten ypač mėgo žaisti ant grindų turbine hall, važinėtis paspirtuku, bendrauti su prižiūrėtojais, o kartais ir pasnausti ant vieno iš minkštasuolių. Jam be proto didelį įspūdį darė „British Museum“ lubos, o kiek kartų dienas leidome Mokslo muziejuje negalėčiau net ir suskaičiuoti.

Šiandien Jurgį ir Skajų sugalvojome nuvesti į Nacionalinę dailės galeriją. Pasirodo, tam, kad pasėdėtume ant grindų tarp restorano ir parodų salių. Nes visur kitur visiems kitiems mūsų vaikai trukdo. Kai padaviau bilietą kontrolierei, ši akivaizdžiai vartė akis, palydėdama mus atodūsiu. Ak, juk šalia manęs stovi dvimetis. Ir dar vienas, mažesnis – Agnetės (Agnetė Voverė, menotyrininkė, kostiumo dizaino istorikė ir kritikė, – red. past.) rankose. IR JIE ABU YRA MENO GALERIJOJE! Pučia ore tvyrančias meno dulkes ir rankomis išmaskatuoja visą salėje susikaupusią meno energiją.

Taip, meno galerijose didelis aidas. Tik kodėl kitose šalyse jis manęs netrikdo? Nes žmonės ten nebijo kvėpuoti ir nusičiaudėti. Aptarti, ką mato. Jie geba mėgautis ir atsipalaiduoti, o ne vos peržengę galerijos slenkstį, įsivilkti į vyr. meno kritiko rūbą. O kaip vaikas susipažins su menu, jei jo NDG niekas nelaukia?

Augustė, Josepho Sky’aus (5 m.) ir Jokūbo (1 mėn.) mama