Aistė M. Grajauskaitė. Pandeminio pavasario šaukliai Vilniuje

Vilniuje nė motais, koks metų laikas ar pandemija – parodų vis tiek bus. Pavasaris pasitinka jų gausa, ir norom nenorom tenka atsirinkti vos kelias.


Viktoras Paukštelis ir „Ornitologo sapnas“ (Vilniaus miesto rotušė, kovo 3–31 d.)

Dar praėjusių metų vasaros pradžioje Klaipėdos „Baroti“ galerijoje Viktoras Paukštelis atidarė parodą tuo pačiu pavadinimu, tačiau tai, ką tuomet matė jos lankytojai, buvo tik trenažas. Bemaž žmogaus dydžio paukščiai tupi arba jau išskleidę sparnus, lyg ruoštųsi išskristi iš drobės... Dailininkas teigia, kad darbuose matuojasi skirtingus personažus: ornitologo, kolekcio­nieriaus ar medžiotojo. Kuris jam labiausiai tinka – sunku atsakyti, nors pats V. Paukštelis teigia, jog svarbu likti taikoje su gamta.

Tapyboje dominuoja nuslopintos spalvos, akiai ramios ir jaukios, o personažai atpažįstami tik jei su tėvais ar seneliais mokeisi iš ornitologinių knygų. V. Paukštelio stiliaus, ko gero, tiksliau įvardinti nei menotyrininkė Raminta Jurėnaitė nepavyktų: „Tai, kad dailininkas savo darbuose geba laviruoti tarp abstrakcijos, naujojo siurrealizmo ir realizmo – reta.“ Tikra tiesa!

 

V. Paukštelio paveikslas iš parodos „Ornitologo sapnas“
V. Paukštelio paveikslas iš parodos „Ornitologo sapnas“

 

Ar V. Paukštelio tapybai rotušė buvo tikrai tinkama vieta – dilema. Norėtųsi paukščius ir kelis portretus kabinti ten, kur oras ir šviesa cirkuliuoja laisvai. Viena iš vietų galėjo būti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos penktajame aukšte esantis atriumas, kur abu dėmenys nevaldomi ir laisvi, ir autoriaus paukščiai galėtų ilsėtis, skraidyti, o rytais pasitikti saulę, kaip jiems ir dera. Kad ir kaip būtų, paukščiams grįžtant, norisi pasidžiaugti, kad vieną pirmųjų pulkų V. Paukštelis sugrąžino anksčiau nei įprasta.


Linas Leonas Katinas ir „Raudona krisdama virsta balta“ (Nacionalinė dailės galerija, kovo 6–gegužės 17 d.)

Jei pasiilgote spalvų sprogsmo, jį pasiūlys nauja Nacionalinės dailės galerijos paroda, kurios kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė pasiryžo sutramdyti spalvų alchemijos tėvą Liną Leoną Katiną. Tačiau kaip sutramdyti tai, kas gaivalinga, laisva ir lyg vanduo sprūsta tarp pirštų?..

Dar 1990 m. menotyrininkė Erika Grigoravičienė įvardijo, ko nebuvo įmanoma nepastebėti – netikėtas potėpio permainas ant L. L. Katino drobių. Nenuspėjamoje menininko kūryboje absoliučiai chimeriškai besimaišančios spalvos ir formos traukia į šamanišką šokį, o kam ir kodėl, tik pats autorius žino. Į klausimą, kuris gali trikdyti parodoje (tai sunkiai priimamas sprendimas): dailininko asmenybė ar jo kūryba žengia pirmiau – man atsakyti vis dar nepavyko.

Pienės, krentančios iš drobių, valtis, kuri vėl tampa valtimi... tapybos darbai pakabinti lyg šlapi negatyvai ir menininko pašiūrė... Kuratorė užsibrėžė tikslą paaiškinti ir nužymėti menininko kūrybinio gyvenimo trajektorijas ir ar jai pavyko – pamatysite nuėję. Bet kuriuo atveju ilgai laukta lietuvių dailininko klasiko paroda žengė į NDG, o įžengus į ją, kurį laiką bus galima pasijusti įkritus į pavasarį.


Fotoreportažas iš L. L. Katino parodos ČIA

 

Šiuolaikinio meno centro „Galva su daug minčių“ (vasario 12–balandžio 15 d.)

Apie tai, jog įžengus į ŠMC jau seniai sunku ką nors suprasti, kalba visi, bet tyliai ir tarpusavyje. Vienas geriausių palyginimų, kuriuos teko girdėti: skaitant parodų anotacijas, lengviau suprasti, kas parašyta, išsivertus tekstą į anglų kalbą, nei skaityti pateiktą lietuviškai. Tad, natūralu, pasigirdus kalboms apie ŠMC uždarymą renovacijai ir atsiradus vilčiai, kad galbūt pagaliau bus pokyčių (pastate, administracijoje, kuratorių kolektyve, judėjimo trajektorijoje ir t. t.), kažkas apsidžiaugė, kažkas nuliūdo, o kai kas ir sunerimo. Deja, paskutinė turėjusi būti prieš užsidarymą paroda „Galva su daug minčių“ ne tik išsklaidė viltis (pasirodo, renovacija atidedama ir centras neužsidaro), bet ir pažėrė virtinę klausimų.

 

Tiago Borges. „Amnezija“, 2020 (fragmentas). Gyčio Norvilo nuotraukos 
Tiago Borges. „Amnezija“, 2020 (fragmentas). Gyčio Norvilo nuotraukos

 

 

Atviro kvietimo dalyvauti parodoje rezultatas: daugiau nei 200 pasiūlymų ir vos 50 atrinkta, kuriuos galima išvysti parodoje. Itin kūno gausi „Galva su daug minčių“ – chaotiška, nerami ir abejotina, ar pateisinanti lūkesčius. ŠMC beveik visada garsėjo gražia ir puikia parodų architektūra, tad ir šį kartą nėra prie ko prikibti – Povilas Marozas pasidarbavo iš peties. Tačiau užsipulti dėl to, ką ir kaip matome ekspozicijoje, negalima ir parodos kuratorių (Neringa Bumblienė, Julija Fomina, Virginija Januškevičiūtė, Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė). Kažin kam būtų geriau pavykę susižaisti tokiame dideliame kolektyve, kuomet jis toks įvairiaspalvis. Tad kas liūdina ir kodėl paroda nėra verta biso?

Didžioji bėda – pats sprendimas: ŠMC, turėdamas visas galimybes susisieti su išoriniu pasauliu (vieša paslaptis, jog centras sklendžia savo orbitoje), kažkodėl lieka savo kosmose, kuriame keistai pateisinamos neįkandamos parodų idėjos, neperskaitomi tekstai ir apie juos kuriama mistikos aureolė bei legenda. Štai Kazys Binkis viename eilėraščių sako: „Matyt liga pristojo chroniška / Ir nieko čia nebepadarysi...“, tad galbūt taip nutiko ir vieninteliam šiuolaikinio meno centrui Lietuvoje. Kokia ta chroniška liga (abejingumas, pasipūtimas) – tik publikai konstatuoti ir jiems patiems patvirtinti.


Vytautas Kumža ir „Half empty, half full“ („The Rooster“ galerija, kovo 12–balandžio 12 d.)

Apie Vytautą Kumžą tikrai nedaug esame girdėję. Jis jaunas, studijavo užsienyje ir nepadarė nieko, kas būtų sukėlę ažiotažą. Tad kam eiti į parodą, kuri per se kelia klausimus, kas, kam, apie ką ir kodėl? Ogi todėl, kad parodos kūnas – dviejų jaunų asmenų bend­ras kūrinys (kuratorė Ugnė Marija Makauskaitė), jis yra gyvas, naujas ir kitoks.

Sakydama kitoks, tikrai neturiu omenyje, kad staiga Radvilų rūmuose veikianti paroda laužo normas ir konvencijas, atveria naujas koncepcijas ir suteikia pažadėtąją žemę lietuviškai fotografijai, tačiau tai tikrai ne nuobodi paroda apie nieką. Kaip žada kuratorė, objektai kalbės apie žaidimą kanonais ir taisyklėmis, šauks apie išplėstą fotografijos sampratą ir pirštu badys į kasdien supančius objektus, pagaliau nusipelniusius dėmesio.

 

Vytautas Kumža. „Half empty, half full #12“, 2019
Vytautas Kumža. „Half empty, half full #12“, 2019

 

Transformatoriumi persirengusi liniuotė ir šešėlių teatrą žaidžianti viela tampa kažkuo daugiau nei tik daiktais. V. Kumža jiems suteikia gyvesio, laisvės, autonomijos būti ir išėjus iš parodos leidžia kurti tolesnius naratyvus. Tai puiki priežastis apsilankyti „Pustuštėje Puspilnėje“!


Pauliaus Juškos kova „Dėl savo eilės. Eilinio žmogaus kronikos“ (VDA galerija „Akademija“, kovo 4–21 d.)

Tie, kurie nemėgsta ekspresionizmo, atmeta fotografiją ir sako, kad „nebėra gero meno“, yra akivaizdžiai išsiilgę renesanso ir baroko siūlytos tapybos sampratos – nepriekaištingos vaizdo perspektyvos, audinių tapybos, leidžiančios juos patirti neliečiant drobės ir subtiliose emocijose skęstančių personažų gyvenimų. Senųjų meistrų tapybos darosi vis sunkiau rasti galerijose, tačiau galerija „Akademija“ suteikia galimybę pamatyti ar pažinti Paulių Jušką ir leisti žvilgsniui ilsėtis klasikinės tapybos sluoksniuose.

Parodos anotacijoje dailininkas sako, kad visi tapybos darbai – apie paprastus žmones, kurie kovoja su savimi, dėl savęs ir už save. Tai neprasilenkia su rea­lybe – P. Juškos drobėje įstrigę personažai, apšviesti lyg teatrinės šviesos, yra atpažįstami, o tai, ką jie išreiškia kūno kalba, verčia empatiškai prisiminti asmeninius potyrius. Puikaus piešėjo ir tapytojo P. Juškos talentas atsiskleidžia ne tik per atidžiai ištapytas plaukų sruogas, bet ir per tuščias lėkštes ant stalo ar šalia jo numestą iš vytelių pintą krepšį.

Nežinau, kiek jums reiškia apsamanoję akmeniniai laiptai, koncentruota tamsa drobės kampuose ar bibliniai siužetai, tačiau net jei tai nėra svarbu – vis tiek užeikite. P. Juškos tapyba palieka įspūdį ir šiuo atveju kalba apie skurdą ir skausmą, kurie netikėtai pasirodo elegantiški, subtilūs ir išgyvenami lyg tašomas akmuo.


Fotoreportažas iš P. Juškos parodos ČIA

 

Draugai