2022 m. pabaigoje knygininkė ir publicistė Rachel Salamander perdavė savo archyvą Miuncheno miestui. Šiuo metu veikianti paroda akivaizdžiai parodo, kokia vertinga ši dovana.

 

Rachel Salamander. Thomo Dashuberio nuotr.

 

Maksforstato rajonas, Fiurstenštrasė, Nr. 17. Pirmieji skaitymai birželį įsteigtame knygyne – renginys, pavadintas „Jeruzalė“, – įvyko 1982 m. lapkričio 18 d. Skaitė poetas Davidas Rokeahas. Pirmojo Vokietijoje specializuoto žydų literatūros knygyno savininkė, miunchenietė Rachel Salamander, pasveikino poetą jidiš kalba. „Tai jį labai sujaudino, mat Davidas nesitikėjo, kad Vokietijoje kas nors prabils į jį šia kalba.“

Tai buvo pirmas iš daugiau kaip tūkstančio renginių, kuriuos per ateinančius keturis dešimtmečius Miunchene ir įvairiose kitose šalies vietose bei Austrijoje suorganizavo R. Salamander. Be šio didžiulės pagarbos verto darbo, savo adresą Fiurstenštrasėje ji pavertė aistringos tyrėjos tinklaveikos centru, sujungusiu žydų pasaulį. Kokios apimties būta šio gyvenimo darbo, dabar galima pamatyti Miuncheno „Monacensia im Hildebrandhaus“, miesto literatūros archyve, nuo 1977-ųjų įsikūrusiame buvusioje skulptoriaus Adolfo von Hildebrando viloje Bogenhauzeno rajone. 

2022 m. gruodį knygyno steigėja ir publicistė, jau seniai pelniusi daugybę apdovanojimų ir tapusi miesto garbės piliete, atidavė savo archyvą į „Monacensia“ rinkinius. Tuo metu tik geriau susipažinusieji numanė, kokia reikšminga ši dovana. Tai antras pagal dydį „Monacensia“ archyvo rinkinys (po Thomo Manno kolekcijos), ir tik dabar pradeda aiškėti jo tikroji apimtis. Strateginis R. Salamander įžvalgumas buvo kaip reta sėkmingas, mat savajame archyve ji kaupė kone visa, ką aprėpė jos veiklos sritis. Jo pagrindas – „Raudonoji kolekcija“, šimtai segtuvų su laikraščių iškarpomis apie politinius ir kultūrinius debatus. Kai kurių kopijos eksponuojamos parodoje ir kviečia lankytojus pasklaidyti Vokietijos Federacinės Respublikos kultūros istorijos puslapius.

 

Šeši šimtai skaitymų įrašų

 

Apie 600 renginių išsaugota įrašuose, iš pradžių jie daryti mažu kasetiniu magnetofonu – prietaisu, kurį Z kartos lankytojams galbūt vertėtų pirmiausia parodyti ir paaiškinti. Kaip pavyzdžiai parodoje pateikiami dvylika šių įrašų, jie leidžiami klausyti ištisai, tad norint juos visus išgirsti, reikėtų planuoti apsilankyti čia ne vieną dieną.

Filmai, garso įrašai, spaudiniai – pristatydama parodą archyvo „Monacensia“ direktorė Anke Buettner kalbėjo apie „trimatį viso gyvenimo darbą“, kuris per pastaruosius trejus metus buvo sukataloguotas, suskaitmenintas ir dabar prieinamas internete. Visos nuotraukos „nuodugniai iššifruotos“, tai yra padedant amžininkams identifikuoti jose įamžinti žmonės. Kolekcijai dar priklauso keturios svečių knygos, taip pat parodoje eksponuojamas Arto Spiegelmano piešinys. Šia paroda ir plačia ją lydinčia programa „pagrindinį prisistatymo etapą“ pradeda Alfredo Landeckerio fondo finansuojamas „Salamander projektas“. Archyve sukaupta gausi medžiaga suteiks darbo mažiausiai dviem būsimų germanistų tyrėjų kartoms.

 

Renginių įrašai kasetėse – visi jie dabar yra suskaitmeninti. „Wikimedia“ nuotr.

 

Asmeninis ir istorinis ryšys su A. Hildebrando namais

 

Pradžia nebuvo paprasta, kaip rodo 1982 m. birželio susirašinėjimas su Bavarijos kriminalinės policijos biuru. Policija rekomendavo „Izraelio knygynui“ pasirūpinti įvairių „fizinių saugumo ir stebėjimo priemonių“, be kita ko, užmūryti rūsio laiptus, į langus įsidėti neperšaunamus stiklus, įsistatyti nuo įsilaužimo apsaugančias duris su evakuacijos spyna.

R. Salamander, gimusi 1949 m. perkeltųjų asmenų stovykloje Degendorfe, ketverių neteko motinos, aštuonerių atvyko į Miuncheną. Šis miestas tapo jai gimta vieta, tad ir savo dokumentų ji neperdavė Marbachui, o padovanojo archyvui „Monacensia“, išreikšdama meilę gimtinei, – nors tokio aštraus analitinio proto žmogaus šis jausmas taip lengvai neištinka. 

Su Hildebrando namais, kuriuose įsikūrusi „Monacensia“, R. Salamander neabejotinai sieja ir asmeninis ryšys, mat jos vyras Stephanas Sattleris yra statytojo A. Hildebrando proanūkis. Deja, šių namų istoriją temdo 1941-ieji, kai pastatas buvo „arizuotas“ – atimtas iš tuometinių savininkų žydų ir perduotas nežydams. Šią slegiančią istoriją stengiasi atsverti kita šeimos narė, Miriam Salamander, kuri kaip „asocijuotoji menininkė“ prisideda prie Sylvios Schütz ir Patricko Geigerio surengtos parodos savo skulptūromis iš vielos ir vaškuoto popieriaus.

Vis dėlto siaučiančio antisemitizmo laikais išvada turi likti blaivinanti. „Visa, kas anuomet kėlė pavojų, deja, niekur nedingo“, – teigia R. Salamander. Nors kartais asmeninę patirtį ji nusako Johanno Wolfgango Goethe žodžiais: „Laimingiausias žmogus yra tas, kuris savo gyvenimo pabaigą gali susieti su pradžia.“

„Gražios moterys gražiomis suknelėmis“ – šiandien niekas nebepasakytų taip, kaip galima išgirsti parodoje rodomame „Bayerisches Fernsehen“ televizijos reportaže apie 1989 m. „Bambi“ apdovanojimų ceremoniją. Iškilmingame renginyje R. Salamander skaitė laudaciją savo ilgamečiam bendražygiui ir draugui, literatūros kritikui Marceliui Reich-Ranicki. Ji parodė, kad prireikus gali susitvarkyti ir su raudonuoju kilimu. O beveik valandos trukmės Christiane Huber ir Sveno Zellnerio dokumentinis filmas, sukurtas „Monacensia“ užsakymu, gal ne toks spindintis, užtat turiningesnis ir daugiau atskleidžiantis.

 

R. Salamander iniciatyva buvo atsakas į abejingumą  Holokaustą išgyvenusiems žmonėms

 

Paroda pagal temą susieja ir laikmečio liudininkių Grete Weil, Gerty Spies ir Ruthos Klüger palikimus: eilėraščiai joms buvo „stebuklingas vaistas“, padėjęs išlikti. Pokario metais Holokaustą išgyvenusių žmonių prisiminimai nieko nedomino. Knygynas bei jo filialai buvę įkurti ir kaip atsakas į šią spragą, teigia R. Salamander. Ir primena daug dėmesio sulaukusią R. Klüger autobiografiją „gyventi toliau“ („weiter leben“), kurią dargi dešimtojo dešimtmečio pradžioje leidykla „Suhrkamp“ atmetė ir galiausiai išleido „Wallstein“. R. Salamander prisidėjo prie pastangų „it piktąją dvasią išvaryti Vokietijoje tebegyvas nacionalsocializmo liekanas“, kaip antradienį atidarymo paskaitoje sakė istorikas Danas Dineris. Šis darbas trunka keturis dešimtmečius, ir per tą laiką R. Salamander subūrė iškiliausius žydų pasaulio protus, mokslininkus, politikus ir menininkus, likdama ištikima savo šūkiui: „Kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis ir šalinti svetimumo jausmą.“ Ji pažinojo ir pažįsta juos visus; neverta nė pradėti vardinti, nes šimtai pasijustų pamiršti. Sakykime taip: R. Salamander parodė, kaip saugoti ir puoselėti tiek mažus augalėlius, tiek milžiniškas sekvojas, – o kartais gal net juos aptverti.

Tad ratas tolydžio užsidaro. Pernai Michaelis Krügeris leidykloje „Jüdischer Verlag“ išleido D. Rokeaho eilėraščių rinktinę „Vienatvę paverčiu žodžiais“. 1982 m. lapkričio 18 d., kaip pasakoja R. Salamander, M. Krügeris dalyvavo D. Rokeaho skaitymuose Fiurstenštrasėje, kaip ir Hansas Magnus Enzensbergeris, Peteris Hammas ir kitos literatūros įžymybės. Kokie buvo laikai! Trumpą akimirką dvelkteli liūdesys.

 

Miuncheno paroda „Literatur & Haltung. Rachel Salamanders Archiv. Monacensia im Hildebrandhaus“ veikia iki 2028 m. kovo 1 d. 

 

Vertė Rūta Jonynaitė

Publikuota 2026 m. liepos 24 d.