Kai smulkieji verslai per pandemiją užsidarinėjo, meno galerijos, muziejai, regis, ėmė klestėti. Parodų šį rudenį itin daug, jos lankomos gana gausiai. Atrodo, toks aktyvus ruduo seniai matytas. Kas nutiko? Pasidalyti įžvalgomis, kokie šie metai galerijoms, su kokiais iššūkiais susiduria šį rudenį, drauge pasvarstyti apie praeitį ir ateitį sutiko „Contour Art Gallery“ įkūrėja ir direktorė Vilma Mačianskaitė, Šv. Jono gatvės meno galerijos vadovė Jolita Mieželaitienė ir galerijos „Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys.

 

 

Karantinas, ko gero, visiems buvo vienodai netikėtas. Girdėjau įvairių komentarų – vieni sakė, kad kai kuriems sektoriams tai buvo puikus laikas kontempliacijai, kitiems – smūgis žemiau juostos. O su kokiais iššūkiais per karantiną susidūrė meno galerijos, kokie išbandymai dar laukia?

Vilma Mačianskaitė. Karantinas ir jo sukelti padariniai buvo iššūkis ir netikėtumas visiems, todėl nemanau, kad galerijos patyrė didesnių išbandymų nei teatrai, grožio salonai ar ne pirmo būtinumo prekių parduotuvės. Beveik visiems šis smūgis buvo netikėtas ir jam pasiruošti iš anksto nebuvo įmanoma. Vis dėlto drįsiu teigti, kad šis laikas meno pasauliui davė daugiau naudos nei žalos. Ekonominė krizė būtų sukėlusi gerokai sunkesnių padarinių nei COVID-19 ir karantino situacija. Štai COVID-19 daugelį privertė sustoti ir pagalvoti. Susimąstyti, kas svarbu ir kas nelabai, kas gerai, blogai, kas – žmogiškumas, artimas žmogus, namai ir kas galų gale melas, o kas tiesa. Menui reikia laiko ir ramybės. Ir bingo – sustojimas! Karantinas suteikė galimybę atsigręžti į esmines vertybes, suprasti, kokį svarbų vaidmenį atlieka kultūra, kaip svarbu palaikyti savo šalies žmones, kad ir kas jie būtų – medikai, menininkai, maisto išvežiotojai. Rimčiausias išbandymas laukiantis mūsų galerijos po karantino – išlaikyti užplūdusius susidomėjusius lankytojus, gerą energiją ir norą būti arčiau vienam kito – savo šalyje, kieme, namuose.

 

Jolita Mieželaitienė. Didžiausiu iššūkiu laikyčiau galerijos užvertas duris, kurios sugeneravo baimę dėl ateities, tiksliau – nežinomybę. Kaip žinia, būtent neprognozuojamybė psichologiškai sudėtingiausia... Vėliau lyg įsijungė saugos mechanizmas ir pradėjome kurti įvairiausius planus, kaip parodines ekspozicijas skaitmeninti, kokio veiksmo griebtis, kad galerija funkcionuotų virtualiai ir išliktų aktyvi. Kai galerijos atvėrė duris, atsirado kita problema, kaip užtikrinti saugumą joje lankantis. Panašu, šis klausimas bus aktualus ir toliau... Vadovauju LDS (Lietuvos dailininkų sąjunga, – red. past.) galerijai, todėl Šv. Jono gatvės meno galerija turi mažiau kūrybinės kuratorinės laisvės, bet gauna valstybės paramą, tad privačioms galerijoms sudėtingiau nei mums...

Arvydas Žalpys. Didžiausiais iššūkiais galima įvardyti nežinomybę, nuolatos kylantį klausimą „o kas bus rytoj?“, nes galerijų veikla grįsta išankstiniu veiklos (projektų, parodų) planavimu, perspektyviniais susitarimais su menininkais, partneriais ir t. t. Ir, savaime suprantama, kiekvienas galerijos projektas kainuoja ne tik daug lėšų, bet ir žmogiškųjų išteklių, kurių dažniausiai trūksta. „Meno parkui“ didžiausias iššūkis ne mažesni kūrinių pardavimai (ar visai sustoję pardavimai), bet tai, kad perspektyvoje tapo neaiški projektinė veikla, kas bus su lėšomis, jau investuotomis į projektus, ir pan.

 

Sąmokslų teorijos ir kalbos, kad po COVID-19 sukeltų pasikeitimų niekas negrįš į senas vėžes, nesiliauja. Virusu užsikėtusiųjų skaičiai lyg ir byloja, kad kova nebaigta... Jei (o gal kai) ateis antroji banga, ko reikia, kad galerijos išsilaikytų?

V. M. Pajusti, vertinti meną jo nematant gyvai yra tas pats, kas valgyti nejaučiant kvapo ir skonio (tokie COVID-19 požymiai). Situacija įpareigoja siekti kuo kokybiškesnės meno reprezentacijos internetinėje erdvėje, kad bent kiek tuos pojūčius sustiprintume. Jei (kai) ateis antroji banga, būsime pasiruošę gerokai stipriau – Lietuvos kultūros taryba paskirstė tikrai nemažai tikslinių lėšų ir protingai jas naudojant galima nemažai nuveikti. Galerijoms reikia investuoti į meno kūrinių fotografavimą, internetinių pardavimo svetainių pertvarkymą, renginių ir menininkų veiklos dokumentavimą, siekti bendradarbiavimo su tarptautiniais meno reprezentacijos ir pardavimo internetiniais portalais. Dabar svarbu ne tik rengti numatytus renginius (kol dar įmanoma), bet ir tinkamai dokumentuoti veiklą, nes nežinia, kiek gali trukti įvairūs suvaržymai ir kaip po jų pasikeis pasaulis! „Contour Art Gallery“ gyvena būtent pagal tokį veiksmų planą ir todėl nestresuodami vykdome numatytas veiklas.

J. M. Galerijoms išlikimo klausimas buvo aktualus visada! Be valstybės paramos tai būtų neįmanoma. Vyriausybė turėtų subsidijuoti kultūros projektus bei LDS galerijas. Klausimas – kompleksiškas, susidedantis iš kelių komponentų: a) mecenavimo įstatymo, b) Vyriausybės subsidijų, c) Europos Parlamento politikos kultūros klausimu ir jų sprendimų.

A. Ž. Idealiausias variantas – turėti finansinių atsargų, o tai gana sudėtinga. Galerijoms, kurios gyvena tik iš komercinės veiklos, yra du keliai: arba pasikliauti santaupomis, arba ieškoti kitų kūrinių pardavimo variantų (internetas, komerciniai mainai, kūrinių nuoma ar pan.). Žinant, jog Lietuvos rinka yra menka ir lietuviškos galerijos – per mažai aktyvios tarptautinėje rinkoje (tame tarpe ir tarptautinėje internetinėje erdvėje), situacija gali būti labai sunki. Belieka laukti valstybės paramos... Kaip parodė keli pavyzdžiai, valstybės parama yra visai gera išeitis kai kurioms merdinčioms komercinėms galerijoms. Nes ir pasibaigus pavasariniam karantino laikotarpiui ne visos skubėjo atverti duris, toliau naudojosi proga gauti valstybės paramą.

Sudėtingesnė situacija toms galerijoms, kurios dirba prie parodų, projektų, aktyviai veikia tarptautiniu mastu. Ne paslaptis, kad didžioji dalis savo veiklą grindžia projektinėmis LKT (Lietuvos kultūros taryba, – red. past.) lėšomis. Tad kyla klausimas, kas bus atėjus antrajai bangai ir negalint vykdyti tiesioginių įsipareigojimų (t. y. projektinės programos) ir koks bus gautų lėšų likimas. Jei jų dėl neįvykusių renginių grąžinti nereikės, tai tokios galerijos karantiną gali ir pratempti. Jei ne – lieka ta pati valstybės parama, kuria aš jau abejoju, nes po pirmosios bangos lėšų išbarstyta tiesiog per daug. Kita vertus, manau, po pirmosios bangos galerijos turi ruoštis alternatyvai – kaip išgyventi patiems.

 

Laisvydės Šalčiutės kūrinys „Meliuzinos portretas“ privačiame interjere. „Contour art gallery“ nuotrauka.

 

Per karantiną tapybos, grafikos ar skulptūros darbai, o gal kaip tik keramika ar vitražas rado savo klientą?.. Kokie menininkai, meno kūriniai buvo paklausiausi?

V. M. Per karantiną „Contour Art Gallery“ vykdė iniciatyvą „Menas be karūnos“ – galerijos vadovės suburti įvairių sričių kūrėjai dovanojo savo kūrybą tiems, kurie šiuo sunkiu laikotarpiu galėjo finansiškai paremti Lietuvos medikus. Iniciatyva prasidėjo balandžio 2 d. ir iki karantino pabaigos medikų paramos fondams buvo pervesta daugiau kaip 10 tūkst. Eur. Iš viso prie iniciatyvos prisijungė per 30 menininkų, meno kolektyvai, 4 teatrai. Aukotojams po karantino išdalyta daugiau nei 30 meno kūrinių: fotografijos, grafikos, tapybos darbų, riboto tiražo atspaudų, laukiama numatytų koncertų ir teatrų spektaklių. To negalima vadinti pardavimais, bet meno kūriniai apsigyveno naujuose namuose, o viešinant prie iniciatyvos prisidėjusius menininkus žmonės su jais artimiau susipažino. Galerijai tai buvo galimybė pademonst­ruoti, kad ir už 100–300 Eur galima įsigyti garsaus menininko darbą. Iniciatyvai baigiantis, kai lėšų poreikio medikams jau nebebuvo, žmonės toliau domėjosi darbais, juos įsigijo.

J. M. Pardavimai buvo vangūs, kitas dalykas – LDS galerijos labiau orientuotos į ekspozicines erdves, edukacines programas, rezidencijų kūrimo procesą ir kultūros renginius. Šioms veikloms karantinas smogė ypač stipriai.

A. Ž. Klausimas šiek tiek stebina. Menininko ir galerijos sutartyse yra aptarta daugybė tarpusavio bend­ravimo niuansų ir įsipareigojimų ir, deja, negalime atskleisti nei menininkų pavardžių, nei jų parduotų kūrinių kiekio. Nebent tiek, kad populiariausia buvo tapyba.

 

Eiti į galerijas nebuvo įmanoma, o meno kūrinių įsigyti vis vien norėjosi, tad liko tik elektroninė prekyba. Ar toks – internetinis – meno kūrinių pirkimas jūsų galerijoje egzistavo? Jei taip, kokį sudarė procentą?

V. M. Jei per iniciatyvą „Menas be karūnos“ mainais už aukas medikams žmonių įsigytus darbus galime laikyti pirkimais – taip, jis ne tik egzistavo, bet ir buvo itin aktyvus! Kadangi jokių susitikimų tarp menininkų, galerijos ir kolekcininkų nebuvo, galima teigti, 100 % mūsų pardavimų įvyko internetu bei telefonu. Specia­liai šiai iniciatyvai buvo sukurtas internetinis puslapis www.menasbekarunos.lt, kuriame iki šiol galima peržiūrėti siūlytus ir paaukotus meno kūrinius.

A. Ž. Internetinis meno kūrinių pardavimas egzistuoja jau ne pirmus metus. Įspūdingais rezultatais pasigirti negalime, bet procesas vyksta. Tipinis lietuvis pirkėjas taip pat naudojasi internetu, bet dažniau kaip informacijos šaltiniu. Vėliau jam vis tiek reikia kūrinį pamatyti gyvai galerijoje. O informacijos pateikti negalime, nes to neleidžia daryti nei pasirašytos sutartys, nei galerijos komercinės veiklos principai. Galiu pažymėti, kad pardavimų buvo.

 

Kokios emocijos po karantino atidarius pirmąsias pa­rodas?

V. M. Didžiosios parodos atidarymui dar tik rengiamės. Esame numatę labai solidžią visų galerijos ir kviestinių menininkų parodą, ji bus atidaryta lapkričio 26-ąją ir veiks visą šventinį laikotarpį, iki pat sausio 10-osios. Ruošiamės intensyviai ir tikimės, kad ją bus galima apžiūrėti gyvai. Jei ne, dėl Kultūros tarybos skirtų lėšų, būsime pasiruošę patraukliai perteikti ekspozicijos įspūdžius žiūrovui internetu. O dabar kultūros lauke jaučiamas milžiniškas tempas – neįtikėtinai daug renginių, susitikimų, veiksmo. Visi nori atsigriebti, nes nežino, kas bus toliau. Sunkiausia vis dėlto ne galerijoms ir vaizduojamojo meno kūrėjams, o teatro ir muzikos žmonėms – veiksmo ir išlaidų daug, o rezultatas dėl itin riboto lankytojų skaičiaus – abejotinas. Na, o ta skubėjimo ir bėgimo įtampa šiek tiek persiduoda ir galerijos kolektyvui.

A. Ž. Pirmieji atidarymai nuteikia teigiamai! Galimybė grįžti į gyvą erdvę nuteikia pozityviai ne tik kolektyvą, bet ir lankytojus. Parodos atidarymas jau seniai virto ne tik formaliu reiškiniu, bet ir laiko praleidimo būdu, svarbia bendravimo ir bendradarbiavimo forma. Pa­rodos ir projektai reikalingi ne tik menininkams, bet ir auditorijai, kuri savęs be kultūros neįsivaizduoja. Tad galimybė sugrįžti į normalią būseną visada maloni.