„Kokie yra tie svetimieji, kai nusivelka rūbus?“ – apie žydus svarsto Olgos Tokarczuk romano „Jokūbo knygos“ personažas vyskupas Dembovskis. Ne pro šalį būtų šį klausimą patyliukais sau užduoti ir vaikščiojant į parodų atidarymus, žvalgantis po publiką arba apžiūrinėjant eksponuojamas nuogybes.

Vilniaus Godo galerijoje atidarytos grupinės parodos „Figura metaphisica“ (veikia iki sausio 28 d.) rengėjai deklaruoja nuogo kūno, arba akto, vaizdavimą siejantys su metafizika, ritualu, Dievo atvaizdu, tam tikros dailės tradicijos palaikymu. O jeigu nenutoltume nuo čia paminėto romano personažo, galėtume pripažinti, kad nuogo kūno piešimas gali būti ir terapinis veiksmas. Tokia veikla treniruoja dailininko ranką ir akį, palaiko jo meistriškumą, tačiau per nuogybės meditaciją gali pasisekti įveikti kitoniškumo baimę. Arba aptikti prielaidą įgalinti žmogiško solidarumo aktą. Juk kitas – atvirai ar ne – yra toks pat nuogas, kad ir slėpdamasis, – toks, koks paslapčia, dažniausiai nedeklaruodamas jaučiuosi ir aš pats. Ir nelabai svarbu, kad vėliau kai kurie nuogaliai aprengiami kokia nors papildoma aliejaus, akrilo oforto ar kita technika, kuri nuogybę labiau pritaiko interjerui ar tokio interjero naudotojo supratimui apie gražų paveikslą.

 

M. Saukos „Vaikų kambarys“. Rusnės Šimulynaitės nuotrauka

 

O jeigu mintyse kuriamiems personažams dar nurengtume ir odą ar vieną kitą gilesnių kūno audinių sluoksnį, kaip tai jau nebe mintyse slepia, o medyje perteikia Mykolas Sauka? VDA „Titaniko“ parodų salėje, autorinėje M. Saukos parodoje „Vaikų kambarys“ (veikia iki sausio 31 d.), menama metafizinė tvarka perkeista ar net apversta aukštyn kojomis – atiduota fizikai: drožėjo kirviui, pjūklui, įsivaizduojamam skalpeliui, neprastai treniruotiems raumenims ir, žinoma, fantazijai.

M. Sauka atlieka savotišką skrodimą ar netgi nurengia ar desakralizuoja dievukų drožybos tradiciją, kurią pasitelkia šventenybėms – naivioms ir bemaž vaikiškoms – perteikti. Krikščioniškoje tradicijoje rinktis kelią, tiesą ir gyvenimą ar pasiekti Dievo karalystę galima tik tapus mažutėliu ir sekant ant kryžiaus kenčiančiu Kristumi. Mediniai vaikučiai apgenėtomis smegenimis, pilvais ar galūnėmis – argi ne puikus šių reikalavimų dievamyliui įvaizdijimas?

M. Sauka įdarbina, regis, infantilius elementus – rubuilių vaikiukų-angeliukų ar gyvūnėlių figūras, jų infantilumą paneigia skrodžiamuoju, vaizduojamosios kūno analizės būdu. Pats skulptorius, kaip ir kiek­vienas iš dalies naivus drožėjas, irgi išlieka šiek tiek vaikas, kurį veda smalsumas, seno pasaulio griovimo, naujo savojo pasaulio kūrimo aistra. Vaikas, kurio veiksmas prilygtų šventvagystei, jei tik tai nebūtų vaiko padaryta. Skulptorius-vaikas išlupa iš menamų gimdų medinius embrionus, pjausto paties sukurtas medines vaikiškas smegenis ir pilvus, nurėžia rankas. Seka žiūrovui savo medines šiurpes apie siaubingus vabalus, kokonus, velnio išperas. O tada jau ne tik stebi, ką padaręs, bet ir kviečia megzti dialogą: argi tai ne tu, parodos lankytojau, argi tai ne tavo būties būdas būti trapiam, turėti visą tą keistenybių kolekciją po savo oda, po kiaušu – pradedant keisčiausiomis destruktyviomis mintimis ir baigiant sužeidimų, ligų ir mirties baimėmis? Argi ne tu leidiesi, kad tavo smegenis preparuotų bažnyčios ir ideologijos, nes tik taip gali įveikti savo baimę?

Šią būties ir kūniškumo baimę menininkas nesislėpdamas sieja su religija. Tai įkūnija eksponuojama koplytėlė-karuselė su tais pačiais storuliukais vaikučiais ir jų draugeliais gyvuliukais ar embrionais – tarytum iki sakralumo estetizuota Charleso Darwino rūšių atsiradimo teorijos užuomina. Yra čia ir simboliniai (bažnyčios, antibažnyčios?) vartai, ir iš bambukų stiebelių dalių sukurti paveikslai-ikonos. Vietoje įprastų personažų – dailios smegenų riekelės, amebų pavidalo drožiniai ar mistinės medinės geldelės-lūpos, galbūt simbolizuojančios žemesnės klasės gyvūnus, o gal vaisingą vandens fazę, būdingą gyvybės atsiradimo istorijai, o gal – simbolinę gemalo aplinką gimdoje ar kiaušinyje, panašią į chaotišką pirmapradę sriubą.

Kūno preparavimo vaizdavimas dailės istorijoje nėra naujiena. Skrodimo vaizdai mus pasiekia net iš XIII a., o labiausiai jie užplūsta XVI–XVII a. Vienas žinomiausių – apie 1511 m. Leonardo da Vinci nupieštas embrionas prapjautoje gimdoje (beje, tuo metu Leo­nardo yra nupiešęs ir preparuotą moters tarpvietę supančius raumenis).

Apžvalgininkas Richardas Mossas, tyrinėjantis Karališkojo gydytojų koledžo bibliotekoje saugomas knygų iliustracijas, netgi pareiškia: regis, nuo Renesanso Italijos, karalienės Viktorijos Britanijos iki šių dienų žmonės nesiliauja žavėjęsi tuo, kas slypi po oda. Vienoje iš pavyzdinių tokio pobūdžio iliustracijų – 1616 m. sukurtas vyro, rankoje laikančio savo nuluptą odą, piešinys. Skrodimo vaizdus fiksavę Renesanso menininkai neapsiėjo be išmonės. Tyrinėtojams yra žinoma ir ant pagalvės suglaustų dviejų žmonių preparuotų galvų piešinys – spalvotas, 1748 m. sukurtas Paryžiuje. Porelė primena meilės valandėlę. Skrosta – Pierre’o Traino, atvaizduota piešiniu ir graviūra – Jacques’o Gautier d’Agoty. Vienam iš išskrostųjų atvožta pusė galvos: vaizduojamas smegenų pjūvis, primenantis analogišką „Vaikų kambaryje“. Kitam iš dvejeto nurėžta priekinė veido dalis – irgi M. Saukos pamėgtas medinukų motyvas.

Straipsnio apie medicinos knygų iliustracijų ekspoziciją autorius cituoja parodos kuratorę Katie Birkwood: jos manymu, toks skrodimų vaizdavimo būdas padeda įveikti mirties siaubą. Šiandien tikriausiai kalbėtume ne tiek apie mirties siaubą, kiek apie nepatogumą tą mirtį įvardyti, suvaldyti, perkeisti, apžaisti, netgi pasilinksminti, o gal ir pasvaigti – galbūt su šiokia tokia ironija ar sarkazmu. Nes taip atremiame mintis apie mirtingumą. Taip, kaip tai daro M. Sauka, ta pačia kryptimi ėjęs jau ir 2016 m., kai pristatė parodą „Pasijuntu stebimas kito“. Tada sukūrė penkias trijų metrų aukščio skulptūras, vaizduojančias senius – personažus, priartėjusius prie mirties gerokai labiau nei pats autorius.

Tiesa, kadangi, M. Saukos teigimu, „Vaikų kambario“ kertinis akmuo yra amatas, galime manyti, jog, kaip parodos lankytojai, mes čia niekuo dėti, juolab kad medis buvo drožiamas paslapčia nuo mūsų akių. Šiek tiek galime pavydėti autoriui fizinio darbo terapijos, nes tokie darbai, kaip žinome, irgi padeda įveikti nerimą, depresiją ir panašias bėdas.

Lygiai kaip galime pasijusti nuskriausti likę užribyje, kai vyko ritualu įvardijamų aktų piešimas iš natūros, kuriant „Figura metaphisica“ parodos darbus, – ten, reikia manyti, irgi vyko patiems piešėjams skirtas gydomasis veiksmas.

Vis dėlto dabar, likę žiūrovais-žiopliais, galime matyti, kad skirtumas tarp šių dviejų parodų nemenkas. Pirmoji įtraukia į magišką žaidimą, o antroji lieka užsidariusi menamame sacrum (ar metafizikoje), mus palikdama profaniškai ir fiziškai stebėti senos piešimo mokyklos pavyzdžius ar tradicijos likučius. Kadaise tokie piešėjai, beje, nesibodėjo ir fizikos. Michelangelo skrodimuose žmogaus kūno pažinimo tikslais dalyvavo nuo ankstyvos paauglystės, iš esmės vaikas. Jo pasaulis nebuvo tik saugus vaikų kambarys ar jauki erdvė su kolegomis piešėjais ir gerai pažįstamu pozuotoju.

Šiais laikais skrodime, regis, galėtume dalyvauti ir nuotoliniu būdu, tik ar tai kuo nors pagelbėtų pakeliui į mirtį? O štai M. Saukos „Vaikų kambarys“ keistu būdu – per originalią estetinę distanciją, per naują žaidimą – gelbsti.

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja. Išmaniai galanda peilius į apverstas lėkštes, peilius naudoja pagal paskirtį, į galerijas vaikšto neginkluota, leng­vai pasiduoda bet kokioms grožio formoms.