Aštuntajame dešimtmetyje Šiau­liuose traukinių stoties rajone galėjai pamatyti savadarbiame vežimėlyje riedantį vyrą be kojų. Mano atmintyje dar nuo vaikystės įstrigę jo varymosi įnagiai, „matuojantys" šaligatvį, panašūs į dideles medines durų rankenas...

Stasys Nosys – legendinė miesto asmenybė. 1926 m. kraudamas į vagonus žvyrą, jis atsidūrė po pajudėjusio vagono ratais ir neteko abiejų kojų, tačiau neprarado tvirtos valios, ryžto – sportavo, puoselėjo raumeningą kūną. Darbininkų aplinkoje jis buvo jėgos, ištvermės ir užsispyrimo simbolis.

Rugpjūčio pabaigoje traukinių stoties perone buvusiam miestelėnui, bekojam atletui atidengtas paminklas. Skulptūros autorius Gintautas Luošaitis anksčiau jau buvo miestui sukūręs keletą meninių objektų. Pasak skulptoriaus, „ši asmenybė labai įdomi dėl to, kad tai paprasto žmogaus nepaprasta istorija. Ne generolai, ne kunigaikščiai mus vienija, bet tie kažkada gyvenę ir dabar gyvenantys žmonės su panašiomis patirtimis" (Ramunė Dambrauskaitė. „Šiaulių geležinkelio stotyje keleivius pasitiks ir išlydės „Stipruolis Nosys", Šiaulių naujienos, 2014-08-28).

Meninis objektas stovi pačiame stoties perone. Bronziniam kūriniui tikriausiai tiktų mažosios skulptūros apibūdinimas. Ji, pastatyta ant gana aukšto pjedestalo, mano manymu, disonuoja su čia pat esančia memorialine lenta tremtiniams, tačiau visuomenė ir viešųjų erdvių specialistai pasirinktai vietai neprieštaravo.
Šį rudenį miestas pasipuošė dar keliomis skulptūromis. Ant Šiaulių dailės galerijos sienos „prikibo" Redos Uogintienės kompozicija „Angelų lietus", o Martyno Gaubo gatvės skulptūra „Mano batai buvo du" taip pat pritvirtinta šalia – bulvare.

„Angelų lietus" – tai žemyn galva kabančios ir vandens lašus primenančios žmonių figūros, tarsi kokonai ar klonai, bundantys iš apvalkalo. Menininkė teigia, kad mintis kurti angelų kompoziciją kilo žinant, kad prieš keliasdešimt metų per savo vizitą, netoli galerijos esančiame kulto pastate, lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Kai kurie šį įvykį menantys vizualūs objektai yra netoliese, o galerijos siena kaip tik ir tinka sakralios temos interpretacijoms. Per skulptūrų pristatymą galerijoje menotyrininkas V. Kinčinaitis Redos kompozicijoje įžvelgė „krintančių angelų" metaforą. „Angelai pakirptais sparnais, krintantys į žemę, galbūt skirti išspręsti šiauliečių problemas arba gali tapti atsvara priešais esančiam netvarkingam ir apleistam turgavietės „Senasis dvaras" pastatui. Man, kaip šiaulietei, skaudu matyti per daugiau nei dvidešimt metų šitaip apleistą pastatų kompleksą. Negi negalima priversti verslininkų susitvarkyti?" – klausia R. Uogintienė (Jolanta Šidlauskienė, etaplius.lt/i-siaulius-pasimatuoti-batu-ir-issimaudyti-angelu-lietuje). Autorė mėgsta sarkazmą ir taip pilietiškai atsiliepia į kai kurių meno mylėtojų išsakytas mintis, kad skulptūros ir kiti dailės kūriniai turi gražinti miestą, tačiau jie nepridengs miesto eksterjerų purvo ar netvarkos.

Savitai gatvės meno, gal interaktyvios skulptūros, temą tęsia Martynas Gaubas. Jo kūrinio atsiradimo legenda galėtų būti Stanislavo Kuzmos skulptūros „Šaulys" palikti batai. „Juk jis nuogas, tad kažkur mieste gali mėtytis jo rūbai ir batai", – šmaikštauja menininkas. Maža to, Šiauliai nuo seno garsėjo kaip batų gamintojai, turėjo „Elnio" fabriką. Martynas vienus „paliktus" batus prieš keletą metų jau sukūrė Radviliškio traukinių stoties peronui. Jie ten – kelionę apibūdinantis simbolis – tvirti aulinukai, tarsi skubančiojo netyčia palikti ant suolo...

Skulptūrai „Mano batai buvo du" menininkas buvo numatęs vietą Šiaulių bulvaro viduryje, tačiau jie pastatyti ant nedidelio pakilimo šalia galerijos. „Pirminiame variante nesimatė detalių. Dabar ant vieno bato matyti Šiaulių herbo elementai – jautis, meška ir akis, o ant antrojo – „Šaulys", užrašas „Šiauliai" ir panaudoti herbo augaliniai ornamentai – lauro lapai", –­ batus patyrinėti iš arčiau minėtoje internetinėje svetainėje ragina M. Gaubas.

Keistumo ir tam tikro interaktyvumo šiems „auksiniams" sportbačiams prideda ir šalia galerijos auganti liepa, ant kurios šakų jau kelerius metus kabo riedlentininkų (jaunuoliai riedlenčių triukams neradę geresnės vietos kaip galerijos prieigos) užmestų keliasdešimt sportinių batų porų. Jei jų dar kokius metus kitus niekas nenuims, tai visa kompozicija bylos apie visai neblogą gatvės meno junginį.

Šiemet menininkų kūriniais pagerbti ir žinomi Šiaulių piliečiai. Miesto dienos proga Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje buvo atidengta neseniai įkurto dailininko Gerardo Bagdonavičiaus eks­librisų fondo lenta. Tai padidintas, varyje graviruotas (autorius grafikas Vaidotas Janulis) G. Bagdonavičiaus knygos ženklas „Autoekslibrisas" (1929), dar 1931 m. diplomu apdovanotas Los Andželo (JAV) ekslibrisų konkurse. Rugsėjo 18 d. žymiam pramonininkui Chaimui Frenkeliui pastatytas paminklas (skulptorius Romas Kvintas) prie jo buvusios vilos (dabar „Aušros" muziejus) ir fabriko pastatų. Dar vienas vizualus akcentas miesto planuose yra numatytas buvusiam šiauliečiui Lietuvos pedagogikos istorikui vadovėlių autoriui Jonui Murkai (1889–1945).

Šis ruduo Šiauliams itin derlingas –­ nauji menininkų darbai svariai papildo miesto eksterjeruose esančių Dalios Matulaitės, Birutės Kasperavičienės, Kazimiero Kasperavičiaus, Stanislovo Kuzmos, Donato Lukoševičiaus, Vytauto Tallat-Kelpšos, Aloyzo Toleikio, Stasio Žirgulio ir kitų menininkų skulptūrų vernisažą.