Atminties žemėlapių žymėjimas. Pokalbis su Julija Pociūte

Galerijoje „AV17“ iki gruodžio 9 d. veikia Julijos Pociūtės paroda „Linija“. Su menininke kalbamės apie jos kūryboje tyrinėjamas atmintį, praeitį, dabartį bei parodoje atsispindintį saugumo motyvą ir ką jis mums reiškia šiandien.

Ekspozicijos fragmentai. Dariaus Jaruškevičiaus nuotraukos

Parodoje naudoji daug skirtingų medijų: fotografiją, stiklo objektus, videoperformansus, piešinius ir kt. Idėjos geriau atsiskleidžia skirtingose medžiagose? Galbūt tai tikslinga tavo kūrybinė strategija? Ar ieškai vientisumo tarp šių medijų?

Kurdama parodą negalvojau apie tam tikros medijos pasirinkimą, man tai nėra svarbu. Idėjai perteikti pasirenku tinkamiausią raiškos priemonę. Kam kalbėti viena medija, kai skirtingi idėjos aspektai geriausiai gali būti perduoti vien per medžiagos ar medijos reikšmę. „Linijoje“ norėjau sujungti skirtingus pasirinkimus, laviruoti tarp preciziškumo ir eskizinių sprendimų. Man svarbi erdvė ir jos santykis su kūriniais. Dažnai atskiri kūriniai atrodo lyg neišbaigti, tačiau pati paroda veikia kaip vienas kūrinys, kuriame gali sąveikauti daug skirtingų elementų.

Vis svarstai apie praeities ir dabarties santykius, kartu ir apie saugumą. Kodėl jautei poreikį parodoje kalbėti šia tema? Kodėl saugumas aktualus šiandien?

Saugumas šioje parodoje tėra vienas iš aspektų. Tyrinėjau bunkerius Palangoje, kurie žymi vadinamos „Molotovo linijos“ pradžią. Šis istorinis paveldas nyksta, niveliuojasi su aplinka, o nykdamas fiziškai, kartu trina ir prisiminimus. Daugiausiai „Linijoje“ kalbu apie ribas, teritorijas ir jų žymėjimą. Fiksuoju istorinius laikotarpius kaip teritorijos žymėjimo riboženklius. Dar neseniai atrodę kaip praeitis tam tikrų teritorijų, valstybės sienų pasikeitimai šiandien iškyla naujais aspektais. Automatiškai judinamas valstybės saugumo klausimas. Mano kūryboje tai virsta smulk­meniškai išpieštų kryžiukų istoriniais žemėlapiais, grafine medžiaga, kuri transformuojasi į utopinius žemėlapius ar tiesiog dėmes.

Ar mąstei apie saugumą šiuolaikiniame, naujųjų technologijų kontekste?

Manau, saugumo klausimas išlieka aktualus dėl savo pamatinės – žmogaus išlikimo – priežasties. Sunku pasakyti, kokią įtaką daro technologijos, vis dėlto fizinio asmens saugumo suvokimas išlieka tas pats. Prisideda tik papildomi duomenų saugumo, tapatybės ir jos virtualybės klausimai.

Autobiografinės detalės yra neatsiejama tavo kūrybos dalis. Save, o kartu ir parodos lankytoją, pozicionuoji tarp praeities ir dabarties. Koks tai momentas?

Praeitis veikia kaip natūralus atskaitos taškas suvokti dabarčiai. Kiekvienas momentas praeityje iš esmės sukūrė tokią dabartį, kokia ji yra. Bėgiodama miške stebėdavau bunkerius, kurie tapo mano tyrimo objektu. Jie veikia kaip istorinio momento simbolis. Jį pjaustau ir skaidau dalimis, aiškinuosi, kas ten dar liko ir ar tai aktualu. Vizualinėmis priemonėmis dekonstruoju objektą ir aplinką, kurioje jis yra. Prikeliu praeitį, kuriu ir klijuoju ją prie šiandienos.

Vienu iš parodos įkvėpimo šaltinių buvo archyvinė fotografija. Kūryboje kalbant apie realybę ir fikciją, turbūt neišvengiamai pasirenkamos priemonės, kurios kvestionuotų tam tikro žinomumo ar regimybės ribas. Koks tavo santykis su fotografija?

Fotografavimą aš naudoju kaip greičiausią vaizdo fiksavimo funkciją ir galimybę tuos vaizdus reprodukuoti nenaudojant papildomų priemonių. Vėlgi pati priemonė man nėra labai svarbi. Fotografijos, video ar kitų medžiagų panaudojimas reikalingas tik tiek, kiek tai geriausiai vizualiai perteikia mintį žiūrovui.

Kokį laikotarpį apskritai išgyvena šiuolaikinis menas?

Menas yra neatsiejama kiekvieno istorinio laikotarpio dalis – jis atspindi svarbius įvykius ir evoliucionuoja kartu su žmonija, priklausomai nuo vietovės. Šiandien, didėjant gyvenimo tempui, labiausiai jaučiamas kismas, nuolatinis vyksmas, triukšmas, kurie tampa menininkų kūrybos dalimi. Man įdomu dėmesys, skiriamas tekstui, kūrinio koncepcijai, aprašymui, taip pat logikos įtaka, vizualumo ir meistrystės santykis mene.

Kalbėjosi Raimonda Tamulevičiūtė

Draugai