x Rytis Ilionis

Dirbtinio intelekto mašinas, besimokančias kurti šiuolaikinį meną, siųsčiau paklaidinti į skulptoriaus ir tarpdisciplininio meno kūrėjo Dainius Liškevičiaus studiją-darbų sandėlį. Dėžės ant dėžių, įvairaus pjūvio veidrodžiai, meno kūriniai ir vadinamieji „ready made’ai“, išlaikę ar pakeitę savo pirminius pavidalus: pro buvusio Vilniaus dailės kombinato, dabartinės skulptoriaus studijos, langus krentantys šviesos šuorai atveria paviršius, bet dar labiau – klausimus apie kontekstą, įsigyvenusį greta jų ir po jais.

Pokalbį su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu D. Liškevičiumi, kurio darbai plačiai aptarti ne vien šiuolaikinio meno lauke, pradėjome nuo „restarto“ ir tęsėme aptardami laiką, atmintį, purvą ir tamsą, taip pat – įklimpimą kūryboje.

Praėjo daugiau kaip treji metai nuo Tavo „trispalvės“ projekto – seniai sukurto videoperformanso „Kliaksas / Restartas“ bylos svarstymo ir, vadinkime taip, priverstinio šio kūrinio reaktualizavimo. Kultūros lauko žmonės tada viešai aiškino ir mėgino tam tikrą visuomenės dalį įtikinti, kad menininkas savo kūrinyje gali būti ir fikcinis personažas. Beje, pats tuo metu sėkmingai atmetei teisėsaugos siūlymą pasitikrinti DNR, savo tikrumą. 

Šio beprecedenčio „tyrimo“ kontekste Laimai Kreivytei radijuje buvai įžodinęs alternatyvią savo „Kliakso / Restarto“ versiją: „Vyksta veiksmas, kur menininkas kaitina šokoladą, pradeda juo tepti sau veidą, ir Lietuvos vėliava tampa kosminiu portalu, iš kurio išlipa kosminė pabaisa ir suvalgo tą menininką. Visas pabaisos veidas aptaškytas krauju, ji pamato vėliavą, ima ja valytis veidą, ir staiga, vėliavą atidengus, už jos pasirodo moteris.“ Pabaisa ir moteris – tokia beveik tradicinė šeima. Ar matai aplinkybių, prielaidų, kurios šiandien leistų truputį, gal net visiškai surimtėti?  

Jeigu kalbėtume apie rimtumą, tai aš visada buvau rimtas. Surimtėti nereikia ir nebūtina, o DNR pasitikrinti galima ir kitaip, ne tik priduodant savo duomenis teisėsaugai. Kas žino, kokią pabaisą ji (jie) gali iš to sukurti. Buvau jau pamiršęs šį scenarijų, gal nelabai kas jo ir pasigedo, bet turiu gavęs dovanų iš to meto Lietuvos generalinio policijos komisaro didelį apskritą juodą šokoladą, pavadintą „Lietuvos policija“. Tai iki šiol provokuoja. Sakyčiau, didelė atsakomybė saugoti tokią „dovaną“, išlaikyti ją sveiką. Pasižadėjau jos nepjaustyti, panaudoti kitaip, kai tam ateis laikas. 

 

D. Liškevičius: „Nuoširdžiai tikiuosi, kad savo kūryba prisidedu prie Lietuvos gerovės (!?) valstybės kūrimo.“ Ryčio Ilionio nuotr.

 

Savo studiją, tarnaujančią ir kaip darbų saugykla, įsirengei buvusio Vilniaus dailės kombinato patalpose. Sukrautos dėžės, plastike poilsį radę daiktai, galima sakyti, yra nuolatinė Tavo muziejaus simuliacija. Ant darbo stalo mačiau kelias dėžutes smulkių kaulų. Kieno jie, kam skirti?  

Studijoje tikrai visko daug, ji labiau primena sandėlį negu muziejų. Čia pilna ne tik įvairiausių daiktų, bet ir istorijų. Kurias pasirinksiu – kartais pats nežinau. 

Tavo matyti kaulai atkeliavo iš namų virtuvės. Pirmiausia nuo jų buvo nuvalgyta mėsa, paskui kaulai kelis kartus nuvirti ir tik tada atsirado čia, ant darbo stalo studijoje. Jais aš „rašysiu“, tiek galiu pasakyti. Mažieji įvykiai, kol jie iki galo nesukurti, – tik patyliukais galima apie juos murmėti.

Pelnei Nacionalinę kultūros ir meno premiją už „kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis“. Keistoka formuluotė, mano akimis, pirmiau bandai kalbėtis su visuomene, ne su teoriniais ar praktiniais įvaizdžiais. Ko reikia prasmingesniam dialogui?

Pirmiausia mano kūryba nėra skirta plačiai visuomenei. Esu laisvas ar bent galiu sau leisti taip manyti, retkarčiais taip pasijusti. Manau, nesu įsipareigojęs visuomenei kaip kūrinių suvokėjai ar žiūrovei. Tad dialogo aš neieškau, labiau norisi padėti pabusti. Tam, kad tai įvyktų, kartais būtina ir į užpakalį įspirti... Tokia mano metodika, gal ne visiems priimtina.

Šiaip nesu toks provokatorius, kaip kartais esu pristatomas. Bet, pasirodo, mano kūriniai daro poveikį, ne visada malonų ar atpalaiduojantį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad savo kūryba prisidedu prie Lietuvos gerovės (!?) valstybės kūrimo.

Savo darbais auditorijai siūlai rebusą, nors paprastai daugelis mūsų privengia lygčių net su vienu nežinomuoju. Viešumoje esi nemažai kalbėjęs apie edukacijos svarbą, bet tai sistema, nevienadienis veiksmas. Nesu visiškas pesimistas, vis dėlto kartais tokiais atvejais prisimenu D. Lyncho personažo daktaro Ampo „reklamos“ intarpą iš kultinio serialo, kuriame jis pristato savo auksu žvilgantį kastuvą ir sako: „Visi mes gyvename purve, mėšle! Atsikask iš mėšlo, štai – tavo blizgantis auksinis kastuvas [...]. Atkask save iš mėšlo, į tiesą eik!“ Jei tarsime, kad procesas vyksta, – koks yra mūsų progresas?  

Atsakysiu D. Lyncho mintimi: įkišau galvą į tamsą ir nieko ten nepamačiau, tik dar didesnę tamsą. Galėjau kiek iškraipyti citatą, bet, tikiuosi, ne apie tamsą.

 

 

Menininko D. Liškevičiaus studija. Ryčio Ilionio nuotr.

 

Žinau, kad nemėgsti dairytis atgal į tai, ką sukūrei, ir visgi esi vienas svarbiausių „atminties“ kalbintojų šiuolaikiniame Lietuvos mene. Teologas ir filosofas Aurelijus Augustinas aiškindamas laiko prigimtį rašė, kad nėra praeities ar ateities, – esą teisingiau kalbėti apie praeities dabartį (atmintį), dabarties dabartį (stebėjimą) ir ateities dabartį (laukimą). Filosofo teigimu, laikas yra tik todėl, kad jis stengiasi nebūti.    

Sąvokos „laikas“ ir „atmintis“ man tikrai svarbios. Pripažinsiu, laiko atžvilgiu nesu taupus, bet negalėčiau pasakyti, kad neturiu rytojaus baimės ar galvoju apie tai, kaip prisijaukinti amžinybę. Meluočiau sakydamas, kad nežiūriu savo „sąskaitos“, ignoruoju kasdienybę, esu nerūpestingas. Pritariu kažkieno jau išsakytai minčiai, kad mes patys esame laikas.

Tau svarbi nacionalizmo, patriotizmo raiškos įvairovė. Stiprėjant radikalioms nuostatoms, kraštutinėms politinėms jėgoms ir vykstant karams rengiami šalies gynybos planai, telkiami resursai, perkama daugiau technikos. Idėjų turguje nenusipirksi daugiau demokratijos, jos nepadauginsi.  

Ar įsivaizduoji sąlygas, kurios paskatintų Tave perkurti, sukurti naują vidinę ir išorinę rezistenciją apmąstančio „Muziejaus“ versiją? Ar šiuo laiku matai tokių asmenybių, kaip Bronius Maigys, kuris siekė atkreipti dėmesį į sovietų okupaciją Ermitaže rūgštimi apipildamas Rembrandto „Danają“, kaip disidentas Romas Kalanta ar partizanas Antanas Kraujelis? Pastaruoju metu Lietuvos ir kitų Europos valstybių aikštėse matėme minias protestuojančių žmonių, už demokratiją kovojama gatvėse. 

Atsakysiu primindamas kino režisieriaus J. Jarmuscho filmo „Negyvėlis“ sceną, kurioje vienas iš veikėjų, indėnas, klausia pagrindinio herojaus, kuo jis vardu. Šis atsako – Williamas Blake’as, ir indėnas pamano sutikęs poetą, tapytoją W. Blake’ą, apie kurį sužinojo dar būdamas baltųjų nelaisvėje. Indėnas klausia – ar Blake’as moka naudotis ginklu, šis atsako, kad nelabai. Tada indėnas taria: nuo šiol tavo liežuvis bus ginklas, juo išmoksi kalbėti, o poezija bus rašoma krauju.

Tavo dokumentiniame filme „Modernus butas“ vaizduojamas daugiau kaip dešimtmetis šeimos namuose, namų studijoje, kur vienas pasikartojančių ritualų – „pjaustai“ elektrine gitara ir kartu pjauni Kalėdų eglę. Mūsų pokalbis žurnale pasirodo po didžiųjų švenčių. Kada svarstei mintį, kad vieną dieną nustojęs kurti dar ilgai turėsi ką pjaustyti, rūšiuoti? Nesakau, kad pjaustymas nėra kūryba.

Esi priverstas pjaustyti ne tik eglutes, bet ir duoną, obuolius, bulves, kai kas mėgsta dešrą. Neišvengiamai pjaustai minutes, valandas, dienas, mėnesius ir metus, taip pat – žodžius ir sakinius, sapnus, norus, nusivylimus ir atsiminimus. Pjaustai santykius ir draugus, planus, svajones, šventes, tradicijas, įsipareigojimus, kasdienybę ir save patį. Taip kuriama laikina egzistencinė skulptūra, tarpstanti asmeniniame laike, keistas pasąmoninis savo paties atspindys.

 

Menininko D. Liškevičiaus studija. Ryčio Ilionio nuotr.

 

Tęsiant apie atspindžius – „Modernų butą“ gali žiūrėti bent iš kelių perspektyvų. Jei nori, filme matai D. Liškevičių kaip tėvą, stebi pastangą kurti, atnaujinti santykį su vaikais. Minėjai, kad auditorija Tau menkai rūpi, bet pilnametražis filmas skirtas platesniam žiūrovų ratui, čia tarsi privalai tapti įdomus bent pats sau. Kaip vyko filmo kūrimo procesas – mąstei, aha, man tai svarbu, o žiūrinčiajam? Nebuvo baimės supopsėti? 

Klausimas pagrįstas, visokių minčių buvo. Norėjau sukurti filmą be platesnės meninės pretenzijos, tiesiog papasakoti istoriją. Žinojau, kad jis bus skirtas ne galerijoms, – žiūrovams, kurie nebūtinai domisi šiuolaikiniu menu. Tai, kad filmas neišėjo toks paprastas, jau kitas reikalas. (Juokiasi)

Kol montavome filmą, tikrai buvau įklimpęs: daug medžiagos, reikėjo ją suvaldyti, per proceso vidurį dar ta visa „Kliakso / Restarto“ istorija įšoko. Prasidėjo teisėsaugos tyrimas, vėliau – karas Ukrainoje, o mano filme skambėjo sovietmečiu „Melodijos“ išleistos plokštelės...

Filmas pradėjo plūduriuoti, kokie metai šitaip dingo. Vienu metu jau maniau, kad filmo pabaigimas – atviras klausimas. Vis dėlto pavyko, apkeliavom kino festivalius nuo Lietuvos iki Japonijos. Tai tam tikro kūrybos etapo ir laikmečio pabaiga, nors palengvėjimo iki šiol nejaučiu.

 

Menininko D. Liškevičiaus studija. Ryčio Ilionio nuotr.

 

 Pauzės, išsimušimas iš kūrybos ritmo – tai kada nors buvo rimta problema?

„Modernus butas“ iš esmės ir atsirado iš medžiagos, kurią pradėjau kaupti ištikus vienai iš mano didesnių pauzių, maždaug tarp 2004 ir 2008 metų. Tuo metu dirbau kaip laisvai samdomas dailininkas reklamų filmavimuose. Toks buvo laikas, šioje srityje dirbo daug menininkų – žinomi rašytojai, architektai. 2008 m. su reklama „rišau“, supratau – jei tęsiu, nustosiu kurti. Taigi 2005 m., kai įsikraustėme į „modernų“ butą, įtaisiau jame stebėjimo kamerą, ir ji tiesiog „dirbo“. Nebuvo čia gražių kampų ieškojimo, nieko. Apie filmą tada net nemąsčiau. Planavau galbūt surengti parodą apie kūrinius, sukurtus namuose. Bet supratau, kad tokiu atveju turėsiu bendradarbiauti su meno institucijomis. Aktualijos jose greitai keičiasi: centre atsiduria tai ekologija, tai karas ar kitos temos. Taip gali likti įstrigęs vienas su savo projektu.

Todėl filmo idėja man tiko labiausiai. Jame iš esmės kalbu ir apie tą pauzę kūryboje. Pavyzdžiui, kurdamas „Obelisko“ skulptūrą savo kambaryje-studijoje niekam nebuvau įsipareigojęs. Tai buvo užsidarymas savo saloje. Bet, kalbant apskritai, aišku, ritmas kūrybos procese svarbus. Kaip montuojant filmą – geriau tai daryti nuosekliai, be ilgesnių pertraukų.

 

Menininko D. Liškevičiaus studija. Ryčio Ilionio nuotr.

 

 

Įsivaizduokime aplinkybes, kuriomis D. Liškevičius nusprendžia nebekurti.  

Gal kas nors galėtų pasiūlyti tokį kontraktą? (Juokiasi)

Uždarai „failą“, nedrumsti ramybės, „nešokiruoji“. Gal net sutikčiau – skaityčiau, eičiau į parodas Italijoje, Portugalijoje, kur šilčiau truputį... Yra tų vietų. Jei rimtai, pirmiausia noriu užbaigti tai, ką suplanavau, sugalvojau.

 

Publikaciją iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas.