Žeimių dvaro sodybos konservavimas kaip meninė praktika

× Kotryna Lingienė

Iš pagrindinio plento link Žeimių dvaro sodybos Jonavos rajone kreipia simboliu „Lankytina vieta“ pažymėta ruda rodyklė. Nenuostabu, kad sekmadienį per pietus medžių gaubiama alėja prie dvaro parko artėjame vilkstine. Išlipusi iš dviejų pirmiau sustojusių automobilių, į parką pro vartus sugarma nemaža turistautojų šeima. Užtikrintai veržiasi apžiūrėti pagrindinio ir ūkinių pastatų, stabteli grupinei fotografijai. Aš ne tokia greita ir bandau skambinti dvarininkui, kurio siluetą matau boluojantį už stiklo.
„Su manimi gyvena trys katinai, keturiolika rupūžiukų ir septyni garniai. Dar keletas žmonių. O mano darbas čia – valyti langus. Vakar išvaliau aną, maždaug po dviejų savaičių galėsiu vėl prie jo grįžti“, – lėtą, bet kupiną praktinių bei meninių iššūkių būtį Žeimiuose apibūdina Domas Noreika. Prieš du dešimtmečius dvarą iš jame dirbusio senelio gavo kaip palikimą. Tokios apimties ir poreikių dovana aštuoniolikmetį paskatino rinktis restauratoriaus specialybę Vilniaus dailės akademijoje ir tuo pačiu domėtis, kokios geriausios pasaulinės konservavimo praktikos.

 

 Kotrynos Lingienės nuotrauka

 

Žinant istorinį Lietuvos kontekstą, turbūt retas pirmakursis į paskaitas ateina su kraičiu, tokiu kaip senas dvaras, pastaruosius dešimtmečius patyręs daug nemeilės. Čia buvo butai, veikė technikumas, glaudėsi mokiniai. Okupacijos epochą žymi iki pusės užtepta purvina žalia, kuri, beje, Domo visai neerzina. Jo tikslas nėra atkurti ar prikurti – verčiau įsiklausyti. Ne išnaudoti, o prisitaikyti ir kiekviename žingsnyje mokytis. Nuo tada, kai tapo šeimininku ir iškuopė laisvę su chuliganizmu painiojusių jaunuolių paliktą betvarkę, jis dvaro nebepaliko vieno.

Iki Antrojo pasaulinio karo dvaras priklausė didikams Kosakovskiams. Vesdamas per nedideles pirmojo aukšto menes, kurias raižantys saulės spinduliai atveria dulkių debesis ir voratinklių sluoksnius, Domas pasakoja, kad jį labiau domina ne dvarininkų šeimos istorija, bet dvarą kūrusio garsaus XVIII a. pabaigos architekto Marcino Knakfuso pėdsakai: „Teigiama, nors dar ne visu šimtu procentų, kad tai vienas pirmųjų jo kūrybinių projektų – daug tyrėjų linksta prie šios išvados. Man pačiam irgi įdomesnis ne kosakovskinis, o knafkusinis paveldas.“ Visgi kosakovskiškajai linijai skirta lentynėlė su fotografijomis, atsiminimais, keliais daikteliais. Juk Kosakovskiai dar XIX a. pirmoje pusėje ėmėsi šio dvaro restauracijos.

Įsispraudžiame į koridorių, kurio sienose, šeimininko teigimu, XVIII a. likučiai. Koridoriuje neseniai dirbo VDA studentai, čia atvykstantys pasisemti praktinių žinių. Apžiūrime spalvinę lentelę, atskleidžiančią, kiek sluoksnių dažyta, kada, kaip. Naujesnius aliejinius dažus būtina nuvalyti, nes jie kenkia istoriniam paviršiui. „Tai ne medžio raštas, o ant medžio ištapyta jo rievių imitacija“, – pamatęs, kur sustojo maniškis žvilgsnis, imasi aiškinti Domas. Jis imitaciją pristato kaip itin seną reiškinį – anksčiau tikėta, kad tai dievybė ar gamtos galybė atlieka veiksmą meistro rankomis. Pats yra puikiai įgudęs kopijuoti senuosius meistrus – vaikščiodami po dvarą aptiksite šio talento pavyzdžių. Jis nesutinka, kad tai menkavertis ar mažiau reikšmingas už originalią kūrybą užsiėmimas: „Man, kaip restauratoriui, kopijavimas yra esminė rutina, analizės ir mokymosi būdas. Be to, visi geriausi tapytojai kopijuoja save daug kartų, kol išmoksta viską mintinai, tik taip užtikrinamas gebėjimas, kurį galiausiai gali paleisti laisvai tekėti.“

Pirmąjį dvaro aukštą Domas vadina analizių miesteliu, o aptardamas čia atsivėrusį spalvyną, pigmentus, faktūras, teigia, kad tai yra į Lietuvą M. Knafkuso atvežtas itališkos vilos prototipas. Tai, ką pasakoju, nėra slapta informacija. Domas, iš anksto susitarus, mielai priima ekskursantus, kuriems atskleidžia savo viziją, kurioje, rodosi, nėra vietos finalui. Kaip ir nėra vietos viešbučiui, pokylių salei, nors apie tokią dvaro konversiją šeimoje svarstyta. Nors vestuvininkus, kuriems senas dvaras reiškia puikų foną fotosesijai, jis priima. Už mokestį, kuris tuoj pat investuojamas. Pavyzdžiui, į brangiausią pigmentą, ryškiai mėlyną ultramariną, gaunamą iš lazurito.

Investicijų reikia ir DNR tyrimams. Sostinėje veikiančio Gyvybės mokslų centro mikrobiologai padėjo paimti mėginius – dabar žinoma, kad Žeimių dvaro sienose gyvena daugiau kaip 200 grybų ir bakterijų. „Tik su jais susipažinęs gali kontroliuoti, formuoti mikrobiotos politiką. Kai kuriuos suvalgo rupūžiukai, kurių protėviai čia, po grindimis, pradėjo gyventi prieš porą šimtų metų“, – ranka į grindyse žiojinčią skylę rodo Domas. Jis, pasakodamas apie grandinines reakcijas tarp skirtingų gyvybės formų, nevalingai imasi už galvos – juk plika akimi žmogus nuskaito gal tik procentą šių svarbių procesų.

Apie dvare pėdsaką palikusias šiuolaikinių menininkų rezidencijas, kurios yra populiarėjantis senų objektų pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms būdas, Domas turi savo nuomonę: „Kiekvienas atvykstantis žmogus yra galvos skausmas – turi pasirūpinti, kur miegos, kur valgys. Visi nori tiesiog pasikalbėti apie idėjas, bet buitis – svarbi to dalis. Visiškai nelieka laiko kūrybiniam darbui, galvoji, ar iš rezidencijos bus nauda. Jei niekas neremia, rezidencijos visiškai neapsimoka – tada jau verčiau investuoti į obelų kolekciją.“

Domas dvare išties ūkininkauja – kartu su broliu, Žeimių dvaro sodyboje įveisusiu vynuogyną. Taip pat čia auginamas kordicepsas ir slyvos, kurios – tiksliau, slyvų actas – tampa žaliava restauravimui. Netoliese besiganančios karvės duoda pieno, kurio baltymai (savotiška varškė, primenanti tinką) panaudojami klasicistinėms detalėms atkurti, prieš tai autentišką dvaro mūrą išlaisvinus nuo grubių sovietinių palipdymų: „Po pokarinės restauracijos užfiksuota, kad Žeimių dvare neliko vertybių, o mes jų surašėme apie 400.“

Sakytum, čia vyksta tai, ką verslo žurnalistas pavadintų žiedine ekonomika, bet šis žodis nedera prie istoriškai įkrauto objekto, siekiančio ne tik išsimaitinti neeikvojant, bet ir išsaugoti save. Domas neslepia, kad dvaras – ne tik jo magnum opus, bet ir įnoringiausias šeimos narys. Vos išvykusį, jį (žinoma, per paliktus atsakingus asmenis) ima atakuoti skambučiais, žinutėmis – kažkas įgriuvo, nusilupo, bėga, trupa, kitaip reikalauja dėmesio.

„Esu didelis eksperimentuotojas, manyje gyvena žinių alkanas žvėris. Kol tas žvėris gyvas, tol man yra kuo gyvenime džiaugtis“, – tęsia ekskursiją Domas, įsileisdamas į antrąjį, slaptesnį rūmų aukštą, kur įrengta „Aiko Žado laboratorija“. Joje, kaip ir pridera, ypatingas dėmesys švarai, stovi aparatas, 400 kartų per valandą visiškai išvalantis orą patalpoje. Čia atkuriamos istorinės medžiagos, kurių receptūroms reikia, pavyzdžiui, kiaulės akies.

Aikas Žado – išgalvotas personažas, į Žeimius pritraukiantis įdomiausių interesantų, įsitikinusių, kad tokį asmenį pažįsta ir turi į jį svarbų reikalą. Mistikos čia tikrai yra, mąstau žvelgdama į triušiuko (galbūt) mumiją, gulinčią ant atbrailos, ir į mumijos piešinį ant sienos. Tai Domo kuriamas groteskas, apimantis priešybes, tragediją ir komediją, realybę ir fantaziją, grožį ir bjaurastį.

Grįžtame prie triušiuko. „Šias mumijas radome sienose, tai greičiausiai buvo meistro gyvūnas. Užkonservuotas, išdžiovintas. Dedi jį į kibirą, verdi, pasidarytą želė naudoji kaip rišiklį pigmentui“, – atskleidžiamas dar vienas žiedinio gyvenimo elementas.

„Norint sužaisti istorinę mokyklą XXI a., yra ką veikti“, – pusiau juokais teigia Domas. Jis skaičiuoja, kad vieną nedidelį sienos piešinį su teptuku iš penkių žirgo uodegos plaukų tapė 300 valandų: „Nepaprastas lego rinkinys, kurio detalės jungi ne taip, kaip nurodyta instrukcijoje.“ Niekas juk nebeturi tiek laiko. Arba, pavyzdžiui, laukti, kol natūrali medžiaga dvejus metus tiesiog džiūsta, ir tik po to pradeda bręsti, senti, tamsėti. Bet, vertinant plačiau, žmogus turi apie šimtą metų, iš kurių keletą tikrai gali skirti senėjimui kartu su istorine medžiaga. „Gali subręsti kartu su paveldine medžiaga ir pavirsti dulkėmis, nors ji, aišku, gyvens ilgiau už tave.“

Man ant liežuvio galo sukasi klausimas – ar save po mirties Domas regi suvartotą dvaro?

„Tereikia pasirūpinti formalumais, pareikšti oficia­liai, kad savo kūną nori aukoti mokslui ar paveldo objektui“, – nesutrinka Domas. Jis testamente to nėra užfiksavęs, bet ant vieno tapybos kūrinio pareiškė, kad jo pelenai galėtų tapti plyta.

Ar taip bus, jam ne taip ir svarbu. Svarbu geriausiai, kaip tik įmanoma, sulošti nuosavą žaidimo partiją. Dabar, rodosi, pakilimo laikotarpis. Už originalias restauravimo praktikas Žeimių dvare Domui įteikta Kultūros paveldo apdovanojimų „Paveldo DNR“ 2023 m. specialioji padėka. Žinias jis pritaikė ir gilino visuomenei neseniai atvertuose Sapiegų rūmuose sostinėje. „Bet iki tol buvo 20 metų visiško visuomenės nesupratimo, ką veikiu. O aš teigiau ir teigiu, kad nerestauruotas dvaras gali būti gražus ir prasmingas. Visą gyvenimą kalbu apie gydymą ir prevenciją, ne apie restauravimą, nors oficialiai esu restauratorius.“

Visuomenės pripažinimas – gerai, o kaip Žeimių dvarininkas sugyvena su miesteliu, kuris, nors netoli Kauno, visgi rodosi gana izoliuotas nuo bendrų kultūrinių tendencijų? Kadangi nemažą vaikystės dalį čia ir praleido, gyventojų Domas laikomas vietiniu. Tiesa, iš bendruomenės tarybos prieš keletą metų buvo kelis kartus išmestas: „Už LGBTQ+ renginius dvare – neva, apšlykštinom Žeimių miestelio vardą.“ Tiesa, bendruomenė irgi keičiasi, senus jos narius keičia jauni, konservatyvesnį požiūrį – atviresnis, tad vėl gautas kvietimas grįžti į tarybą.

Domas, kalbėdamas apie Žeimių dvarą, dažnai sako „mes“ – jo gyvenimo projektą įgyvendinti padeda didesnė kompanija. Nuo kuratorės Eglės Ambrasaitės ir juvelyrės, fotografės Enrikos Stanulevičiūtės iki dukart per metus į Žeimius iš Meksikos atvykstančios sodininkės-apželdintojos Aušros Vismantaitės-Silvos ir vyndariu tapusio Domo brolio Tado Noreikos. Atsisveikindamas dvarininkas-restauratorius-sodininkas tarsteli, kad tądien esu paskutinė interesantė, ir „mes planuojame važiuoti prie jūros“. Norisi palinkėti, kad vos įsitaisius paplūdimyje dvaras neatsiųstų kokios isteriškos žinutės.