LDS Pamėnkalnio galerijoje veikė Martos Vosyliūtės kūrybos paroda ,,Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose". Dalis paveikslėlių jau matyta kitose parodose (serija pradėta kurti 2012 m.), todėl buvo aišku, kad ši, kaip ir kitos Martos parodos ar pasisakymai, nestokos ironijos su cinizmo prieskoniu.

Apie Martą ir jos kūrinius rašyti, juos vertinti labai sunku. Geriausiai tai daro pati Marta, kuri ne tik mikliai tapo, bet ir tiksliai vartoja žodį. Šios serijos atsiradimą ir paskatino noras sujungti du saviraiškos būdus – taip Martos akvarelės tapo intriguojančiu sakinio ir vaizdo junginiu, reikalaujančiu pasukti smegenis, o ne tik vizualiai padžiuginti akis. Turiu prisipažinti, kad man, nors ir baigusiai dailės istoriją, ne visi „LT dailės istorijos paveikslėliai" ir jų slaptasis humoras susivalgė. Taigi Marta vėl teisi – mes galime suvartoti tik tiek, kiek suvokiame.

Šioje dailės istorijoje, kaip vieną mėgstamiausių, išskirčiau darbą „Kaip Sližio šokėjai svetimšalius kolegas pasikvietė į projektą „Šok su manimi". Čia susitinka jau Lietuvos tapybos klasika tapęs Raimundas Sližys ir Henri Matisse'as – prancūzų menininkas, fovizmo pradininkas. Taip pat esama ir trečiojo nario –­ populiariosios kultūros, dar tiksliau –­ pastaruoju metu Lietuvoje itin išpopuliarėjusio šokių projekto. Tiek Martos, tiek ir Sližio kūryba priešinasi meno autonomijai. Abu jie linkę provokuoti, kalbinti, pašiepti ne tik savo personažus, bet ir jų suvokėjus –­ žiūrovus. Na, o Matisse'as artimas ryškių, kontrastingų spalvų naudojimu, siekiu ne kiek tiksliai atspindėti tikrovę, bet „kūrybiškai ją pažadinti". Visa tai telpa vienoje Martos akvarelėje, o suteikta nauja siužeto linija – šokio projektas – ne tik sujungia dviejų autorių tipažus, bet ir sugretina skirtingas kultūras (elitinę ir populiariąją). Taip Marta „įžemina" meno kūrinius, apgyvendina juos tarp mūsų. Kažkada seniai nutapyta kita realybė apkarpytu popieriaus kraštu kaip dantimis kabinasi į šią, sukeldama šypseną, nuostabą ir priversdama ne tik prisiminti senus meno kūrinius, bet ir permąstyti nūdienos kultūros ir meno aktualijas.

Pati ekspozicija priminė peržiūras ar moksleivišką parodą, kai nesukama galvos dėl įmantraus išeksponavimo, netikėto kūrinių pateikimo, sugretinimo ar supriešinimo. Martos akvarelės-paveiksliukai buvo iškabinti vienas šalia kito, tiesia linija per visas sienas, susegti skirtingų spalvų skalbinių segtukais, taip atskiriant senesnius darbus nuo naujesnių. Darbų formatas taip pat standartinis (50 x 70 cm), ant kurio tiek mokykloje, tiek Dailės akademijoje piešiama dažniausiai. Visa tai taip pat yra istorija –­ amato ir mokslo. Taigi Marta ironizuoja ne tik skirtingus dailės istorijos fragmentus ir veikėjus, bet ir pačią atlikimo/amato istoriją, kol klasikinis formatas tampa klasikiniu meno kūriniu, kur taip pat egzistuoja nusistovėjusios klišės. Viena tokių – akvarelės technika, neva laikoma „moteriška". O vienintelis moteriškas faktorius šiuose darbuose yra tik tas, jog pati autorė yra moteris. Sunki yra ir pasirinkta darbų technika, ir pats pasiryžimas kurti begalinę paveikslėlių seriją, nepristingant išmonės ir gebėjimo pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš klasikinių, šiuolaikinių meno kūrinių, procesų ir situacijų –­ kurios, pripažinkim, dažnai absurdiškos.

Kadangi dailės istorija yra rimtas dalykas, joje dažnai pristingama humoro jausmo. Marta imasi taisyti situaciją, kompensuodama šį trūkumą. Todėl parodoje senieji Lietuvos dailės istorijos vadovėliai, kaip Alisa Veidodžių karalystėje, žvelgia į kreivą savo atspindį, o pretendentai tapti naująja dailės istorijos knyga kabo ant sienų –­ spalvoti, ryškūs ir prisotinti sveiko, ironiško požiūrio. Marta dar kartą priminė, kad yra anarchistė mūsų kultūroje ir kad jos (kultūros) paveldą, kaip ir bet kokį kitą second handą, galima panaudoti ir perkurti taip, kaip norisi ar atrodo teisinga: „Sąžiningai, su meile, ne už valstybės pinigus."