Edvinas Mikulskis: „Drąsa yra maža kaina, palyginus su kaltės jausmu, kurį tektų nešiotis“

× Goda Aksamitauskaitė

Su Edvinu Mikulskiu susipažinau prieš kelerius metus – tądien jis iš vakaronės vienoje Vilniaus kavinių išskubėjo į šokių ant stulpo treniruotę ir nuogąstavo (o gal man tik dabar taip atrodo), kad joje yra vienintelis vaikinas. Edvinas baigė grafikos bakalauro ir tapybos magistro studijas, savo tapybos darbą pristatė 2021 m. Jaunojo tapytojo prizo konkurse, jį vėliau dar ir sėkmingai pardavė. Vis dėlto dažniau jį užtiktume su grimo, o ne aliejaus teptukais rankose.

Per šių metų „Kultūros naktį“ nedidelė ryškiai rožinė Naujamiesčio galerija „8 akys ir ausys“ pristatė Edvino performansą ir Mildos Vyšniauskaitės fotografijų parodą „what makes a man“ („kas padaro vyru“), šiuo projektu, kaip teigiama, analizuojamas vyriškumo konceptas. Kadangi man pačiai jis nėra aiškus, o efektingi drabužiai, judesiai ir makiažas visuomet daro įspūdį, pasikalbėjome su Edvinu apie jo kūrybinę praktiką ir platesnį pasaulį.

 

Mildos Vyšniauskaitės nuotrauka
Mildos Vyšniauskaitės nuotrauka

 


„Kultūros naktyje“ su Milda pristatėte projektą „what makes a man“. Pavadinimas yra teiginys, ne klausimas, tad kas – kokios savybės, bruožai, vertybės ar pan. – vyrą padaro vyru?

Mane šis teiginys pastato į šiek tiek nepatogią padėtį. Į šį klausimą, atrodo, niekada nesugebėjau sau atsakyti. Nuo mažens girdėjau tokias banalias frazes „vyrai neverkia“, „nevyriška žaisti su lėlėmis ir mėgti romantinius filmus“. Vien todėl, kad gimiau vyru, aplinka nuolat bandė primesti, koks turėčiau būti, atskirti bet kokias asmenines savybes, kurios tarsi turėjo būti ištaisytos, pakeistos „vyriškomis“. Manau, šiandien šis teiginys netenka prasmės, nes visuomenė įvairėja, sudėtingėja, individualėja. Vyrą vyru, o moterį moterimi padaro tos pačios bendražmogiškos vertybės, tačiau būtina suvokti ir priimti savo savybes kaip visumą, o ne kažkurią atskirą dalį. Vyriškumas ir moteriškumas nėra juodos ir baltos priešprieša, tai vienas kitą papildantys, susisiekiantys indai.


Kurios vertybės tau yra svarbiausios? Tai skamba kiek paradoksaliai, ar ne? Jeigu vertybės bendražmogiškos, jos negali nei vyro paversti vyru, nei moters – moterimi.

Tik atvirumas sau gali mus padaryti tuo, kas esame. Tikriausiai esminė vertybė būtų tiesa, tačiau toji tiesa nebūtinai skirta visiems. Po parodos atidarymo buvau paklaustas, iš kur turiu tiek drąsos. Bet tai visiškai nėra drąsa, o veikiau didelis nenoras meluoti, prisitaikyti. Drąsa yra maža kaina, palyginus su kaltės jausmu, kurį tektų nešiotis.


Jau kurį laiką mane trikdė negalėjimas suprasti, kodėl, viena vertus, kalbama apie lyčių stereotipų laužymus, kita vertus, tie stereotipai, rodos, dar labiau aštrinami (ypač kalbant apie išvaizdą, pvz., moteriškumą nusprendęs išmėginti biologinis vyras vis tiek neapsieina be suknelės, ilgų plaukų ir lakuotų nagų). T. y. matuojantis kitos lyties raišką bandoma atitikti konvencionalų tos lyties suvokimo rėmą. Ir padariau išvadą, kad tas įlytintų bruožų palaikymas, kultivavimas yra tarpinė stotelė socialinės lyties (gender) eliminavimo link. Kitaip tariant, manau (arba tikiuosi), kad ilgojoje perspektyvoje daugybės išvaizdos ar charakterio elementų apskritai nebepriskirsime vyriškumui ar moteriškumui, šios sąvokos tiesiog praras savo turinį. Ką apie tai manai? Ar tau vis dėlto parankios, reikalingos šios apibrėžtys?

Šios apibrėžtys yra tam tikri praeities artefaktai, juos reikėtų apmąstyti, suprasti, kodėl ir kaip atsirado, ir tuomet prieiti išvadą, kad be jų gyventi yra lengviau. Iš šio skirstymo kyla vien trauminės patirtys. Tikiuosi, kada nors ateis laikas, kai niekam nereikės pateisinti ar kaip nors kitaip paaiškinti savo išvaizdą – užuot vertinę išorę, atsižvelgsime į poelgius ir žodžius. Taip pat manau, kad stereotipai ir išvaizdos detalės gali tapti savo pačių griovimo priemone. Tai labai gera praktika identiteto paieškose ir kūrybiniame procese.


Kokiais įvaizdžiais grįsta tavo pasirinkta estetika?

Jei kalbame apie konkrečiai šį pasirodymą, tikriausiai paveikė nuo vaikystės pamėgtas animė žanras, tiksliau, filmas „Ghost in The Shell“, kuriame robotas kvestionuoja savo egzistenciją. Šio filmo pasaulyje kūnas ir protas nėra tapatūs, gali būti lengvai sukeičiami, tam tikra prasme išvaizda niekaip nebenusako individo asmenybės. Mane apskritai domina įvairios tarpinės būsenos – kuriamuose įvaizdžiuose sąmoningai vengiu grynos personažo reprezentacijos, tarkim, naudoju drag queen būdingus elementus, tačiau niekada iki galo nevirstu ta karaliene. Kontrastai tampa pagrindine savitos estetikos kūrimo priemone.


Tapybos studijos padarė kokią nors įtaką kelyje į performansą ir estetiniuose pasirinkimuose?

Tapybos studijos sukėlė daug abejonių tiek savimi, tiek apskritai menu. Tikriausiai jos tapo tam tikru postūmiu ieškoti kitų raiškos būdų. Nuolat negalėdamas pateisinti aplinkos lūkesčių supratau, kad tik klausydamas savęs galiu kažko pasiekti. Mano kelias į performansą prasidėjo visai neseniai ir jaučiu, kad mąstau vis dar labiau kaip dailininkas nei kaip šokėjas – kurdamas dažnai atsispiriu nuo statiško vaizdo, tarsi sustabdyto kadro, tuomet galvoju, kaip nuo vieno momento pereiti iki kito, kaip galima užpildyti tuščius tarpus. Kartais mane inspiruoja kostiumas ar makiažas, kurie taip pat tampa vizualiniais atspirties taškais.


Prieš keletą metų sakei esąs bene vienintelis šokiais ant stulpo užsiimantis vyras. Ar dabar situacija pasikeitusi? Gal galėtum palyginti savo paties jauseną anuomet ir dabar?

Taip, tikrai ne vienerius metus buvau vienintelis nuolat užsiėmimus lankantis vyras. Vis atsirasdavo vienas kitas tai išbandyti norintis vyras, bet, manau, daugumą atbaidydavo faktas, kad šis sportas reikalauja itin daug pastangų. Greito rezultato nebus, net jei esi geros fizinės formos, kilnoji svarmenis sporto salėje. Kitas momentas tikriausiai psichologinis, nes pole dance ilgai buvo asocijuojamas tik su striptizo klubais ir moteriškumu. Pradžia man pačiam buvo lengva, paskatintas draugės šokėjos pradėjau lankyti pole sport, po kelerių metų ir heels treniruotes. Jutau aplinkinių merginų žvilgsnius ir kažin kokį nepatogumą, bet ilgainiui aplinka tampa palankesnė ir, manau, savo buvimu tiesiogiai prie to prisidėjau. Šiandien pole dance vis populiarėja, yra ne viena šio šokio rūšis, galima pačiam nuspręsti, kas domina labiau – sportiškas, gimnastiką primenantis variantas ar visgi šokis su aukštakulniais ir specifinė choreografija. Salėje matau vis daugiau vyrų ir džiaugiuosi šiuo pokyčiu.


Lietuvos situacija man mažiau žinoma, bet, tarkim, amerikiečių diskurse teko matyti priekaištų, kaip paprasti žmonės ar menininkai aproprijuoja striptizo šokėjų raišką. T. y. perima formą, estetiką, ją savaip modifikuoja, monetizuoja, glorifikuoja, tačiau neprisiima jokių realių su tuo darbu susijusių rizikų ir grėsmių. Esi apie tai galvojęs? Žinoma, kalbindama tave, o ne klube dirbančią merginą, aš kaip ir patvirtinu šio priekaišto teisingumą...

Pole dance reiškinys jau išaugo striptizo klubo erą. Jo sąvoka nebetelpa ten, jam nebetinka vieno ar dviejų dešimtmečių senumo vertinimo kriterijai. Taip pat manau, kad pačioms šokėjoms šis veiklos išpopuliarėjimas suteikia platformą būti išgirstoms ir suprastoms. Šokiai ant stulpo tampa būdu išreikšti save, o ne tik priemone užsidirbti. Ši profesija jau destigmatizuojama, taigi pavojingumo, gėdos faktoriai šokėjams proporcingai mažėja. Pole dance ištakos siejamos su XII a. siekiančio kiniško stulpo tradicija, kurią tik daug vėliau perėmė amerikietiška naktinių klubų kultūra. Šiandien, lyginant dvi pole dance versijas, jas sieja tikriausiai tik pats stulpas. Skirtingus reiškinius galima nesunkiai sukultūrinti arba atlikti priešingą veiksmą, tam tikras bangavimas, kas yra vulgaru, o kas – kultūringa, istoriškai natūralus. O aš, atnešdamas tokį turinį į meno ar kitas mažiau įprastas erdves, susiduriu su savomis rizikomis – vertinant iš klasikinio, institucionalizuoto meno perspektyvos, toks performansas gali likti nesuprastas nei žiūrovo, nei kritiko. Menininko atveju rizika galbūt labiau simbolinė, ne tokia tiesioginė, bet karjeros prasme šis faktorius labai svarbus.


Neseniai sužinojau, kad šokėjai ant stulpo išsirengę dar ir dėl praktinių priežasčių – judesiai turi būti minimaliai varžomi. Tau apnuogintas kūnas savaime siejasi su erotika, seksualumu ar tai priklauso nuo konteksto?

Esu daugybę kartų girdėjęs priekaištus šokėjams dėl jų aprangos, bet tiesa ta, kad nuogumas reikalingas paties šokėjo saugumui – oda prilimpa prie metalo ir neleidžia nuslysti. Žinoma, tai nekeičia fakto, kad kūnas yra seksualus, bet man tai pirmiausia kūrybos medija. Pasirodymas su daug nuogo kūno gali reprezentuoti visai ne seksualumą, o pažeidžiamumą, atvirumą, kokį nors asmeninį išgyvenimą. Į pole dance įprasta žiūrėti iš vyro perspektyvos, bet aš siūlyčiau pasižiūrėti iš moters, „female gaze“ teorija atveria daug platesnes interpretavimo galimybes.


Kaip manai, kada Lietuvos meno lauke ateis diena, kai vyras su ryškiu makiažu, gėlėmis, šokantis ant stulpo ir pan. bus tiesiog menininkas, o ne LGBTQ+ menininkas? Ar tai idėjų autorių inertiškumo problema?

Dažnai galvoju apie šį klausimą. Viena vertus, menininko pasirinkta medija neatskleidžia jo kūrybos turinio – juk bet kokios lyties ar seksualinės orientacijos žmogus gali tapyti ir vien tapybos technika nenusako kūrinio esmės. Kita vertus, būtent ši estetika jau yra tapusi atpažįstamu įrankiu, leidžiančiu LGBTQ+ menininkams išreikšti savo idėjas, ir šiandienėje visuomenėje būtų sunku ją interpretuoti kaip nors kitaip. Panašu, meno pasaulyje jau susiformavo specifinis LGBTQ+ meno žanras ir vyras ryškiu makiažu dar ilgai bus siejamas su šiuo kontekstu. Mano įsitikinimu, kiekvienas geras kūrinys yra daugiasluoksnis, ir tai, jog menininkas priklauso šiai bendruomenei, dar nereiškia, kad jo kūryba savaime suprantama ir neverta gilesnės analizės. Sutinku, šokiai ant stulpo tapę tam tikra mada, jų populiarumas auga, tad galima pamatyti įvairios kokybės kūrinių, atliktų iš inercijos, tačiau tai nė kiek nesumažina temos aktualumo. Po kurio laiko galėsime geriau įvertinti proceso raidą, bet kol kas kiekvienas šį raiškos būdą pasirenkantis menininkas turėtų jausti atsakomybę kontekstui ir bendruomenei, aktualizavusiai tokį meną.


Ar Mildos nuotraukose atpažįsti save? Gali tapatintis arba pasakyti, kad „tai mane reprezentuoja teisingai“?

Mildos fotografijose esu skirtingos, hiperbolizuotos savęs versijos, kurios tikriausiai kalba daugiau apie fantaziją negu realybę. Tos versijos reprezentuoja atskiras emocijas, todėl man jos neprilygsta žiūrėjimui į veidrodį. Atpažįstu save, bet kartu matau ir kūrinį, kuris apima ne vien mano idėjas, tai meninis bend­radarbiavimas.


Goda Aksamitauskaitė – menotyrininkė, kultūrinių projektų vadovė ir koordinatorė, labiau mėgstanti prakalbinti kitus, negu kalbėti pati. Vizualumo politika, istorinė atmintis ir galia – raktažodžiai, visada patrauksiantys jos dėmesį.