Eglė Norkutė: „Mano tapyba pajaciškai mėgdžioja realybę“

× Vita Opolskytė

 

Jaunosios kartos tapytoja Eglė Norkutė parodose aktyviai dalyvauja nuo 2016-ųjų. Pernai „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse laimėjo „The Rooster Gallery“ apdovanojimą – galimybę surengti personalinę parodą. Ją, pavadintą „Ruins, Remains, Relics and Still lifes“ („Griuvėsiai, palaikai, relikvijos ir ramūs gyvenimai“), dar visai neseniai buvo galima išvysti atnaujintų Radvilų rūmų dailės muziejaus erdvėse; pristatyti 2019–2020 m. sukurti 45 tapybos darbai. Ši paroda tapo tik viena iš priežasčių susitikti pokalbio.

Beje, šių metų „Jaunojo tapytojo prizas“ atiteko Elenai Antanavičiūtei („Pilvas“, 2020).

 


Eglė Norkutė. Manto Repečkos nuotrauka.

 

Nusprendusi su tavimi susitikti, bibliotekoje pasiėmiau Michaelo Petry knygą „Nature Morte. Šiuolaikinių dailininkų atgaivinta natiurmorto tradicija“ („Nature Morte: Contemporary Artists Reinvigorate the Still-life Tradition“)...

Šią knygą atradau dar Kauno laikotarpio pradžioje! Man neprišuto, kokius dalykus po truputį kroviausi į galvą, nors tuo metu ant drobės dar tik tapiau koliažą („Vienas žingsnis pirmyn ir du atgal. Nuolatinė ekspozicija“, 2018, – red. past.). Kaip sukurti objektą, kuris galėtų išlipti iš paveikslo?.. (Atverčia puslapį su Stephanie Syjuco darbais.) Štai S. Syjuco – filipinietė, gyvenanti Amerikoje, jos kūriniuose labai akivaizdus dualumas, kultūrų skirtis. Šio jos kūrinio principas – vienoje vietoje sutelkti visus „San Francisco Asian Art Museum“ online prieinamus artefaktus. Mano nuomone, jos tikslas buvo parodyti, kad Azijos menas, suvarytas į vieną kambarį, kultūras niveliuoja ir tam tikra prasme yra fetišizuojamas, paverčiamas egzotiniu elementu kažkieno namuose. Žinoma, tai man buvo tik atspirties taškas: turinys ir forma savaime skiriasi.

 

Viename interviu išvardijai didžiulį sąrašą instagramo profilių, darančių tau įtaką, bet nepaminėjai klasikinių autorių, kurių darbai tampa tavo pačios kūrinių dalimis. Kodėl pasirinkai instagramo platformą, užuot pateikus skaitytojams meno albumų sąrašą?

Juos pasirinkau, kad būtų galima pamatyti šiuolaikinių kūrėjų įtakas. Instagrame gaunu prieigą ne tik prie jų darbų, bet ir prie virtuvės, kur matau ne tik katalogines, muziejines vertybes, bet ir asmeninę, intymią gyvenimo pusę. Ten galiu pamatyti tokius įrašus, kaip „o, geras, man gimė vaikas“, ir sekti toliau, kaip menininkas tapo su sauskelnėm šalia.

 

Eglė Norkutė:  „Mano tapyba pajaciškai  mėgdžioja realybę“
Eglė Norkutė „Binary“,Binary, 2020.

 

Juk panašiai ir tavo kūriniuose – kultūrinio gyvenimo citatos niveliuojasi su asmenišku pasakojimu. Objektėliai... Atskleisk jų gaminimo procesą.

Man patinka, kad jie padaryti savomis rankomis. Iš pradžių nedavė ramybės techniniai klausimai, bet pasitelkus pagalbą juos pavyko išspręsti. Labai džiaugiuosi, jog parodoje pavyko parodyti ir kitą jų pusę: ankščiau objektai būdavo priremti prie sienų, o dabar norėjau, kad matytųsi ir jų blogoji pusė. Pamoviau juos ant strypelių, norėjau, kad galerinėje aplinkoje muziejiškumas taptų dar viena raiškos ir sureikšminimo priemone. O minėjau, kad ir stoveliai, metaliukai, net ir juos laikantis betonas yra mano pačios padaryti? Galit įsivaizduoti, kiek kartų buvo matuojami jų aukščiai ir dydžiai...

 

Taip liguistai?

Taip, liguistai, tačiau nelaikau to perfekcionizmu, greičiau neapsisprendėlizmu. Tai ne tobulumo klausimas, o neapsisprendimas, kaip padaryti. Visada noriu turėti daug pasirinkimo galimybių. Panašiai ir šioje parodoje užtruko, kol galiausiai apsistojau ties trimis eksponavimo būdais. 

 

Eglė Norkutė:  „Mano tapyba pajaciškai  mėgdžioja realybę“
Eglė Norkutė. „Smoke them out “, 2020.

 

Vadinasi, jų buvo ir daugiau?

O, taip. Jurgitai Juospaitytei-Bitinienei („The Rooster Gallery“ įkūrėja, – red. past.) pateikiau šūsnį lapų su daugybe ekspozicijos variantų, su pavyzdžiais ir aprašymais. Visi būdai buvo mano pačios išanalizuoti, kadangi nerimą kėlė klausimas, ar tai nebus savitiksliška. Kol galop liko trys.

 

Trys liko apsisprendus pačiai ar verdiktą pasakė Jurgita?

Laimėjusi prizą – rengti parodą – į tai žiūrėjau kaip į galimybę pasimokyti, tad atėjusi į pirmą susitikimą Jurgitai iš karto pasakiau – klausinėsiu nesąmonių. Atsinešusi tą šūsnį paprašiau jos pasakyti nuomonę, kurie iš jų yra geri. Bendraujant galiausiai priėjom prie bendro sprendimo.

 

Eglė Norkutė:  „Mano tapyba pajaciškai  mėgdžioja realybę“
Eglė Norkutė. „Still life “, 2020.

 

Kokie buvo tie trys eksponavimo būdai?

Vienas jų – objektai mėsingai raudonoje nišoje. Tiesa, net tą spalvą rinkausi beprotiškai ilgai... Antras – ant kolonų stiklais uždengti, sumuziejinti objektai. Ypatingą reikšmę teikiau sutrupėjusiems, sudužusiems daiktams, tariamai turintiems didelę vertę. Toks „prašytume neliesti“. O trečias – laiptai, vedantys į niekur, hierarchiška struktūra, panaši į sporto laimėtojų pakylą. Hierarchijos piramidė priverčia pagalvoti, kodėl vieni aukščiau, t. y. svarbesni už kitus, o kiti – mažiau vertingi. Toks pseudomoralas remiantis žiūrovo suvokimu: ar menininkas šaiposi, ar nori kažko pamokyti?

 

Nemėgstu panegirikų, tačiau po Auksės Miliukaitės parodos pagalvojau, kad ten ekspozicijų jau niekas neberengs: per aukštai iškelta kartelė. Tavo pasirodymas, manau, kilstelėjo ją dar aukščiau tiek vizualiai, tiek konceptualiai. Pačios sukurtas „muziejus“ tapo aidu šalimais esančiam Radvilų rūmų dailės muziejui. O ar esi patenkinta paroda?

Nuoširdžiai – esu patenkinta. Išnaudojau visas galimybes.

 

Eglė Norkutė:  „Mano tapyba pajaciškai  mėgdžioja realybę“
Eglė Norkutė. „That's all folks “, 2020.

 

Gal ir tavo perfekcionizmas buvo patenkintas! Ar jis netrukdo tapyti?

Išmokau save apgauti: daryti paveikslą ir jį mesti, žadant sau prie jo dar sugrįžti. Tačiau, būna, tapau iki paskutinės minutės. Kai terminai degina padus, pamatau, kad turiu neribotų galimybių. Štai taip įvyksta tapybiniai lūžiai.

 

Ką veiksi po šios parodos? Ar pasiekus tam tikrą apogėjų nebaisi rizika užstrigti, save kartoti?

Jau suplanuota kita paroda Pamėnkalnio galerijoje, tad ruošiuosi jai. O šiaip nemanau, kad gresia užstrigti. Ką darai dažnai, nusibosta, ir organiškai ima generuotis kitos idėjos. Arba balsas nuo peties sako, kad jau laikas sustoti. Dabar kiek pavargau nuo objekčiukų ir veža monumentalūs paveikslai.

 

Tavo paveikslai konceptualizuoja, įprastai tapybos tradicijai suteikia naują formą ir tuo pat metu kvestionuoja tapybą, kaip mediją. Ar galėtum paaiškinti efekto reikšmę ir prasmę savo kūryboje? Ar tai nesusiję su faktu, jog laisvalaikiu padedi mamai gaminti keraminius indus, juos glazūruoti?

Taip ir yra! Daugeliu atveju akcentuoju dekoro ar prabangos, reliktų simbolius. Per jų tapymą supranti, jog tapyba irgi yra dekoro elementas, kuriuo disponuojama. Sudedi visą save į paveikslą, o jis tampa kažkieno nuosavybe, ir tai kartu devalvuoja vertę... Mane domina estetinės meno kūrinio paskirties fenomenas. Toks ir paradoksas, panašiai kaip ir Jonas Gasiūnas, linkėdamas komercinės sėkmės, užanty laiko tam tikrą piktdžiugą...

 

Eglė Norkutė:  „Mano tapyba pajaciškai  mėgdžioja realybę“
Eglė Norkutė. „(Un)Believable“, 2020.

 

Prakalbus apie potėpį... P. Cezanne’as sukūrė savitą tapybos techniką akcentuodamas masę ir struktūrą, kuri atvėrė kelią į abstrakciją. Tavo kūriniuose, apimančiuose techniškai nutapytą kultūrinio bagažo masę (o tai jau tam tikra prasme suponuoja meninę kūrinio vertę), dėmesį patraukia puntualistinis potėpis, denominuojantis kūrinio visumoje ir paverčiantis jį efemerišku. Ar tai bandymas nupasakoti paveikslo tuštumą?

Taškinis tepimas greičiausiai kyla iš drovumo, drąsos stokos ant drobės dedant dažą. Dabar konstruodama paveikslą jaučiuosi gerokai laisviau, galiu sau leisti visiškai užbaigti detalę, kol šalia plyti tušti plotai, nes geriau jaučiu galutinį rezultatą. Bet štai konkretesnis atsakymas į klausimą: mano tapyba pajaciškai mėgdžioja realybę, o drobių paviršiai akivaizdžiai apsimeta kažkuo, kuo nėra. Tapau iliuzijas, skirtingo medžiagiškumo paviršių efektus, o greta jų atsiradę abstraktūs paveikslo plotai tarsi griauna tikėjimą tuo, kas vaizduojama. Akcentuoju ne tiek paveiksle minimą nutapytos kultūrinio bagažo masės ir tuštumos priešpriešą, kiek tapybos galios, paskirties, prievolės reprezentuoti realybę, supančią mus.

 

O kaip tu klijuoji drobes, darai eskizus?

Visada paveikslus rašausi: nusipiešiu primityvų eskizą ir pridedu daug rodyklių, nusakančių spalvas, efektus. Viso eskizo nepiešiu, nes ant didesnio formato jo atkartoti būtų neįmanoma: pasikeičia santykiai ir viskas gali subyrėti. Todėl labiau padeda, kai mintis, pasiūlymus užsirašai ir vėliau viską konstruoji pačioje drobėje. Visi mano paveikslai yra užrašyti.

 

Tai gal ne tą profesiją pasirinkai?

Kristijonas Žungaila man yra sakęs: „Tavo rankai ne purviną penzelį laikyti, o plunksną.“

 

Daug parodų, rezidencijų, kelionių... Ar galima tau diag­nozuoti karjerizmą?

Menininkų pasauly jaučiu tam tikrą lenktyniavimą – kiek parodų padarei, kur dalyvavai, kokia rezidencija... Nelaikau to blogu dalyku, gal kaip tik tai labiau skatina. Geras paskatinimas yra ir paramos bei stipendijos. Tai duoda užduotį – įgyvendinti projektą per ribotą laiką ir su ribotais ištekliais. Aišku, tos karantininės stipendijos ir apsunkusios parodų rengimo sąlygos gali suponuoti naują reiškinį – bangą trumpų keisto formato šlubčiojančių parodėlių, nuleidžiančių personalinių parodų kartelę. Tačiau džiaugiuosi, kad šios stipendijos pagelbėjo daugeliui menininkų, taip pat ir man.


Užrašė Kristina Alsytė

 

Fotoreportažas iš JTP 2020 ČIA

 

Fotoreportažas iš JTP 2019 ČIA

 

 

Eglės Norkutės užrašyti paveikslai. E. Norkutės nuotraukos.

Draugai