Lino Leono Katino paroda Panevėžio „Stasys Museum“ veikia iki rugsėjo 13 d.

 

Žmogus, matyt, niekada iki galo nesusitaikė su mintimi, kad pasaulis gali būti kupinas nežinomybės. Galbūt todėl jis piešė ženklus ant akmens, raštais dailino audinius, statė piramides, kryžius, šventyklas, kūrė sapnų paaiškinimus, religijas, pasaulėžiūras, ritualus ar asmeninius prietarus. Neišsisėmus kasdienybės paviršiuje, pradedama ieškoti plyšio, pro kurį būtų galima žvilgtelėti anapus, aukščiau ar giliau, pakeisti stebėjimo kampą, pamėginti pragręžti skylutę buities fasade. Minėtas plyšys gali atsiverti įvairiausiais būdais: per maldą, meditaciją, sapną, apeigas ar dažo potėpį. Lino Leono Katino (1941–2020) kūryba kyla iš panašaus ieškojimo. „Stasys Museum“ pristatoma paroda „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“, kuruota Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, siūlo šį naršymą pagauti per budizmo, ženklų ir transcendencijos temas. Didžioji eksponuojamų darbų dalis sukurta XX a. 8–9 dešimtmečiais – laikotarpiu, kai, kaip teigiama parodos anotacijoje, dailininko vaizduotėje tiesėsi jo paties įvardyti „transatlantiniai ornamento kabeliai“, jungiantys lietuvių liaudies lovatiesių raštus su čakrų spalvomis.

 

Norberto Tukajaus nuotr.

 

Parodoje svarbi budizmo linija. L. L. Katinas save laikė budistu: domėjosi tantrinio budizmo tradicija, dairėsi į Buriatiją (respublika Sibire), kurioje gyveno žymūs budistų lamos Bidia Dandaronas bei tapytojo mokytoju tapęs Sirenžapas Gatabonas. Nors dailininkas vis ieškojo dvasinės patirties už oficialių sovietmečio ideologinių rėmų, tai nereiškia, kad jo paveiksluose reikėtų ieškoti tiesioginių ją iliustruojančių religinių nuorodų. Simbolis gyvas tol, kol jo iki galo neapšvieti paaiškinimo šviesa. Net tada, kai kūriniuose pasirodo krikščioniška ikonografija, senųjų civilizacijų atgarsiai, liaudies ornamentai, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šešėliai, asmeninės vizijos, simboliai nevirsta uždara sistema, kantriai laukiančia ikonografinio iššifravimo. L. L. Katinas atsakymų ieškojimo kelionėje, drauge tikrindamas, kiek reikšmių ir skirtingų ženklų gali atlaikyti paveikslo plokštuma.

Kad patektum į parodą, pirmiausia reikia nusiauti batus. Dažniausiai mane tai kiek sutrikdo, imu jaustis pažeidžiama, bet čia viskas jaukiau. Lankytojui pasiūlomi megzti apavai, su kuriais į L. L. Katino pasaulį įslenku tyliai, minkštai, nelyg į kambarį, kuriame kažkas miega, tik tas miegas nėra ramus. Ekspozicijos viduje reikia prisijaukinti tamsą. Akys lėtai persijungia į kitą režimą, ir susimąstau apie miegą. Miegas pats savaime yra gana keistas reiškinys. Kiekvieną naktį kūnas lieka vietoje, o sąmonė prapuola niekieno neužsakytuose vaizduose. Ryte iš jų lieka ne pasakojimas, o nuotrupos: figūra, kambarys, spalva, daiktas, kurio reikšmė buvo aiški tik miegant. Tapytojo paveikslai kažkuo panašūs į sapnų nuotrupas. Į juos žiūrint apima jausmas, lyg ryte bandytum prisiminti, ką matei, suprastum, kad viskas buvo beveik sava. Šalia anotacijos kabantis paveikslas „Architektūriniai peizažai“ (1969) įtraukia būtent per tą „beveik“. Praviras langas nieko aiškiai neatveria, užuolaidos ne dengia, o vėjo plaikstomos plaukia į išorę, kambarys atrodo kaip vieta, iš kurios jau kažkas išėjo, palikęs sapną pravertą.

Pereinama į metafizines erdves, kuriose pasitinka „Paminklas ženklui“ (1973): virš didelio pjedestalo su įrašu „ženklui“, guli nedidelė figūra ar kūno užuomina, prie savęs priglaudusi kryžių. Pilkas pagrindas po ja primena altoriaus mensą – vietą, kur kūnas, auka ir tikėjimas susitinka per simbolius. L. L. Katinas šią užuominą palieka atvirą. Figūra atsiplėšusi nuo žemės, bet nesu užtikrinta dėl dvasinio nušvitimo ar pakilimo, ji atrodo paprasčiausiai snaudžianti, įstrigusi tarp kūno ir noro nuo jo atsiplėšti. Įrašas „ženklui“ nurodo, jog paminklas skirtas ne šventajam, ne dievybei, ne žmogui, o pačiam ženklui – tarpinei formai, į kurią sudedame viltį, kad pasaulis turi gilesnę tvarką. Atsiskleidžia švelni menininko ironija: ženklas gali laikyti, kelti, slėgti, o kartais lieka tik tai, ką dar įmanoma apsikabinti, kai nebeaišku, kur slysta pagrindas.

 

Norberto Tukajaus nuotr.

 

Kūriniuose ryškėja ir kartojasi ovalai, kiaušiniai, per kuriuos bandoma pagauti pradžios akimirką. „Ovale“ (1980) didelis žalsvas kiaušinis pilkame fone atrodo kaip uždara talpykla, savyje laikanti neišsiskyrusius pasaulio elementus. Daugelyje mitų tikėta, kad pasaulis gimė iš kiaušinio – formos, kurioje dangus, žemė, vanduo, šviesa dar buvo susispaudę į vieną branduolį. Panašūs pradžios, sukimosi, gimimo motyvai pasirodo paveiksluose „Šviesuliai (Vadžrasatva)“ (1981) ir „Be pavadinimo“ (1996), kur kiaušinis, jūra ir žemė susisuka į vieną spiralę. Susiliečia anotacijoje minimos kryptys: budistinės nuorodos, čakrų spalvos, liaudies raštai ir senųjų kosmogonijų atgarsiai. L. L. Katinas jų nesulydo, tik leidžia prasilenkti, pasikartoti, papildyti vienai kitą. Tarsi pasaulio pradžia būtų ne vienkartinis įvykis, o nuolatinis mėginimas susidėlioti iš naujo.

Nuo abstrakčių formų žvilgsnis pereina prie „Pokalbio apie tai“ (1989). Dvi figūros paveiksle atrodo įsitraukusios į pašnekesį, kurio tema įvardijama miglotu įvardžiu „tai“. Vis dėlto nežinomybę šiek tiek prasklaido ant stalo matomas užrašas „Dievas“. Dešinėje esanti figūra primena žmogų, gal moters siluetą, kita panėšėja į ąsotį, vazą ar piltuvą ilgomis rankomis. Kojos eina viena kryptimi, rankos tiesiasi kita; antrame plane driekiasi upė, stovi piramidė, šmėžuoja civilizacijos nuotrupa. Visa kompozicija turi metafizinės tapybos nuotaiką: erdvė atrodo atpažįstama, bet joje esantys daiktai ir kūnai, regis, nuo banalių temų jau perėjo prie gilesnių egzistencinių klausimų. 

L. L. Katino tapybą parodoje papildo pirmą kartą pristatoma jo poezija. Septintoje paslaptyje menininkas išduoda, kad ąsotis gali būti kūnas. „Paslapčių surašyme“ (1970) jis kalba apie vietą, „kurią per apgavystę / iš erdvės atima mano kūno forma – forma / primenanti ąsotį“. Galbūt „Pokalbyje apie tai“ iš tiesų matome menininko autoportretą? Greta eksponuojamame kūrinyje „Dievas audėjas, Dievas keramikas“ (1990) duodama užuomina, kad Dievas (ar kokia kita jėga, kad ir kaip ją pavadintume) priartėja prie amato: audžia, žiedžia, formuoja. Tamsus dubuo paveikslo centre, maža žvaigždutė, trys kryžiai drobės apačioje leidžia galvoti apie pasaulį kaip apie rankomis dirbamą dalyką. „Pokalbyje apie tai“ žmogus primena indą, o čia klausiama, kas tą indą nulipdė. Dievas audžia likimus, žiedžia kūnus, o šie paskui vaikšto po paveikslus, kalbasi prie upės ir vis bando suprasti, kas yra tas paslaptingas „tai“.

Įdomu matyti, kaip L. L. Katinas tapyboje perdirba skirtingus tikėjimo, mitų, kūno, sapno ir ornamento pėdsakus. Kūrinyje „Ramybė. Vienas“ (1970) atsiranda išsyk atpažįstamas M. K. Čiurlionio šešėlis, aiškiai nurodantis į jo „Ramybę“ (1904–1905): kalnas, vienišumas, tyla, peizažas kaip vidinė erdvė. L. L. Katino kalnas atrodo abstraktesnis, apačioje juoduoja skylė. Viršuje pakibęs žalsvai pilkas dažų lopinėlis primena debesį, šiaurės pašvaistę ar tolimą dangaus ženklą. Anot Šiaurės Europoje gyvenančių samių, pašvaistė siejama su protėvių balsais. Menininkas išlaiko M. K. Čiurlionio tylą, bet kalną paverčia ženklu, pakankamai talpiu visiems balsams, kurių neįmanoma iki galo perteikti žodžiais.

Pajutau ekspozicijos sprendimų dvilypumą. Teigiama, kad Ievos Cicėnaitės kurta parodos architektūra veikia kaip lygiavertė instaliacija. Ji išties kuria artimą, įtraukiantį santykį su darbais: vaikščiojimas po tamsią erdvę be batų, buvimas arčiau paveikslų, galimybė prisėsti, pasiklausyti kompozitorės Agnės Matulevičiūtės ir aktoriaus Gedimino Rimeikos kurtos garso instaliacijos pagal L. L. Katino poeziją ir širdies dūžius, įrašytus menininko sūnaus Džiugo Katino. Visa tai padeda giliau įeiti į tapytojo pasaulį, primena architektės minimą slenkstį tarp sąmoningo buvimo ir sapno. Vis dėlto tam tikrose vietose „parodos glėbys“ pasirodo šiek tiek per stiprus. Artumas, tamsa ir kūrinių gausa sukuria panardinimo įspūdį, bet kartais nuo darbų norėtųsi atsitraukti, pamatyti juos ne tik kaip sapniškos visumos dalį, bet ir kaip savarankiškus darbus. Keli kūriniai pakabinti itin žemai, o vienas dvipusis per arti sienos. Tampa nebeaišku, ar tai sąmoningas mėginimas išmušti žiūrovą iš patogios padėties, ar tiesiog ne iki galo pavykęs sprendimas. Paroda kviečia pasinerti, bet kai kur norisi mažo žingsnio atgal – ne ištrūkti iš sapno, o geriau įsižiūrėti į jo detales.

Šioks toks nepatogumas, neuždarymas į rėmus simboliais žongliruojančiam L. L. Katinui visai tinka. Jo tapyboje religiniai, mitologiniai, kultūriniai motyvai nepasirodo visiškai grynu pavidalu. Daug įvairiausių ženklų, senųjų civilizacijų aidų tampa nuolat perdirbamais vaizdiniais. Dailininko paveikslai ne pakelia virš paviršiaus, o gręžia per jį mažas, spalvotas skyles. Viena veda prie kryžiaus, kita – kiaušinio, trečia – ąsočio, ketvirta – prie piramidės, penkta – kalno, dar prisimenančio M. K. Čiurlionį. Nė viena nenuveda ten, kur tikėtumeisi, po kiekviena atsiveria dar viena talpi ertmė. Prie įėjimo norisi užrašyti perspėjimą: atsargiai, po ženklais – gręžiniai.