Estų menininkės Edith Karlson paroda „Marš!“ Sapiegų rūmuose Vilniuje veikia iki rugsėjo 15 d.

 

Edith Karlson parodos „Marš!“ ekspozicijos vaizdas. Sapiegų rūmai Vilniuje, 2025. Andrejaus Vasilenko nuotr.

 

Mano pirmas susitikimas su estų menininkės Edith Karlson kūryba įvyko pernykštėje Venecijos bienalėje. Estijos paviljone įspūdį paliko meistriškas kūrinių ir erdvės dialogas. Atrodė, kad darbai kyla tiesiog iš pačios trūnijančios XVIII a. Švč. Mergelės Marijos atgailaujančiųjų (Chiesa di Santa Maria delle Penitenti) bažnyčios pamatų. Tartum skulptūros būtų ne įkeltos į šią vietą, o iš jos išaugusios. Užpildydama nykstančią bažnyčios erdvę hibridinėmis figūromis, primityvių instinktų valdomais padarais, švelnumo ir žiaurumo akimirkomis, E. Karlson sukūrė aplinką, kurioje trinamos ribos tarp šiuolaikinio meno, senos architektūros ir kuriamo pasakojimo.

Toks pats lūkestis lydėjo ir einant į parodą „Marš!“ Sapiegų rūmuose – dar vienoje istorijos pritvinkusioje, nors ir sutvarkytoje, bet vis dar šiek tiek vaiduokliškoje vietoje, kur susijungia istorija ir šiuolaikybė. Barokas juk įpareigoja. Ir lūkestis nuvedė ne kur kitur, o į susitikimą su skeletais, nudirtomis odomis, plevenančia pasidavimo vėliava ir (galbūt net) pačiu Don Kichotu, jei šis būtų išlipęs iš siaubo sapno ir ėjęs ne prieš malūnus, o prieš prasmės žlugimą.

E. Karlson (g. 1983) – viena žymiausių šiuolaikinių Estijos menininkių, kurianti tiek mažesnio formato, tiek (dažniausiai) monumentalias skulptūrines instaliacijas. Meninėje praktikoje ji sieja mitologiją, asmenines patirtis ir antropocentrinio požiūrio kritiką. Užuot aiškinusi ar apibrėžusi šias temas, ji dar labiau pagilina jų sudėtingumą kviesdama susimąstyti apie žmonijos vietą pasaulyje, kur kūrimas ir naikinimas eina išvien. Jos kūryba taip pat glaudžiai susijusi su posthumanizmo idėjomis – menininkė tyrinėja ribas tarp žmogaus ir nežmogaus, kuria hibridines būtybes, kuriose susilieja gyvūniška ir žmogiška prigimtis. E. Karlson kūryba Vilniuje rodoma ne pirmą kartą, tačiau šįkart menininkės pristatymas Lietuvoje išsiskiria mastu ir kūrinių įvietinimu.

Vos įžengus į pirmąją salę pasitinka įstrižai per visą erdvę nusidriekęs nepažįstamos būtybės skeletas. Ne romantizuotas, baltai blizgantis kaip iš gamtos mokslų vadovėlio, o kažkas tarp mamuto ir primirštos evoliucinės klaidos, kažkas tarp būtybės griaučių ir architektūros fragmento. Tai veikiau ne objektas patalpoje, o kūnas, tapęs patalpa. Atrodo, lyg tai, kas čia esti, niekada ir nebuvo dingę. Tarsi skeletas būtų likęs iš laikų, kai Sapiegų rūmai dar nebuvo restauruoti, kai viskas dulkėjo ir grėsė nugriūti.

Lyg maršo atgarsiai lydi garso takelis, tačiau iškreiptas būgnų ritmas dvelkia absurdišku militarizmu. Viens du, viens du – marš! Tik tas „marš“ skamba ne kaip įsakymas, o kaip šnabždesys iš ano pasaulio. Tarsi tai, kas jau seniai nužygiavo, bet dar nespėjo ištrūkti iš atminties, sapno arba kaltės. Tarsi girdisi žingsniai, tačiau niekas nejuda.

Tikrasis žygis – antrojoje salėje. Dešinėje sustatyti duriamieji ginklai, laukiantys, kol juos pastvers grėsminga visa žudanti ranka, tačiau galimi kovotojai, regis, jau nurūko. Toliau – apgailėtina ginčytinos garbės kariuomenė. Figūros, primenančios kariauną, bet greičiau liūdna jos parodija. Armija, kuri vietoj iečių apsiginklavusi šakomis, vietoj šarvų kabo nudirtos odos. Raiteliai ant žirgų išsinėrę iš odos, ištirpę iki pačių kontūrų. Vienas atsilupusia veido oda, kitas nudirta krūtine, trečias lyg išmestas iš archeologinių kasinėjimų vietos, bet dar laikosi ant arklio. Vieno kontūrai netgi šiek tiek atpažįstami. Tai galėtų būti apaštalas Baltramiejus, kurio šventumas ir sadizmas sutelpa viename kūne. Visų ietys stokoja smailaus galo, durklai virtę sausomis šakomis. Gyvūnai atrodo gyvesni už savo raitelius. Vienas iš žirgų – kruopščiai nudirta būtybė, lyg išsaugota iš viduramžių skrodimo seanso, kai anatomija buvo ne mokslas, o kankinimo forma.

Sapiegų rūmų erdvėmis žygiuojančios būtybės – tai ne tik groteskiškos formos, bet ir hibridinės esybės, jungiančios žmogiškus, gyvūniškus bei fantastinius bruožus. Šios figūros įkūnija posthumanistines nuostatas, kurios meta iššūkį žmogaus viršenybei ir iškelia klausimą, kur baigiasi tai, kas „žmogiška“, ir prasideda „nežmogiška“. Tokios formos, metamorfozinės būsenos būdingos E. Karlson kūrybai (nuo hibridinių undinių iki žmogiško sietyno, sudaryto iš daugybės rankų, galvų ir kitų kūno fragmentų). Į sieną atremti bareljefai – migloti, tirpstantys tarsi suglamžyti prisiminimai apie buvusias herojines kompozicijas. Bet nieko aiškaus, tik nuojauta, kad viskas čia buvo, o gal niekada iš tiesų neįvyko. Lyg bandymai įsirėžti į istoriją, bet iš tikrųjų likę tik neįskaitomi, tirpstantys paviršiai. Viskas čia nutolę nuo heroizmo. Kareivis ant žirgo? O taip, jis yra, bet iš jo likę tik kaulai. Žirgas dar turi odą, bet ji jau be formos, be jėgos. Viskas čia nėra mirę, bet miršta tiesiog tau prieš akis.

Nors parodoje „Marš!“ beveik viskas šaukia apie mirtį, tai nėra tas dramatiškas baroko memento mori, kai kaukolė padedama ant stalo šalia laikrodžio ir puokštės. Čia kur kas brutalesnė mirties versija: klampi, atimanti iš kūno ne tik odą, bet ir orumą, gal net pačią valią gyventi. Vieno raitelio oda nusileidžia žemyn tarsi uždanga po spektaklio, kuriame niekas neplojo, – scena baigėsi, bet liko tik nebylus siaubas. Kūnai kaip pasiklydę organizmai, įkalinti tarp pabaisos ir žmogaus. Šie kariai anaiptol ne didvyriai, juose maišosi gyvūniškumas, trauma ir perdegusi atmintis. Jie labiau primena Don Kichoto vizijas, tačiau ne tas, kuriose jis matė pasaulį, bet tas, kuriose pats buvo paverstas keistuoliu, išsigandusiu žmogumi. Kovos lauke vietoj vėjo malūnų atsiduria tirpstantis žmogiškumo siluetas, vis dar kažkur tebešmėžuojantis, bet tampantis vis labiau neatpažįstamas.

 

Edith Karlson parodos „Marš!“ ekspozicijos vaizdas. Sapiegų rūmai Vilniuje, 2025. Andrejaus Vasilenko nuotr.

 

Šis deformuotas pasaulis, kuriame atsidūrę veikėjai kažkur eina arba nuo kažko bėga, nepalieka aiškių užuominų apie kryptį ar tikslą. Čia glūdi bene ryškiausia parodos įtampa. Tokia neaiškumo būsena kyla iš pasaulio būklės, kai žmogus nuolat įmetamas į krizes, situacijas, kurių nei rinkosi, nei troško, bet kuriose privalo išmokti išgyventi. Prisitaikymas, tapęs vienu iš esminių parodos raktažodžių, virsta nebe pasirinkimu, o refleksu. E. Karlson kalba apie prisitaikymą kaip apie išlikimo mechanizmą, bet kartu ir apie paradoksą: kaip ilgainiui sugebame susigyventi su tuo, kas iš pradžių atrodė nepriimtina.

Išgirdę komandą „Marš!“ žengiame nurodyta kryptimi, net jei nežinome, nei kur einame, nei kas taip liepė. Figūros parodoje sustingusios tarp noro pabėgti ir paklusnumo instinkto. Žygiuoja groteskiški, bet vis dar atpažįstami kūnai. Galbūt mūsų pačių fragmentai – deformuoti, bet nenusimetę visų žmogiškumo likučių. Tai paroda ne apie mirtį kaip baigtį, bet apie nuolatinę transformaciją, apie būseną, kurioje žmogus tampa kūno, baimės ir socialinio vaidmens hibridu. Kas vadovauja šitam žygiui? Ar tikrai mes patys?

Trečioji, paskutinė salė – lyg finalinis akordas, tačiau neperša triumfo jausmo. Jos vidury plazdena balta, bet purvina vėliava, tarsi tylus kapituliacijos ženklas. Akimirka, kai ginklai nusvyra suvokus, kad kovos prasmė išgaravo. Viename gale – gyvūnų galvos, tarsi simbolinis tiltas į posthumanistinę paradigmą, kai žmogaus balsas, prasmės troškimas ir civilizacijos idėjos nublanksta prieš gryną, nesureikšmintą buvimą.  Galbūt ši scena sako: žmogus – su visais savo maršais, utopijomis, deklaracijomis ir iškilmingais ritualais – galų gale kapituliuoja prieš gamtą, kurios jis niekada iki galo nesuprato ir nesuvaldė. Neaišku, ar tai liūdna žinia, ar išlaisvinanti, bet ji skamba aiškiai.

Išėjimas iš parodos tampa savotišku ritualu, lyg sugrįžimas tuo pačiu maršrutu, kuris, regis, dabar pasikeitęs. Ėjimas atgal įgauna inversijos pojūtį: lyg žygiuočiau ne aš, o į mane žygiuotų jie – skeletai, išsinėrusios odos, hibridinės figūros su šakomis vietoj ginklų. Bet jos nebeatrodo statiškos. Tarsi paroda per tą laiką, kol ją apžiūrėjau, įgijo gyvybės. Tai kažkas panašaus į memento mori, tik su gerokai daugiau ironijos, kaip būdinga E. Karlson kūrybai. Krikščioniškoje tradicijoje sakoma: „Atmink, kad mirsi“, o šioje parodoje tarsi pridedama: „Ir ne tik tu, mirs ir tavo idealai, šūkiai, tradicijos, visa tai, ką kadaise laikėme neginčijamais pamatiniais akmenimis.“ Žmonės dažnai neriasi iš kailio (E. Karlson tai parodo pažodžiui). Bet kas iš to? Galbūt vienintelis išsigelbėjimas – ne išsaugoti, o išmokti paleisti. Ir galbūt neišsigąsti tos akimirkos, kai į tave žygiuoja tavo paties šešėliai.