Galerijoje „Aukso pjūvis“ iki 2017 m. vasario 28 d. veikia J. Maldžiūno paroda „Akmenuotas krantas“

Netikėtai atsirado galimybė pasikalbėti su menininku Jonu Maldžiūnu. Tuo pačiu, kuris 1996-aisiais Kauno rotušės aikštėje pastatė tikras kartuves, taip reaguodamas į tapytojo Antano Obcarsko užpuolimą ir policijos abejingumą. Dalį gyvenimo praleido Kaune, vėliau Šakiuose, Šakių rajone, keliavo po Ameriką, Indiją, o pastaruosius kelerius metus gyvena Vilniuje. Maldžiūnas įkūnija tą Lietuvos istorijos lūžių kartos egzistenciją, kai veržliems, iš sociopolitinių gniaužtų besivaduojantiems jauniems protams menas buvo gryna filosofija, kai kas daugiau nei vien saviraiška – vienintelė galimybė gyventi pagal savo sampratą, prisiliečiant prie fenomeno, kurį vadintume kūrybine laisve.

Ką tik iš ligoninės grįžęs Maldžiūnas, atsakinėdamas į klausimus, nebuvo labai konkretus. Pokalbis priminė pasąmonės srautą, kuriuo naudodamasis menininkas norėjo pasidalyti susikaupusia vidine energija. Pasakojo apie planus 2018 m. surengti „pomirtinę parodą“ – tarsi retrospektyvą ir duoklę 60-čiai kūrybos metų. Kūrybos 60-metis nėra visiškai tikslu – pats Maldžiūnas yra tokio amžiaus, tačiau tuoj pat paaiškina, jog kuria nuo atsiradimo šioje žemėje, todėl ir metai skaičiuojami vienodai.

Kūryba kaip prasmė ir pilnatvė

„Ar asmenybė ir Kūrėjas jums yra tapatūs dalykai?“ –­ klausiu. „Žinoma! Netapęs žmogumi, negali tapti Kūrėju. Kūryboje privalai išsaugoti tiesos idėją. Įvairios patirtys daro įtaką kūrybai. 10–15 m. gyvenau liūdnai – su liga ir be dirbtuvės. Dabar turiu net dvi dirbtuves. Vienoje jų įsikūriau po Lino Katino. Dirbtuvę paliko jis man su išdvėsusiom žiurkėm – atradau jas kaip puikią kūrybos medžiagą. Kūryba – tai prigimtinė būsena. Pirmoji mano meninė patirtis nutiko, kai būdamas septynerių nulipdžiau sniego senį ir pajutau, ką reiškia savo rankomis kurti formą ir vaizdą. Kaimynas buvo pažįstamas su vienu akvarelistu, kuriam mano lipdyba patiko, ir jis pasakė, jog turiu kurti. Taip menas pats mane susirado. Tuo metu man juk rūpėjo sportas – buvau šuolininkas į aukštį. O dabar irgi svarbu kuo aukščiau iššokti. Dar nardymas patiko. Pamenu, kaip nardžiau sapne –­ giliau panėrus pajutau atsirandantį antrąjį kvėpavimą. Ėmiau suvokti kūrybos prasmę.“

Kiek uždarokas, savito meninio braižo, tačiau labai produktyvus menininkas drąsiai ir atvirai kalba apie savo būsenas. „Sergu genijų liga“, – teigia jis. Kūrybinio piko proveržiai periodiškai keičia depresijos nuopuolius, kuriuos menininkas sugeba išnaudoti – rodo pluoštą ligoninėje parašytų eilėraščių. Blaivybė ir priklausomybės reiškiasi įvairiais impulsais. Juos menininkas materializuoja, paversdamas kūrybiniais aktais, kuriuose atsiveria dramatiškas pasaulis, generuojantis nuolatinę kovą tarp Savęs ir Kito Aš.

„Ar tapyba jums padeda?“ – „Nebūtinai tapyba. Svarbiausia – save kažkuo užpildyti. Svarbiausia – gyvenimo intensyvumas. Kuriu savotiškas koliažo variacijas, naudoju pūkus, plunksnas. Ant piešinio purškiu aerozolį – išeina tapyba. Mėgstu monotipijas. Tai tarsi grafikos darbų tąsa. Turinys kartojasi, bet naudoju skirtingas technikas. Tapyba mano kūryboje išlieka svarbiausia, tačiau grafika visuomet eina šalia. Kaip vandens stiklinė. Tapau, kai tik sveikata leidžia. Man svarbiausia – jausti pilnatvę.“

Maldžiūno kūryba konceptuali, įvairi, funkcionuojanti įvairiose medijose. Jis mokėsi dizaino, tapybos, dirba ir keramikos, grafikos srityse, piešia, fotografuoja, degina, karpo, klijuoja, imituoja, sluoksniuoja, rašo eiles, tekstus, daro menines akcijas, instaliacijas, performansus ir t. t.

Keliauti suvokimo link

Specifiniu stiliumi menininkas aprašo savo keliones po Ameriką. Kiekvieną kartą klausydama viduriniosios kartos (Maldžiūno kartą dar priskiriu šiai kategorijai) istorijų, pagalvoju, kad jos vertos scenaristo plunksnos. Žaviuosi jaunų menininkų drąsa, kai, teturėdami skatiką kišenėje, jie klajoja nežinomuose kraštuose, glaudžiasi atsitiktiniuose namuose, apsistoja pas ten įsikūrusius kolegas, bičiulius, ankstesnių kartų išeivius, neretai sutinka nepažįstamų žmonių, kurie padeda, geba išsisukti ir iš labai pavojingų situacijų. Šiandien to apstu, tačiau sunku įsivaizduoti atsakomybe mažai kvepiančią, atskalūnišką avantiūrą nepriklausomybės pradžioje – tokios patirtys tada atrodė ypač ekscentriškos ir lėmė tolesnę menininko asmenybės raidą. Į vieną tokią avantiūrą Maldžiūnas leidosi 1996 m. gavęs prestižinę „Pollock-Krasner“ stipendiją.

Apie Indiją šįkart Maldžiūnas pasakojo mažai. Sakosi, jog ši kelionė, organizuota sūnaus, iš esmės pakeitė jo požiūrį, vertybes. Žinoma, tokios patirtys neabejotinai atsispindi kūryboje. Anksčiau vyravusi tendencija, kad alkoholis padeda skleistis kūrybinei minčiai, o menas, kuriamas iš kančios, kinta – menas gali būti kuriamas iš nušvitimo, suvokimo. Jie atkeliauja su patirtimi, o tam, žinoma, didžiulę įtaką turi kelionės, filosofija, santykis su aplinka.

Rytų kultūros principai ir tekstas kūryboje

Apie Maldžiūno kūrybą rašęs A. Andrijauskas vadino jį ekscentrišku menininku. Ekscentriškas – ne žmogus-keistuolis neigiama prasme, sąmoningas logikos pažeidimas ar tyčinė nedermė, bet meninio tikrovės vaizdavimo būdas, paremtas netikėtais kontrastais, prieštaromis. Andrijauskas pažymi, kad Rytų Azijoje būtent meno kontekste ekscent­riko epitetai įgauna vertybinę reikšmę. Kultūrologas Maldžiūno darbuose įžvelgia Rytų Azijos bei postmoderniosios dailės sintezę ir identifikuoja jo kūrybą kaip atliepiančią pagrindinius Rytų kultūrų principus.

Maldžiūnas plėtoja kinų peizažo tapybos ir kaligrafijos meistro Shitao (1642–1707) „vientisos linijos“ idėją. Piešiniuose dominuoja figūros, urbanistiniai peizažai, kardiograminiai miestų siluetai. Išties kartais atrodo, jog Maldžiūno monotipijose vaizdinį formuoja nuo popieriaus lapo neatitrauktos rankos išgryninta linija. Kūryboje svarbu poetika. Maldžiūnas užsimena ir apie knygas: „Skaitant formuojasi asmenybė. Asmenybė – tai žmogus, turintis stuburą, prie kurio rezgasi organizmas. Dostojevskis prieš rašydamas knygą sutvarko poetiką. Šonkaulius pagal stuburą renkiesi – reikia idėją turėti. Ir ją tobulinti.“

Maldžiūno kūriniai primena kaligrafiją. Autentiški „rašmenys“ sukuria subjektyvią rašto sistemą. Imituodamas pergamentą menininkas degina balkšvą popierių, klijuoja jį, aptapo, o kūrinio vizualumas veržiasi į tridimensinį būvį. Neretai ir pati gamta tampa kūrinių bendraautore: Maldžiūnas pasakoja, kaip merkia popierių į vandenį, o paskui taiso, ką vanduo „parašęs“. Cikluose kalbama apie gamtą, o tai irgi būdinga Rytų estetikai. Neretai lietuvių menininkai gręžiasi į pirmapradę gamtą, jos grožį. Jei anksčiau leitmotyvu buvo natūros ir kultūros priešprieša, tai šiandien gamtos elementai veikia kaip energetiniai katalizatoriai, o pagrindinės gamtos stichijos tampa inspiracijos šaltiniu. Sąlytis su gamta, gilūs filosofiniai apmąstymai demaskuojami vizualiniuose pavidaluose. Iš pažiūros trapūs Maldžiūno kūriniai apima simboliškai ir pasąmoningai suvokiamą laiko ir erdvės kontinuumą, leidžia iš naujo apmąstyti laiko tėkmės amžinumą. Menininkas kūryboje pasitelkia gamtines sąvokas: „akmenuotas krantas“, „tirpstantis sniegas“ ir „lūžtančios bangos“. Kiekviename darbe šie motyvai išskleidžiami individualiai.

„Tuoj pat sukursiu naują improvizaciją“, – taria. Ir apsidairęs ima eiliuoti: „Spinta. Ventiliatorius. Paveikslas, nudažantis kambario sieną rožinėmis kengūromis.“ Įdomūs tekstai papildo Maldžiūno kūrinius. „Jie atsiranda po darbo sukūrimo, arba atvirkčiai. Rašau pats. Filosofijos nekenčiu, – juokauja menininkas, – tačiau kartais „vagiu“ tekstą – perskaitau, pasiskolinu citatą ir ją vizualizuoju. Tad vagystė čia – sąžininga. Tekstas man kaip „uodega“ prie vaizdo. Taurės, grybo ir kaukolės įvaizdžiai mano kūryboje yra kaip jantros.“ Šie įvaizdžiai Maldžiūno suvedami į asmeninius autoriaus vanitas natiurmortus. Vaizdas veikia kaip ženklas, tekstinė struktūra – kaip vaizdinys, o piešinys – kaip rašmuo. Poezija išskleidžiama kūrinių pavadinimuose, kurie ne tik įtaigiai konstruktyvizuoja matomą abstraktų vaizdinį, bet ir suteikia gylio, semantinės prasmės, sukuria po dažų ir degėsių sluoksniu paslėptą naratyvą. Šie užrašai-pavadinimai-pasakojimai primena japoniškus haiku, kai prasmė išreiškiama keliais įtaigiais žodžiais, suformuojančiais kūrinio patyrimo taktą.

Patirčių akumuliacija ir nuolatinės savęs paieškos

Klausiu, ar jis jau gali patvirtinti, jog atrado save kaip kūrėją? „Nerask savęs per anksti, kad nerastum savęs per mažo“, – šią mintį, pasiskolintą iš Justino Mikučio, bet galbūt išsakytą Tarkovskio, o gal perskaitytą sufijų filosofijoje, Maldžiūnas pateikia kaip savotišką kredo. „Kūryboje atsiremiu į praeitį, į senus dalykus. Jaučiuosi kaip akumuliatorius, kaupiantis patirtis. Pvz., kūriniai su akmenimis – patirtys gyvenant Kriūkuose, tirpstančio sniego įvaizdis – pavasario ar rudens patirpimai. Viskas yra vientisa. Žmogus negali skirstyti patirčių. Kuriama iš viso patyrimo. Gal kartais randi save iš karto. Man taip nepavyko. Daug įdomiau ieškoti ir ieškoti. Kai kurie mano darbai – depresijos apimto žmogaus kūriniai. Būna kūrybinių pakilimų, bet ir nuopuolių pasitaiko. Genijų liga. O ji organizuoja pobūvius! Ši šventė – tai procesas, o rezultatas, būna, atgula tik po 2–3 metų. Bet iš esmės išlieku vientisas dvasiniame gyvenime.“

Paklaustas, kas jam yra svarbiausia gyvenime, Maldžiūnas atsako, kad jei reiktų rinktis tarp šeimos ir kūrybos, jis pasirinktų šeimą. „O paveikslus į upę paleisčiau. Meninį veiksmą padaryčiau, – sako menininkas. – Aš daug rašau. Vien ligoninėje parašiau apie 300 eilėraščių. Kaip menininkas esu labai reiklus. Privalai studijuoti kultūrą, studijuoti klaidas, atsisakyti asmeninių pretenzijų ir studijuoti save.“

„Ar svarbi kitų nuomonė apie jūsų kūrybą?“ – „Be abejo. Reakcija įdomu. Pirmiausia peržiūros kviečiu artimuosius, kaimynus. Man labai aktualu paprasto, su menu nesusijusio žmogaus nuomonė – jei eiliniam žmogui patiko, vadinasi, pirks. Pats einu į kitų parodas. Dėl žingeidumo. Bet asmeniškai renkuosi labiau atsiskyrėlio kelią.“ O kas iš menininkų daro įtaką? „Pats išskirčiau Laimą Drazdauskaitę. Ji buvo tarsi mano kuratorė. Su ja ir Arūnu Vaitkūnu keliavom, bend­ravom. Nors ji sako, kad Martinaitis man įtaką daręs. O aš sakau, kad gal ir Ričardas Vaitiekūnas...“ Maldžiūnas daug skaito, tyrinėja, jam įdomu, kaip ir kuo gyvena jo kolegos menininkai, tačiau sakosi intensyviai su jais nebendraujantis. Tvirtina, jog filosofiškai svarbi asmenybė jam – Mikutis, kurio mintį Maldžiūnas dėsto ir konceptualizuoja per visą pokalbį.

Čia gražiai išsiskleidžia Dailininkų sąjungos parodų salėje per parodos uždarymą Maldžiūno dukters atviras ir nuoširdus prisipažinimas, jog praėjusi vasara jai buvo itin svarbi, kadangi ji turėjo tėvą. Jauna moteris prasitarė, jog Maldžiūno elgsenos sutrikimai, priklausomybės, ligos ir psichologiniai svyravimai buvo jį atėmę bemaž dešimčiai metų. Šios paro­dos kūriniai jai tapo simboline vasaros laikotarpio ekranizacija, materialiu įrodymu, kad kūryba gali gimti ne vien iš kančios ir beprotybės. Maldžiūnas papasakoja, kaip jis mokėsi piešti: „Piešti mane išmokė dvimetė dukra. Mudu abu ėmėme pieštuką ir brėžėme liniją. Vaiko linija – visuomet tobula. Man nepavyko atkartoti. Mokiausi to niekieno nevaržomo braižo, tačiau vis nesėkmingai. Kai vieną rytą pažvelgiau į mūsų piešinius ir jau negalėjau atskirti, kuris piešinys mano, kuris dukters, supratau – pagaliau išmokau piešti.“

Tobulas štrichas, memento mori ir fenikso koncepcija

Menininkas nuolat ieško „tobulo štricho“ tiesiogine ir simboline šios sąvokos prasmėmis. „Jauniausios kartos kūryba kiek liūdnoka. Va, kad ir šitas paveikslas, – rodo į sieną atremtą drobę, – dar ieškot ir ieškot, o pateikia kaip baigtą produktą. Fonas užgožia pačią tapybą. Bet randu ir gerų kūrinių. Kartais pavydžiu jiems, kad jie save taip greit rado. Bet pavydas nepiktas, o žmogiškas.“ Maldžiūnas kritikuoja šiandien vykstančius meno procesus, tačiau jo pasakyme nėra cinizmo, kurį išprovokuoja praeinančio laiko nostalgija. Tai tiesiog nuoširdus menininko, kuriam rūpi egzistenciniai klausimai, požiūris.

„Ką darote su nepavykusiais darbais: deginate, išmetate, pertapote, paliekate kažkur voliotis studijoje?“ – „Gerai užduotas klausimas – pusė atsakymo. Visi išvardyti variantai tinka. Nepatikusius kūrinius sugadinu arba taisau. Būna, kad skirtingose stadijose juos fotografuoju, paskui tapau ant tos fotografijos – darau koliažus. Gausybę variantų prikuriu – atsiranda varomoji jėga. Galutinis rezultatas turi būti išgrynintas. Kitiems rodau tik precizišką, tobulą variantą. Vieną sunaikini, kitą tobulini, trečias nugula į stalčių. Faktiškai, per naktį galiu sukurti parodą.“

Sunkiai apibrėžiama, į rėmus įstatoma ar kanonizuojama Maldžiūno kūryba. Darbuose galima įžvelgti etapiškumą, periodinių būsenų refleksijos. Tačiau jis visuomet sugeba nustebinti. Faktūra, tekstūra, erdviškumas, ugnis, vanduo, oras, žemė ženklina Maldžiūno kūrybą. Vėlesniuose darbuose atsiranda daugiau meninės brandos, juntamas spontaniškas jausmingumas, laisvė. Kūryba tarpsta kaip gyvenimo filosofija, būties strategija. Tapyba labai grafiška, grafika muzikali, koliažai poetiški – skirtingų medijų ir meno rūšių samplaikos formuoja vienalytį, tačiau vis kitokį vizualinį pavidalą. Maldžiūnas – klajoklis tarp realybės ir savito pasaulio suvokimo, kurio kūriniai tampa gyvenimo manifestu, balansuojančiu ant sąmonės, būties bei beprotybės ribos.

Jis kalba apie pomirtinę parodą, psichologiškai jai ruošiasi, permąsto. Kodėl pomirtinė? Sako, kad daugiau nebekurs. Gal čia panaši manifestacija, kurią paskelbė „nebekuriantis menininkas“ Juozas Laivys per praėjusių metų paroda ŠMC? Gal menininkus apima kolektyvinė memento mori samprata. „Iki 60-ties žmogus jau būna viską padaręs. Viską sukūręs. Tai kaip ir miręs. O jei prisikelsiu... Bus kaip manifestas – laukite tęsinio...“

Apmąstant Maldžiūno asmenybę, galvoje šmėžuoja savotiškas fenikso motyvas. Menininkas, kuris nuolatos save sudegina tam, kad atgimtų kituose kūriniuose.