× Živilė Galdikienė

 

Su dėstytoja, dramaturge, rašytoja dr. Gabriele Labanauskaite, pradėjusios pokalbį nuo ankstyvųjų kūrybinių patirčių, Y kartos ieškojimų, pereiname prie rašančiojo baimių, teatro lauko, aktyvizmo lygių galimybių srityje ir kelionių, kai kartais tenka lipti pro langus. Šis pasikalbėjimas turbūt ir yra apie langus: gebėjimą juos rasti, atverti, o jų nesant – imti ir išsikirsti naujų. Pavyzdžiui, siekiant naujų kūrybinės raiškos formų – platesnės panoramos į poezijos lauką.

 

Gabrielė Labanauskaitė. Kristinos Aleksynaitės nuotrauka 

 

Norisi pradėti nuo šaknų. Jūsų močiutė Liuda Ruseckienė – buvusi literatūros pedagogė, profesorė. Kokias jus formavusias pamokas, įsiminusias situacijas atsinešate iš intelektualiai įkrautos ir, kiek žinau, reiklios aplinkos? 

Abu mano seneliai, mamos tėvai, buvo pedagogai. Tik senelis – iš matematikos, o mamutė – iš literatūros pasaulio. Tačiau abu daug skaitė, mėgdavo aptarinėti ne tik profesionalų, bet ir savo anūkės kūrybą. Pradėjau kurti ir spausdinti rašinėlius periodinėje spaudoje dar pradinėse klasėse, tad tiek kūryba, tiek senelių grįžtamasis ryšys augo kartu. Mano močiutė L. Ruseckienė, kurią vadinu mamute, visada mėgo juodą humorą ir paaugusiai rašytojai nepagailėdavo ne tik pagyrimų, bet ir aštresnio žodžio. Senelių namuose tiesiog lankydama juos, o vasaromis ir pagyvendama Klaipėdoje, išmokau esmines kūrybos, grįžtamojo ryšio, pedagogikos pamokas. Tuose namuose Liepų gatvėje, priešais tuometinę Muzikos ir teatro konservatoriją, dabar tapusią Muzikos ir teat­ro akademijos filialu, teko ne tik stebėti, kaip vyksta literatų susibūrimai, iki paryčių deklamuojamos eilės, bet ir kaip konsultuojami studentai, aptarinėjamos mokslo disertacijos. Galėčiau pasakoti dar labai daug, bet esmę, manau, pajutote. Nuo akademikų iki bohemos – taip galėčiau apibūdinti tam tikrą Liepų gatvės gyvenimo periodą. Esu labai laiminga, kad pavyko jį bent akies krašteliu, tiek, kiek man tada buvo leista, pajusti ir pamatyti.

 

Ar praeityje esate išgyvenusi aštresnių jauno žmogaus dramų: tarpinių būsenų nepatogumo, noro maištauti, egzistencinių turbulencijų? Galbūt tai nevirto dramomis?

Koks jaunas žmogus – be dramų ir kokia drama – be jauno žmogaus? Visko buvo, tik pasisekė daugumą dramų bei kylančio pykčio nukreipti konstruktyvia, pokyčių linkme. Pavyzdžiui, kai kadaise stojau į Vilniaus dailės akademiją nagrinėti audiovizualinės poezijos – tokią temą buvau sugalvojusi, – vienas komisijos narys per stojamuosius atšovė: „O ką čia nagrinėti? Nėra tokios poezijos Lietuvoje.“ – „Nėra, tai bus“, – pagalvojau ir pradėjau organizuoti audiovizualinės poezijos festivalį TARP, kiekvienais metais suburdavusį vis daugiau bendražygių iš literatūros, muzikos, teatro, kino, fotografijos ir tarpdisciplininių menų srities. 10 metų savanoriškais pagrindais organizuodavome festivalį didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o galimybė pasirinkti klausimą apie tarpdisciplininę poeziją atsirado ir abiturientų egzaminuose. Iš panašios pozicijos, kad „užteks dudenti poeziją“ ir reikia atrasti jai įvairesnių išraiškos formų, gimė ir grupė „Avaspo“ bei 3 kartu išleisti poezijos albumai („Nėra okeano“, „Niagara“, „Kraujuojantis okeanas“). Manau, abu minėti reiškiniai formavosi ne tik iš asmeninių ambicijų „aš galiu“, bet ir iš noro keisti esamą situaciją, sukurti platformą alternatyviai poezijos išraiškai ir didesnę galimybę ja sudominti jaunus žmones. Ar poezija gali būti skaitoma klube? Ar poe­zija gali virsti performansu, filmu? Viskas įmanoma, reikia tik atvirumo įvairovei ir kitoniškumui.

Gal ir gerai, kad išgyvenau daug dramų. Dabar dauguma jų lieka teatro scenoje.

 

Vienoje laidoje išgirdau jūsų mintis apie Y kartą, jos ieškojimus, blaškymąsi. Noriu pastoviniuoti prie šviesaus atminimo profesoriaus Leonido Donskio minties, kad mes apskritai gyvename situacinio, nuolat save išmontuojančio ir vėl desperatiškai mėginančio susirinkti žmogaus epochoje. Gal tie ieškojimai, blaškymasis, perkūra – ne tik Y kartos bruožai, kai ką neišvengiamai diktuoja politinė situacija, technologijų raida, trūkinėjantys ryšiai? 

Šis amžius reikalauja lankstumo, greitos reakcijos į kintančias aplinkybes ir kūrybiško prisitaikymo. Suprantu, tai gali gąsdinti. Išnyksta daug skirčių ir ribų, tam tikros hierarchijos, pavyzdžiui, pagal amžių. Anksčiau senolius gerbdavo dėl daugybės dalykų, tarp jų ir dėl gyvenimiškos patirties bei išminties, kurios neišsigūglinsi. Dabar žinias, bent jau įvaizdį apie tai, kad jas turi, gali susikurti bet kurie jaunesnio amžiaus nuomonės formuotojai, o vyresnio amžiaus žmonėms vis sunkiau prisitaikoi prie greitėjančių technologijų vystymosi tempų ir kartais lieka visiškai nugalėti. Todėl svarbu savo srities profesionalams nenumoti ranka: ai, čia jau ne man visi tie socialiniai tinklai, sklaida, technologijos. Technologijos, buities ir būties perkėlimas į virtualiąją realybę tapo vienu iš šio amžiaus aspektų, kartais tokiu negailestingu, kad jeigu tavęs nėra tam tikruose internetiniuose socialiniuose kontekstuose, vadinasi, tavęs nėra niekur. Dabar trūksta saugumo, pastovumo, o nestabili politinė situacija ir aplink vykstantys karai palaiko įtampą. Tai, ką išgyvenome vakar, nereiškia, kad išgyvensime rytoj.

 

Vedate kūrybinio rašymo kursus, organizuojate rašymo stovyklas „Iš tylos“. Jei galima išvesti ir kokius nors bendrus vardiklius, kokie žmonės pas jus atkeliauja? Kokie atėjusiųjų vidiniai barjerai išryškėja? 

Atkeliauja rašyti norintys žmonės. Tad tikslas labai panašus, skiriasi tik rašymo priemonės, forma ir objektas – apie ką ir kaip nori rašyti. Vieni nori lavinti raštingumą, kiti – pradėti kažką kurti ir turiningai praleisti laisvalaikį, dar kiti – sąmoningai keliauti rašytojos (-o) keliu, reguliariai rašyti, tobulėti ir išleisti romaną. Tad vidiniai barjerai priklauso nuo ambicijų: juk tas žmogus, kuris ateina čia tiesiog kaip į būrelį ir žiūri į mūsų ieškojimus kaip į smagią saviraišką, kelia sau kitokius lūkesčius, nei tas, kuris nori po kelerių metų nusiųsti knygos rankraštį leidyklai. Dauguma mūsų vidinių barjerų, jei sąmoningai pasitelkti, tampa ir vidiniais pagalbininkais. Tarkime, perdėtas perfekcionizmas gali tapti sveiku noru tobulėti ir daugiau sužinoti apie rašymo subtilybes, atsivėrimo baimė – noru išmokti nuoširdžiai suvokti pasaulį ir tuo suvokimu dalintis. Man mokymai „Iš tylos“ – kaip sodas. Jame gausu įvairiausios augmenijos, su dalyviais patiriame tiek saulėtus, tiek atšiaurius laikotarpius. Tam sodui reikia ir gyvenimiško komposto, ir priežiūros, dėmesio, meilės, palaikymo.   

 

Perskaičiau mintį, išsakytą jūsų pačios naujo kūrinio – romano – rašymo kontekste: „Mes patys labiausiai sureikšminame ir save, ir savo baimes.“ Kas padeda iškvėpuoti kūrybinį nerimą ir baimes?

Pirmiausia – nusireikšminimas. Suvokimas, kad dauguma kompleksų, baimių, stabdžių ateina iš susireikšminimo. Juk kai pasvarstai, nelabai kas apie tave ir galvoja... Tačiau paradoksalu, kad ir man, kaip pedagogei ir kūrėjai, teko įveikti tuos pačius vidinius barjerus, kaip ir mano studentams. Pavyzdžiui, atsiverti net ir bijant: „O ką apie tai pagalvos kiti?“ Reikėjo susidraugauti ir su savo perfekcionizmu, išdrįsti suklysti, priimti save netobulą. Antra – leidimas sau būti kūrybos sode iš savęs nieko pernelyg daug nereikalaujant. Kažką šiandien sukursi – gerai. Nieko nesukursi – irgi gerai. Tiesiog leisti sau gyventi ir augti savo tempu, kartais neišleidžiant jokio pumpuro ar šakelės.

 

Sukaupėte didelę akademinę ir kūrybinę patirtį: LMTA dėstote kūrybinį rašymą, dramaturgijos istoriją ir teoriją, dramaturgijos pagrindus. Esate dėsčiusi, skaičiusi paskaitas kitose Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose. Vedate kursus, rašote teatrui, kuriate poeziją, prozą. Įvairius rašymo kursus, praktikas vedančiųjų Lietuvoje lyg ir nemažai. Tik kartais atrodo, jog pameistriai skuba pasivadinti meistrais, mokytojais, žinovais, nors jais dar nebūtinai tapo. Galbūt įvairovė – gerai, ir kiekvienas atsirenka, kokio lygmens vedlio, mentoriaus jam reikia? 

Esu už įvairovę ir skirtingas galimybes, tačiau pasirinkti sau tinkamus dalykus šiais laikais nelengva. Juo labiau pasirinkti tinkamą mokytoją. Pati žinau, koks džiaugsmas, kai atrandi mokytoją, kurio žiniomis gali pasitikėti, kurio mokymo metodika tau priimtina ir auginanti. Pagaliau – su kuriuo jautiesi saugiai, kaip vaikas, o kūrybai tas mūsų vidinis vaikas labai reikalingas. Per aštuonerius mokymų „Iš tylos“ gyvavimo metus sukūriau visą akademinę struktūrą. Pradėjusi nuo paties paprasčiausio kūrybinio rašymo kurso, vis pasitikrindama metodikas, sudariau programas ir pradėjau vesti atskirus veikėjų kūrimo, struktūros, dramaturgijos rašymo kursus. Į poezijos kursą kartu dėstyti ir teikti grįžtamąjį ryšį kviečiu Aušrą Kaziliūnaitę, į romano rašymo kursą – Jurgą Tumasonytę. „Iš tylos“ rašymo kursuose ir stovyklose lankosi skirtingos viešnios ir svečiai. Pavyzdžiui, dainų kūrimo stovyklą kitų metų sausį vesime kartu su dainininke ir dainų autore Jurga Šeduikyte.

Žodžiu, nuolat ieškau įvairovės, tobulinu esamas kursų programas ir turinį, o kursų dalyviai gali patys pasirinkti, ką ir kada studijuoti. Čia nebūtina chronologinė hierarchija: kartais žmogus, jau turintis rašymo patirties, gali pradėti nuo romano rašymo kurso, bet paskui gali užnorėti pasigilinti į teksto struktūrą. Gali pasielgti ir priešingai: pradėti tvarkingai nuo kūrybinio rašymo pagrindų, o per kelerius metus ar dar lėčiau išstudijuoti ir visus likusius kursus. 

 

Rugsėjo pabaigoje vykusio „Open Books“ festivalio metu organizuotoje teksto redagavimo konferencijoje REDA išgirdau mintį, kad rašytojais (-omis) anksčiau tapdavo stiprų humanitarinį išsilavinimą turintys (-ios) intelektualai (-ės), o dabar rašytoju (-a) gali tapti kone kiekvienas. Koks jūsų požiūris?

Taip, rašytojomis (-ais) gali tapti kiekviena (-as), tuo visiškai tikiu. Klausimas: kokiomis (-iais) rašytojomis (-ais)? Ir ar visi rašytojai bei rašytojos turi būti intelektualai? Rašyti humanitarinis išsilavinimas padeda ar trukdo? Pavyzdžiui, man pačiai literatūrologijos žinios ir priverstinis recenzijų rašymas vienu metu buvo įvarę nenorą apskritai ką nors kurti. Be to, šių laikų galimybė visiems būti kūrėjais („Apple“ kompanija, pasitelkdama reklamą turbūt sėkmingiausiai pritaikė šį principą savo produkcijai) keičia požiūrį ir į rašymą. Suprantu, kad anksčiau būdavo paprasčiau tiek rašantiems, tiek skaitantiems. Būdavo iš anksto aišku, kas yra rašytojų elitas, o kas – grafomanai ir į šventą rašymo žemę jų įsileisti nevalia. Demokratiškas požiūris, gerbiantis kiekvienos ir kiekvieno kūrybą, nustumia grafomanijos suvokimą į paribius. 

Kaip dabar suvokti, kuri knyga gera ir kas apibrėžia tą gerumą bei kokybę? Skaityti recenzijas, žiūrėti kultūros apžvalgas, klausytis tinklalaidžių ir audioįrašų. Bet kad ir kritikai šiais laikais nukarūnuoti: kritikuoti ir reikšti savo nuomonę gali bet kas, tam net nereikia būti nuomonės formuotoju. Žodžiu, tenka pasikliauti savo nuovoka, nusimanymu ir kompetencijas nuolat lavinti. Tačiau šis amžius ypatingas ir tuo, kad ribos tirpsta ne tik tarp žanrų, bet ir tarp aukštojo bei žemojo meno. 

 

Palyginti neseniai išleista net septynerius metus rengta jūsų mokslinė monografija „Dramatika“ – pirmoji knyga lietuvių kalba, pristatanti dramos raidą ir tyrinėjanti šiuolaikinės dramaturgijos konstravimo procesus. Ar tebeturite ketinimą parašyti „Dramatika. Praktika“ dalį? Ko trūksta dramaturgijos praktikoje?

Norėčiau parašyti „Dramatika. Praktika“ dalį, tik kol kas pirmiausia koreguosiu pačią „Dramatiką“. Pasibaigus tiražui, LMTA ketina ją kitais metais perleisti, tad norėtųsi atsinaujinti: juk nuo pirmojo leidimo 2017 m. jau praėjo šiek tiek laiko. 

O šiaip Lietuvoje trūksta elementaraus vidinio darbo proceso suvokimo. Pavyzdžiui, kiek dramaturgės ir dramaturgai privalo dalyvauti repeticijose, kiek galima koreguoti parašytą kūrinį scenai ir panašiai. Ką galime kalbėti apie subtilybes, jeigu kol kas nėra visuotinai sutarta, koks turėtų būti vidutinis honoraras už naują sukurtą pjesę ar parašytą inscenizaciją. LATGA koordinuoja autorių teises, tai bent čia aiškus procentas lėšų nuo parduotų bilietų keliauja į autorių kišenes. Tačiau autorinė kūryba nėra taip stipriai saugoma kaip užsienyje. Pavyzdžiui, režisieriai ir aktoriai gali pridėti ir savo tekstą prie parašytos pjesės, nors, tarkime, pats sumanymas nėra skirtas improvizacijoms. Amerikoje už tokį kišimąsi į tekstą galima paduoti į teismą, Lietuvoje – tik numoti ranka ir pasiteisinti: „Ne aš parašiau šitas eilutes ar šitą keiksmažodį.“ Suprantu, daug kas priklauso nuo spektaklio pobūdžio, kūrybinio proceso ir spektaklio idėjos, tačiau aiškiai komunikuoti, atsiklausti dėl pakeitimų, gerbti visus kūrybinio proceso dalyvius ir jų kūrybą – būtinos sąlygos sėkmingam bendradarbiavimui.

 

Dirbate ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio teatrais. Suprantu, kad apibendrinti teatro lauką sudėtinga, bet kuo džiaugiatės, o kuo galbūt ir nusiviliate šiandieniame mūsų teatre?

Iš esmės visais prieš tai įvardytais dalykais. Jeigu neturėčiau patirties užsienio teatro scenoje, turbūt dėl daugelio dalykų išvis neturėčiau ypatingų lūkesčių ir Lietuvos teatre. Tačiau tą patirtį turiu ir jos nebeištrinsi. Pasigendu stiprios kultūros politikos strategijos. Dažniausiai kiekvienas teatras veikia savo kieme, su savo trupe, o repertuaras priklauso nuo tuo metu dirbančių žmonių skonio. Tai nėra savaime blogai, tačiau pasigendu aktualios ir konceptualios krypties, kurią padėtų palaikyti dosnesnis kultūros finansavimas, taip pat – sistemingos, nuoseklios teatro infrastruktūros ir jungčių vystymo. Lietuva – maža šalis, čia daug kur veikiama remiantis bičiulystės principais, o tai turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Mano nuomone, esame pernelyg užsikonservavę, o senajam mitui apie tai, koks stiprus lietuviškas teat­ras, reikia ne tik nostalgiško tikėjimo, bet ir jį atitinkančių veiksmų dabar.

 

Kiek anksčiau esate minėjusi, kad Lietuvoje priimama po vis keistesnį, labiau varžantį įstatymą: įtvirtinant draudimus translyčiams ar transeksualams keisti savo vardą, nurodant, kas yra šeima ir kt. Jūsų tuometiniu teigimu, žmonės nepalaikydavo vieni kitų, nemaištaudavo prieš tokius teisės aktus, įžvelgėte „didėjantį lubų spaudimą“. Kaip tos mintys jums pačiai skamba šiandien? Galbūt aktyvizmo srityje ūgtelėjome, yra prošvaisčių?  

Aktyvizmo srityje tikrai ūgtelėjome ir jaučiu didžiulę pagarbą žmonėms, kurie siekia lygių galimybių nuolatiniu darbu kasdien arba pagal galimybes prisideda savanoriškais pagrindais. Tačiau ir geriausios iniciatyvos nėra visagalės. Pavyzdžiui, net surinkus daugiau kaip 100 autorių, vertėjų, leidėjų, kalbos redaktorių parašų po laišku, siūlančiu panaikinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisą, pagal kurią neigiama informacija laikoma LGBTQ+ šeimų minėjimas, LR Seimas nusprendė jį palikti. Pagal šį įstatymą a. a. Neringos Dangvydės pasakų knyga „Gintarinė širdis“ buvo išimta iš prekybos kaip „homoseksualizmo“ propaganda. Tol, kol vis dar ribojama žodžio laisvė, vaikų amžių atitinkančios galimybės gauti informaciją apie tos pačios lyties asmenų šeimas, tol gyvename (savi)cenzūros laikais, kaip ir Vengrija, Rusija, Lenkija ir Turkija, priėmusios LGBTQ+ bend­ruomenę ribojančius teisės aktus. Tad lubos tikrai yra, tik ne visiems jos aktualios ir todėl ne visiems matomos.

 

Mėgėjiškai žaidėte krepšinį LGBTQ+ ir draugų komandoje „Gender Wrongs“, su kuria iš dalies susijusi ir jūsų teat­ro pjesė „Žalgirės“. Atradote, kad žaidžiant galima ir smagiai išsikrauti, ir sodriai pasikeikti. Ar tebežaidžiate? Gal atsirado naujų iškrovos ir įkrovos būdų?

Kartais pažaidžiu krepšinį, bet vis rečiau. Mėgstu pasivaikščiojimus, taiči, jogos pratimus. Žodžiu, ramesnį, lėtesnį judėjimą, gilesnį kvėpavimą padedančius praktikuoti užsiėmimus. Nors komandiniai žaidimai vis dar žavi ir patinka.

 

Nemažai keliaujate. Kelionėse beveik visada kas nors nutinka. Kaip smagiausiai išsisukote iš sudėtingos situa­cijos keliaudama?

Su šypsena atsimenu mūsų su režisiere Greta Štiormer kelionę po JAV šią vasarą. Gavau Lietuvos kultūros mobilumo stipendiją dramų rinkiniams lietuvių ir anglų kalbomis pristatyti užsienyje – Niujorke, Filadelfijoje, Vašingtone ir Čikagoje. Stipendija dalinausi su Greta, padėjusia rengti pristatymus ne tik apie mano dramaturgiją, bet ir apskritai apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą. Iš Vašingtono valstijos pasiekti Čikagą nusprendėme nuomotu automobiliu – taip ir pigiau, ir įdomiau. Čikagoje svetingai priėmę teatralai Audrė Budrys ir jos vyras Kęstutis Nakas mus apgyvendino lietuvių rajone, tad ir mašiną jų patarimu pasistatėme „Lituanikos“ gatvėje. Juokėmės, kad buvome kaip Darė ir Girėnė. Tačiau čia mūsų nuotykiai nesibaigė – užstrigus buto raktui duryse, norėdamos nepavėluoti į knygos pristatymą Lietuvos kultūros Balzeko muziejuje, lipome pro langą. Gerai, kad svečiavomės pirmame aukšte, tad šią problemą išspręsti nebuvo sudėtinga. 

 

Kur randate pagrindą po kojomis, jei ima atrodyti, kad pasaulis svyruoja ir skilinėja?

Priklauso nuo situacijos. Padeda susitikimai su draugėmis ir draugais, įsižeminimas, dažnai – išsirašymas. Jaučiu poreikį išlieti, kas susikaupia viduje. Pokalbiais, kūryba, kvėpavimu iš naujo suklijuoju tą suskilusį pasaulį ir save jame.

 

 

 

 

Živilė Galdikienė – grožinės knygos ir įvairių tekstų autorė, knygų mylėtoja, kasdienybėje labiau mėgstanti prisistatyti kaip rašanti skaitytoja.