Viktorija Achramenkaitė-Žukienė. Augalai, analoginė fotografija ir atmintis

Emilijos Petrauskienės ir Dovilės Dagienės-DoDA pavardės pažįstamos besidomintiems fotografijos menu, o ypač alternatyviais fotografijos procesais. Daug kam girdėta ir matyta E. Petrauskienės serija „Sidabrinis sodas“, D. Dagienės-DoDA – „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“ ar fotografijų ciklas „Čia tada, ten dabar“. Šįkart fotografės alternatyviais fotocheminiais procesais tyrinėja augalus.

Pastaraisiais metais botanikos ir augalų pažinimas labai suaktyvėjęs. Nenuostabu, kad botanika tampa ir meninių tyrimų objektu. Šiame meniniame tyrime abi autorės panaudoja botanikos medžiagą, tačiau skirtingais būdais. E. Petrauskienės nuotraukose augalai tampa fotografavimo, o per tai ir tyrinėjimo objektu, o D. Dagienė-DoDA augalus tyrinėja kaip fotografinę priemonę meninei nuotraukai išgauti.

Apie šį tyrimą su fotografėmis, kurios 2021-ųjų vasarą Vilniaus universiteto Botanikos sode kūrė ir tyrinėjo augalus naudodamos alternatyvius fotografijos procesus, ir pasikalbėjome. Rugsėjį fotografės rezultatus eksponavo Botanikos sodo muziejuje, parodoje „Botanikos sodo studija ’21“, ir surengė kūrybines dirbtuves.

 

Prisipažinsiu, paroda pranoko mano lūkesčius. Žmogui, besidominčiam augalais ir fotografija, tačiau artimai nepažįstančiam analoginės (juostinės) fotografijos galimybių, paroda sukėlė nuostabą ir suintrigavo augalų bei fotografijos sintezės galimybėmis. Kaip kilo projekto idėja?

Dovilė Dagienė-DoDA. Tai pirmasis 2020 m. įkurto Vilniaus fotografijos meno centro projektas, kurį vykdome kartu su Vilniaus universiteto Botanikos sodu. Kaip menininkė dažnai praktikuoju mokslo ir meno jungtis, kartu ieškojau terpės, kur galėčiau plėtoti savo kelių pastarųjų metų ciklą „Augalų atmintis“. Jau seniai norėjosi atidžiau pasižvalgyti po unikalų VU Botanikos sodą, ilgai mąsčiau, kaip galėčiau sujungti augalus ir organinius fotografijos procesus. Norėjosi į tyrimo procesą įtraukti ir daugiau autorių. Taip prie projekto prisijungė Emilija, prisidėjo ir kiti tyrėjai, teoretikai, mokslininkai, fotografai ir botanikai.

 

Emilija Petrauskienė. Jau kuris laikas mane domina skirtingų tam tikro augalo porūšių ar veislių skirtumai. Kaip jie išryškėja nespalvotoje fotografijoje, kai pašalinama spalva, bene viena svarbiausių augalo išskirtinumo savybių. Jau kelerius metus fotografuoju skirtingas nuosavame sode auginamų rožių ir tulpių veisles, o šis projektas suteikė galimybę atkreipti dėmesį ir į kitus augalus.

 

Kuo patraukė augalų pasaulis?

E. P. Mano gyvenime turbūt pirmiau atsirado augalų pasaulis ir domėjimasis juo, o tik vėliau fotografija. Gamta – didžiausias įkvėpėjas. Pradėjus fotografuoti daugiausia fotografuodavau gėlytes. Vis norėdavau įamžinti nuostabų gamtos ir augalijos grožį. Ir ieškojau technikos, būdo, kaip tą grožį dar labiau paryškinti.

 

D. D.-D. Įdomu, jog augalų struktūras išryškinusi Emilijos naudota ambrotipijos technika netikėtai atsiskleidė per tipologijos metodą, kurį fotografijos istorijoje plėtojo garsieji Bernardas ir Hilla Becheriai. O aš – atvirkščiai – į augalų pasaulį patekau per fotografiją. Man ji svarbi savaime, kaip medija su neišsemiamu potencialu kūrybai skleistis. Prieš keletą metų kūryboje pradėjusi plėtoti Lietuvos žydų atminties temą fotografavau medines sinagogas. Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, iki šiol medinių sinagogų išlikę daugiausia. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui didesnė medinių sinagogų dalis ilgainiui virto neaiškios paskirties sandėliais, pastatais vaiduokliais, kita dalis pritaikyta gyventi, buičiai. Bent kelios jų dabar pradėtos arba baigiamos restauruoti. Kažkada befotografuodama ant vienos iš jų pamačiau augant Lietuvoje paplitusią kerpę – uosinę ramaliną. Pastebėjau, jog ši kerpė pavirto į neįprastų formų skulptūras, kurias taip pat ėmiau dokumentuoti. Nors kerpės – grybų karalystės simbiotiniai organizmai, į tolesnius augalų tyrinėjimus įsitraukiau būtent per jas.

 

Viktorija Achramenkaitė-Žukienė. Augalai, analoginė  fotografija ir atmintis
Emilija Petrauskienė. Pranciškaus vyšninis (iš VU Botanikos sodo vilkdalgių kolekcijos), ambrotipas, 2021

 

Viktorija Achramenkaitė-Žukienė. Augalai, analoginė  fotografija ir atmintis
Emilija Petrauskienė. tw2 x Lh13 (iš VU Botanikos sodo miežių mutantų kolekcijos), ambrotipas, 2021

 

Kiek teko domėtis, pasaulyje analoginės fotografijos procesuose augalai naudojami ir su jais eksperimentuojama jau gana seniai. Kokia situacija Lietuvoje? Ar yra daugiau savo veikloje jungiančiųjų augalus ir analoginę fotografiją?

E. P. Fotografuoti gėlytes tampa nebemadinga. Tarsi viskas jau išpiešta ir išfotografuota. Todėl, matyt, ši tema fotografijoje tampa vis retesnė.

 

D. D.-D. Esama autorių, netgi vienas kitas bando eksperimentuoti su chlorofilo spausdinimu (angl. chlorophyll printing), bet vis dėlto Lietuvos mene organinės fotografijos procesai iki šiol nebuvo plačiau taikyti ar tyrinėti.

 

Kokius analoginės fotografijos būdus išbando jūsų rengiamų dirbtuvių lankytojai? Ką siekiate šia paroda ir dirbtuvėmis atskleisti?

D. D.-D. Pirmiausia edukacinėse dirbtuvėse pasakoju apie fotografijos istoriją ir pirmuosius žinomus bandymus užfiksuoti vaizdą medžiagoje. Daugybė atliktų cheminių eksperimentų atvedė prie to, ką šiandien įprastai vadiname fotografijomis. Vieni atradimai išplito, tapo masinės gamybos produktu, kiti taip ir liko tyrinėtojų stalčiuose. Stebiu, su kokia nuostaba ir užsidegimu dalyviai išbando jiems nežinomas fotografijos technikas. Tiesa, dauguma organinės fotografijos procesų reikalauja daug laiko: kad vaizdas atsirastų, gali prireikti ir keliolikos valandų, dienų ar net savaičių. Todėl dažnai dirbtuvėse emulsijos veikimo procesui pademonstruoti naudoju cianotipijos (mėlyno atspaudo) techniką, kuri susijusi ir su botanika.

 

Dovile, kūriniams naudojote antotipijos ir spaudos naudojant chlorofilą technikas. Emilija – ambrotipijos techniką, o dirbtuvėse – cianotipiją. Ar yra daugiau fotografijos technikų, kurias būtų galima sėkmingai panaudoti tyrinėjant augalus?

E. P. Dar taikoma rentgeno fotografija. Tačiau tai gerokai sunkiau prieinamas būdas.

 

D. D.-D. Pasaulyje šiuos procesus naudojantys menininkai tyrimuose atvėrė įvairių organinės fotografijos galimybių. Nemažai menininkų, įskaitant Heather Ack­royd ir Daną Harvey, Antonią Beard ir Špelą Petrič, tokiems darbams naudoja ultravioletinius spindulius ir žolę. Jų fotografinė medžiaga gyva ir auganti. Kita menininkų grupė (Binhas Danhas, Robertas Schultzas ar Almudena Romero) naudoja XIX a. archyvinio vaizdo fotografijos techniką – fotosintezės procesą, kurį atrado Hansas Molischas. Kiti šiuolaikiniai menininkai dirba su bakterijose esančiu chlorofilo pigmentu. Keletas garsiausių šioje srityje – Edgaras Lisselis, Lia Giraud, Russellas Marxas.

 

Emilija, fotografijoms naudojate ambrotipiją, arba šlapio kolodijaus, techniką. Kodėl pasirinkote būtent ją?

E. P. Šlapias kolodijus turi visai kitokį jautrumą spalvai, nei esame pratę. Jis nejautrus raudonai, geltonai, oranžinei spalvai, bet ypač jautrus mėlynai, violetinei spalvai. Todėl fotografuojant galima pamatyti augalo struktūrą kitaip nei plika akimi. Labai išryškėja siūlės, plaukeliai, lapo, žiedlapio struktūra. Tačiau gal net ne tai turėjo įtakos pasirinkimui. Dar pačioje mokymosi fotografuoti pradžioje gana greitai iš skaitmeninės perėjau į analoginę fotografiją. Dėl medžiagiškumo. Vaizdą noriu turėti rankose, jį pačiupinėti. Todėl ambrotipija ir yra tas būdas, kurį labiausiai suprantu. Žinau ir matau, kaip vaizdas gimsta ant plokštelės mano rankose. Ir tai ne pikselių rinkinys kažkur debesyje, o tikras apčiuopiamas amžinas atvaizdas. Galbūt esu tam tikra prasme senamadiška.

 

Viktorija Achramenkaitė-Žukienė. Augalai, analoginė  fotografija ir atmintis

 

Viktorija Achramenkaitė-Žukienė. Augalai, analoginė  fotografija ir atmintis

 

Viktorija Achramenkaitė-Žukienė. Augalai, analoginė  fotografija ir atmintis

 

Viktorija Achramenkaitė-Žukienė. Augalai, analoginė  fotografija ir atmintis

 

Viktorija Achramenkaitė-Žukienė. Augalai, analoginė  fotografija ir atmintis
Dovilė Dagienė-DoDa. „Istorija žvelgia į mus“ (iš ciklo „Augalų atmintis“), chlorofilo atspaudai, 2021

 

Pasirinkote tyrinėti dvi rūšis – barzdotuosius vilkdalgius ir paprastuosius miežius bei jų mutantus. Kodėl būtent jas?

E. P. Barzdotieji vilkdalgiai yra mano sena meilė. Vienas nuostabiausių augalų. Jo žiedo sudėtingumas užburia. Dar būdama moksleivė vieną vasarą dirbau VU Botanikos sode: ravėjau gėlynus ir tas pačias kolekcijas. Vienas iš mano darbų buvo padėti matuoti vilkdalgius moksliniam darbui, kurį tuo metu rašė Gitana Štukėnienė, dabartinė dekoratyvių žolinių augalų skyriaus vadovė. Tai buvo pažinties su botanika pradžia. Pradėjusi projektą net neabejojau, kad vilkdalgiai bus tie augalai, kuriuos norėsiu fotografuoti.

Dėmesį į miežius mutantus atkreipė sodo studijos kuratorė. Miežius mutantus esu mačiusi vasarą sode vykstančioje augalų parodoje. Labai džiaugiuosi, kad greta vilkdalgių pasirinkau būtent šiuos moksliniu požiūriu labai įdomius ir svarbius augalus. Renkant miežius mutantus fotografijoms ir apie juos klausantis genetikės Virginijos Vaitkūnienės pasakojimų, teko prisiminti medicinos studijų laikus ir genetiką. Tai nematoma mokslinė botanikos sodo dalis.

 

Vis dėlto didžioji dalis parodos lankytojų nėra susipažinę su analoginiais fotografijos procesais. Kaip vyko pasiruošimo, fotografavimo ir ryškinimo procesas?

E. P. Savuoju būdu fotografuoti galiu tik specialiai paruošusi erdvę, nes naudojama daug chemijos, vandens, reikalingas tamsus kambarys su raudona šviesa. Todėl vežiausi augalus namo, ten, kur esu pratusi fotografuoti ir patogu tą daryti. Fotografavimas prasideda nuo kompozicijos kūrimo, vėliau pasiruošiu šviesiai jaut­rią plokštelę – lieju kolodijų ant paruoštos plokštelės, jautrinu sidabro nitrate ir vėliau ant jos eksponuoju jau paruoštą kompoziciją. Išeksponuotą plokštelę ryškinu, fiksuoju ir plaunu. Taip pasiruošiu negatyvą, iš kurio jau spausdinu sidabro želatinos atspaudus.

 

Ką netikėta atradote?

E. P. Be abejo, miežius mutantus. Visiškai nauja sritis, tas tylusis ir nematomas mokslininkų darbas.

 

Dovile, projektas „Botanikos sodo studija ’21“ – tai lyg jūsų ankstesnio tyrimo „Augalų atmintis“ tąsa. Ką tyrinėjate?

D. D.-D. Mums buvo svarbu ne tik eksperimentuoti su analoginiais fotografijos procesais, bet ir pritaikyti juos kūryboje. Tyrinėdama augalus toliau plėtojau ir Lietuvos žydų atminties temą, kurią nagrinėju pastaruosius metus. Čia turėjau progą atidžiau pažvelgti į garsaus Vilniaus botaniko Jakubo Mowszowicziaus biografiją ir mokslinį palikimą. Jis 1936 m. apgynė daktaro disertaciją „Vilniaus krašto flora“ („Flora Wileńszczyzny“), kurioje pateikė Panerių kalvų bei kitų Vilniaus apylinkių floros ir augalijos tyrimų duomenis. Vokiečių okupacijos metais kartu su šeima buvo įkalintas Vilniaus gete. Geto pogrindinėje mokykloje dėstė matematiką ir gamtos mokslus. Esama liudijimų, kad jo pastangomis organizuota geto vaikų išvyka į Vingio parką. Karui baigiantis, kolegų globojamas J. Mowszowiczius slėpėsi Botanikos sodo oranžerijoje ir tik dėl laimingo atsitiktinumo sulaukė karo pabaigos. Vėliau išvyko į Lenkiją, dėstė Lodzės universitete, ten pat įsteigė botanikos sodą. Tyrinėjant J. Mowszowicziaus biografiją paaiškėjo, jog šis artimai bičiuliavosi ir su mano vyro seneliu, taip pat garsiu botaniku prof. Jonu Dagiu. Juodu palaikė draugiškus, kolegiškus santykius, o vėliau jau J. Mow­szowicziui išvykus iš Vilniaus, ilgus metus bendravo laiškais. Kai VU herbariumo saugykloje peržiūrinėjau J. Mowszowicziaus rinktus Panerių pievų augalus, lyg tyčia pasitaikė atversti ir J. Dagio herbariumui rinktus augalus. Tuomet, skaitant įrašus ranka, pastabas, apžiūrinėjant dailų to meto etikečių dizainą, kaligrafišką rašyseną, apėmė nepaprastai geras jausmas, bandžiau įsivaizduoti tuos linksmus, dar visai jaunus mokslininkus, braidančius po Lietuvos pievas. Tiek daug istorijos slepia tas paprastas, sausas augalo stiebas herbariume.

 

Iš parodos eksponatų matyti, kad fotografijos metodas labai įdomus, o mažiau analoginę fotografiją pažįstančiam parodos žiūrovui, sakyčiau, netgi netikėtas.

D. D.-D. Dirbdama su organiniais fotografijos procesais, vaizdui sukurti pasitelkiu antotipiją ir chlorofilo atspaudą. Antotipija – tai tokia technika, kai vaizdai kuriami naudojant susmulkintų augalų žiedų ar jų lapų sultis. O pasitelkus chlorofilo atspaudo techniką panaudojamas pats augalo lapas kaip pagrindas vaizdui atsirasti. Technologiškai viskas atrodo gana paprasta: eksponuojant saulėkaitoje lapas pamažu blunka, taip grąžina saulei sukauptą chlorofilą ir vaizdas ima ryškėti. Nors teoriškai paprasta, praktikoje šis procesas ganėtinai kaprizingas, reikalaujantis patirties, kantrybės ir laiko. Vienas esminių proceso veiksnių – saulės šviesa. Jos niekas negali pakeisti. Todėl neužtenka laukti kūrybinio įkvėpimo, tenka derintis ir prie gamtos procesų. Naudotis kiek­viena saulėta diena.

 

Kaip pagrindą fotografijoms atspausti naudojote melsvės lapus. Ar Lietuvoje auga daugiau augalų, kuriuos būtų galima panaudoti tokiai fotografijai?

D.D.-D. Melsvė (lot. Hosta) – vienas iš augalų, kurie mano sumanymui tiko. Pastebėjau, jog melsve mėgstama dekoruoti, sodinti darželiuose, kapinėse... Šis augalas dažnai naudojamas kam nors paslėpti, pridengti, užmaskuoti. Na, toks lyg matomas ir nematomas augalas. Chlorofilo fotografijoms sukurti panaudojau VU Botanikos sode kaupiamos melsvės kolekcijos lapus. Jos savybės darbui šio tipo technika gana palankios. Nors apskritai chlorofilo atspaudams labiausiai tinka egzotiniai augalai, tačiau esama ir kitų, tinkamų vietinių.

 

Susidaro įspūdis, kad chlorofilo atspaudai labai trapūs. Ar taip ir yra? Kiek laiko išlieka vaizdai ant augalų?

D. D.-D. Paprastai chlorofilo atspaudams rekomenduojama rinktis tvirtus, masyvius lapus. Sumanymui specialiai rinkausi jaunus ir gležnus lapus, siekiau išgauti permatomą, skaidrią struktūrą... Išties šis atspaudas labai trapus. Neužfiksuotas ir laikomas šviesoje lapas visai išbluktų. Svarbus tokio proceso arba kūrinio dokumentavimas. Kartais tik to ir pakanka. Žinoma, naudojant tam tikrus cheminius procesus chlorofilo atspaudą galima užfiksuoti. Tada vaizdas išlieka ilgam.

 

Ar galime šį trapumą sieti su pasirinktų atvaizduoti žmonių likimais? Ar yra žinoma, kas jie? Kokie likimai?

D. D.-D. Ieškodama informacijos archyvuose dažnai pagalvoju: kad ir koks atsitiktinis, trapus būtų žmogaus gyvybės stebuklas, niekas nenusipelno tokios gyvenimo lemties, kokia tenka karo aukoms. Holokaustas – ne tik žydų tragedija, bet ir didžiulė visos Lietuvos netektis, kurią kasmet liudija skaičiai, aukų vardai, gyvenimo istorijos ir fotografijos... Kartais tik jos. Archyvuose dažnai susiduriu ir su fotografijomis, neturinčiomis asmens tapatybės žymos. Neretai pasitaiko, jog vardus ir vietovardžius lydi tuštuma arba klaustukas. Mane ypač sukrėtė vaikų fotografijos, rastos Vilniaus ir Kauno getų teritorijose po likvidavimo. Vaikų, kurie neteko progos nugyventi jiems duoto gyvenimo, papasakoti savo istorijos. Juk visi gerai žinome, kokia siaubinga lemtis juos tuomet ištiko.

 

Draugai