Kiekvienas kūrinys yra ir daiktas, medžiagiškas, atsiradęs konkrečioje vietoje ir apibrėžtu laiku. Fotografė Daiva Kairevičiūtė fiksuoja menininkų dirbtuves, menininką savo dirbtuvėje, o šie – savo dienotvarkę, kūrybos ritmą.
Apie aštuntą ryto privažiuoju dirbtuvės kiemą. Skambinu užkardui. Jis dažniausiai iš pirmo karto nepasikelia. Skambinu dar ir dar, kol galų gale mane įleidžia. Įvažiuoju į teritoriją, pastatau mašiną.
Užlipu į studiją, persivelku darbo rūbais, įjungiu elektrą skydinėje ir radiją. Sunku rasti ką nors pakenčiamo, dažniausiai palieku kalbėti „Vaikų radiją“, „Marijos radiją“ arba „Znad Wilii“. Šiaip ar taip, per įrankių triukšmą radijo negirdėti. Tik žinai, kad pasaulyje vyksta kažkas daugiau.
Drožiu medį iki maždaug pusės dviejų, kai iš gretimos studijos ateina Jonas ir kviečia pietų. Pietūs valgykloje netoliese.
Antrą valandą studijoje išgeriu kavą, užsidedu statybines ausines, užkeliu kojas ant kėdės, apsikloju veidą striuke ir miegu fotelyje iki trijų.
Atsibudęs drožiu maždaug iki aštuonių. Tada persivelku švariais rūbais, išjungiu elektrą, leidžiuosi į pusrūsį ir ten, grojimo patalpoje, išmuštoje kiaušinių dėklais, mušu būgnus. Po penkias minutes mušu dvejetus, trioles rankoms ir trioles rankoms ir kojoms. Padidinu tempą dviem dūžiais per minutę ir kartoju. Paskui mušu bet ką.
Daivos Kairevičiūtės nuotraukos
Tarp devynių ir dešimt išvažiuoju.
Kartais grįždamas užsuku į „Lidl“.
Mykolas Sauka – skulptorius, rašytojas.