Paroda „Formuojant peizažą“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2017 m. rugpjūčio 20 d.

 

Literatūroje galite aptikti terminus „prancūziškasis sodas“, „angliškasis sodas“. Dažnai kraštovaizdžio architektūros istorijos aiškinimas apsiriboja deklaravimu, kad prancūziškąjį sodą XVIII a. pakeitė angliškasis, o tuomet pradedamos vardyti formaliosios jų savybės: simetrija vs. asimetrija, griežtas planas vs. laisvas, gėlynų kompozicijos vs. savaiminė augmenija, struktūra vs netvarka ir t. t. Tarsi toks visiškai natūralus ir savaime suprantamas sodų apipavidalinimo posūkis. Iš dalies tai galėtų būti tiesa – teoriškai ir praktiškai pradėjus artikuliuoti naują žmogaus aplinkos tvarkymo koncepciją, senajai retas puoselėjo sentimentus, visuomenėje (toje jos dalyje, kuri apskritai galėjo sau leisti turėti sodą) toks poslinkis, gal net apsivertimas aukštyn kojomis, vedamas kelių reikšmingesnių pavardžių, išties įvyko kone natūraliai, be didesnio pasipriešinimo.

Vis dėlto manęs (tik) toks atsakymas netenkina. Jeigu sodus (plačiąja prasme, ne kolektyvinius) ar parkus laikysime mūsų sampratos, kaip reikia organizuoti ir tvarkyti savo aplinką, reprezentacija ir pripažinsime, kad tasai pasirinktas organizavimo, tvarkymo būdas šį bei tą pasako apie mūsų gebėjimą suvokti, patirti ir išjausti erdvę, tuomet sodai iliustruoja žmonijos savivoką apskritai pasaulyje. Sekdami Vitruvijumi, kuris iš dalies rėmėsi Platonu, daugybę amžių architektai varijavo kvadrato forma, kuri vėliau ištįso, virto stačiakampiu, buvo ilginama ar siaurinama, kartojama ir griežtai braižoma ant natūralaus žemės paviršiaus ten, kur apsigyvendavo pasiturintieji. Tai prancūziškasis, arba barokinis, modelis (būtų galima kaltinti mane europocentrizmu, tačiau šįkart – ne apie tai). Ir staiga žmonių sąmonėje kažkas pasikeičia. Jie nusprendžia, kad gamta gali likti tokia, kokia yra, arba į ją galima kištis minimaliai. Galima kurti angliškuosius sodus! Kam, kodėl? O kodėl ne? Dr. Josephas Disponzio, ilgametis kraštovaizdžio architektas ir šios disciplinos dėstytojas, teoretikas1, teigia, kad dėl to kalta Apšvieta. Erd­vės konstravimas keturkampiais nėra tiesiog neutralus geometrinių formų dėliojimas, jų „nuleidimas“ ant žemės. Toks sodų, parkų dizaino pokytis turi mažai bend­ra su formalių duomenų skirtumais. Jis iš pamatų susijęs su formalių skirtumų keliamais ontologiniais klausimais.

Kiek kita trejybė, nei esame pratę girdėti, – Dievas, žmogus ir gamta, – iki Apšvietos buvo visiškai susipynusi ir aiškinimuose, apibūdinimuose neapsiėjo vienas be kito. Taigi angliškojo sodo kūrėjas būtų galėjęs sukurti prancūziškąjį, tačiau prancūziškosios stilistikos sekėjas angliškąjį – niekaip, tai puikiai įrodo vėliau atsiradęs šių tipų mišinys, pvz., Edouaro André ir jo sūnaus René 1899 m. Lentvario dvaro parko projektas (jiedu Tiškevičių šeimai dirbo ir prie kitų objektų Trakų Vokėje, Užutrakyje bei Palangoje). Apšvietos laikotarpiu tvirtas mazgas, rišęs tris elementus, buvo išpainiotas ir gamta įgavo autonomiją – ji tapo verta atskirų studijų. Taip pradėjo kurtis gamtamokslės disciplinos ir t. t. Sudrebėjus, o kai kur ir visai sugriuvus amžius vyravusio, teologija grįsto mąstymo apie save ir pasaulį pamatams, XVIII a. 8 dešimtmetyje anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis pasirodė per 10 mokslinių knygų, tyrinėjusių naujuosius su gamtos tvarkymu susijusius reiškinius, pvz., Thomo Whately’aus „Observations on Modern Gardening“ (1770) ar Jeano-Marie Morelio „Théorie des Jardins“ (1776), ką bekalbėti apie šimtus eilėraščių ir novelių. Įdomu, kad kone visose knygose nėra pateikiama jokių privalomų augalų sąrašų, techninių sodo parametrų, nėra diskusijų dėl proporcijų sistemos, geo­metrijos, simetrijos ir kitų aspektų, tokių aktualių prancūziškuose soduose. Knygos iliustruojamos apibūdinimais (!), tad skaitytojui belieka pasitelkti fantaziją. Tai suprantama. Kaip mokslininkui apibūdinti tokį, rodos, poetinį, kas kelis žingsnius stebinantį, žmogaus nepažabotą peizažą? Pats I. Kantas teigė, jog XVIII a. požiūris į gamtą transformavosi: amžiaus pradžioje būta gamtos Beschreiben (deskripcijos), o paskutiniais jo dešimtmečiais ėmė formuotis gamtos Geschichte (istorija). O štai pirmą kartą 1820 m. išleistoje knygoje „Šiaurės sodai“ Juozapas Strumila, ties dabartine Sodų gatve įkūręs didelę sodybą su daugybe augalų, pirmą kartą paprasta, daugeliui suprantama kalba pristatė teo­rinį dvaro sodybos projektą ir pateikė žemėlapį, iliustruojantį, kaip tai galėtų būti įgyvendinta praktiškai. Knyga buvo tokia populiari, kad sulaukė 4 leidimų autoriui esant gyvam ir 3 – po jo mirties.

Tai tik viena žiūrėjimo į kraštovaizdžio (landšafto, peizažo¹) istoriją galimybių. Birželio 30 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta kraštovaizdžio (ir ne tik) architektės Onos Lozuraitytės kuruojama paroda „Formuojant peizažą“ jų pasiūlo daugybę, reikia tik netingėti ieškoti. Parodos tikslas – patyrinėti Vilniaus miesto kraštovaizdį, taktinius, kartais jautrius viešosios erdvės objektus nuo anksčiausių dokumentuose fiksuojamų laikų iki nepriklausomybės ir pristatyti kraštovaizdžio architektūros disciplinos steigimąsi. Kartu ši istorinė, archyvinė medžiaga suteikia lankytojui kontekstualius įrankius kritiškiau stebėti šiandienius peizažo formavimo procesus mūsų šalyje, nebūtinai tik Vilniuje.

20 aliuminio stulpų mažojoje NDG laikinų parodų salėje Ona vadina teminėmis ištraukomis, kurios laiko aliuminio rėmuose eksponuojamus žemėlapius, brėžinius, fotografijas etc. ir yra skirtos konkretiems objektams (pvz., Lukiškių aikštei, Vingio parkui, Vilniaus upėms), miesto urbanistikai bei disciplinai. Grynai techniniais, konstrukciniais elementais grįstas parodos architektūros sprendimas pasiūlo kiek netikėtą, atsižvelgiant į turinį, tačiau itin estetišką jos apžiūrėjimo būdą. Stulpai, rėmai, stiklai – it mišrus nuorodų miškas, kuriame galima mėgautis „augmenijos“ gausa ir visuma arba atidžiau analizuoti atskirų medžių-ištraukų „rūšis“. Dalis ištraukų linijomis, įstrižainėmis ar net kreivėmis gali būti grupuojamos į potemes, tačiau ne iš architektūros lauko atėjusiems lankytojams, kiek pastebėjau, įdomiau ieškoti atpažįstamų objektų kokiame gražesniame žemėlapyje (tai jo, kam tie aprašymai, jūs geriau tarpusavy pasiginčykit), nei perprasti ekspozicijos konstravimo principą. Ir tai jokiu būdu nėra blogai. Gal kas nors, perkaitęs šį tekstą, grįš arba pasiryš nueiti.

Onos nenoras liestis prie šaltinių, atsiradusių po 1991 m., suprantamas, kadangi daug kam skauduliai vis dar pernelyg švieži, o viešoji erdvė apskritai gali liautis egzistavusi, jei miestiečiai ir toliau taip pat sėkmingai nekvestionuos savo, deja, visada politinių veiksmų arba – kaip tik priešingai – savo neveiksnumo jos atžvilgiu. Aišku, taip nenutiks, tačiau manipuliuoti distopijomis visada paprasčiau, dažnai ir smagiau. Parodoje su dešimtimis eksponatų kai kurie momentai gali ir praslysti pro akis. Žavi paralelė atsirado su patoso ir panegirikos kupinu V. Sakalausko tekstuku, skirtu Lietuvos išvadavimo nuo „budelių nacių“ 25-mečiui paminėti. Jis, ironiška, buvo švenčiamas taip pat liepos mėnesį, o prie publikacijos puikuojasi fotografija su Gedimino pilimi pirmame plane ir daugybe daugiabučių antrame, trečiame, ketvirtame... Langų ritmai turi panašumų. Kaip nesididžiuosi – juk per ketvirtį amžiaus sovietai gyvenamąjį plotą vilniečiams padidino kiek daugiau nei dvigubai (nuo 1 mln. kv. m iki beveik 2,77 mln. kv. m). Dabar nuo išsivadavimo iš kitų budelių praėję 27 metai, beveik tiek pat, tad galime iš laiko perspektyvos matyti urbanistinius miesto ir jo peizažo pokyčius. Kitoje ištraukoje eksponuojamas pirmasis Vilniaus hipsomet­rinis (aukštybinis) ir V. Mikučianio bei P. M. Kazlovo giluminis-litologinis žemėlapiai. O, kad kas nors būtų juos išsamiau patyrinėjęs projektuojant Fabijoniškių rajoną, gal būtų buvę išvengta metano dujų kaupimosi namų rūsiuose! Paskutinėje, „disciplinai“ skirtoje ištraukoje galima apžiūrėti dalį jau minėto Lentvario sodo. Dabar jis apgailėtinai apleistas, tačiau kitam André projektui pasisekė labiau –­ parkas Palangoje sovietmečiu gavo savo administraciją, atskirą finansavimą ir turbūt tik todėl iki dabar išliko iš esmės nepakitęs. Visuotine turėjusi tapti praktika daugiau niekur nebuvo pritaikyta. Vietoje, kur dėstė André, Palangos parko projektas kabėjo tarp pavyzdinių, kad studentai žinotų, iš ko mokytis. „Formuojant peizažą“ galima rasti visko: nuo S. Daukantui priklausiusio Vilniaus ir jo apylinkių topografinio 1851 m. žemėlapio su pažymėtu turbūt kiekvienu alėjų medeliu iki Vilnelės vagos keitimo ir XX a. 6 dešimtmečio viaduko planų Komjaunimo (dabar – Pylimo) gatvėje. Pastarasis, laimei, nebuvo įgyvendintas, kryžiumi gulus Nasvyčiams, nors ir šie yra priprojektavę nelabai pagirtinų objektų. Beje, pirmieji itin detalūs vietovių landšafto žemėlapiai (parodoje seniausias – iš 1790 m.) buvo tiesiogiai susiję su karu – mūšyje gali būti svarbus kiekvienas medis.

Kraštovaizdžio architektai, kurių veik­la egzistavo jau daugiau kaip amžių, o profesija oficialiai patvirtinta tik 1968 m. Ženevoje, Vilniaus kontekste atsiskleidžia kiek netikėtais aspektais. Galbūt todėl, kad dažnai jų darbą atlikdavo pastatų architektai, botanikai, eiliniai valstybės tarnautojai, nei su vienu, nei kitu neturintys visiškai nieko bend­ra, tačiau lojalūs rėžimui ir tuo metu vyraujančiai ideologijai, arba, rečiau, saviveiklininkai. Ir būtent todėl dabar Vilniuje turime tokią situaciją, kokią turime: į porą metų trukusius Bernardinų sodo (S. B. Jundzilas 1799 m. ten buvo perkėlęs ir išplėtęs botanikos sodą, iki tol J. E. Gilibert’o dėka veikusį Pilies g. 22) istorinių želdinių tyrimus nusispjauta, kadaise tipinių Vilniui topolių beveik nebeliko, eismo ratu centre ne skoningi gėlynai, bet stagarai arba kakofonija, Lukiškių aikštėje vyksta į statybininkų rankas atiduotas absurdas, o miesto meras vapa apie Tautos namus, kuriems aplinkos projektą su dekoratyviniais baseinėliais, skulptūrų ekspozicijomis ir net požeminėmis automobilių aukštelėmis (!) A. Gučas buvo parengęs jau 1986 metais. Nenoriu užsiimti bjauria didaktika. Parodoje gausu tiesiog gražių objektų, ją galima tyrinėti kaip istorinį šaltinį, esti ir gerosios praktikos pavyzdžių. Atskiro paminėjimo verta Dainora Juchnevičiūtė –­ pirmosios laidos dr. A. Tauro parengtų kraštovaizdžio architektūros studijų VDI auklėtinė. Ji ne tik prisidėjo prie parodos rengimo savo įžvalgomis ir eksponatais, bet ir 8 dešimtmetyje parengė kompleksines Vilniaus miesto apželdinimo schemas – jos teigimu, pirmą, o metodiniu požiūriu – dar ir eksperimentinį tokio pobūdžio projektą Lietuvoje. Suprasti, kokio masto darbas buvo atliktas, galime iš parodoje eksponuojamo jos straipsnio išvadų: „Užstatytos ir negyvenamos teritorijos vertintos ir klasifikuotos pagal apželdinimo laipsnį ir išaiškintos galimybės jų želdinimui gerinti. Po to, priklausomai nuo galimybių, numatyta, kokių kategorijų ir tipų želdiniai labiau pageidautini, o taip pat išaiškinti teritoriniai rezervai želdiniams vystyti tiek mieste, tiek jo apylinkėse. Pasiūlyta originali želdinių klasifikacija, išnagrinėta istorinė, kultūrinė bei kraštovaizdinė želdinių vertė, duoti pasiūlymai valstybės saugomų objektų sąrašams patikslinti, pateikti restauruotinų objektų sąrašai. Pagal originalią metodiką įvertinti ir esantys miškai, atsižvelgiant į jų naudojimo galimybes.“ D. Juchnevičiūtė buvo gera Kazės Zimblytės draugė. Galbūt todėl kai kurie vėliau dirbę architektai kelis jos brėžinius kaltino per dideliu „meniškumu“, abstraktumu, nederančiu su itin tiksliais skaičiavimais grįsta specialybe. Kiti, deja, teigė išvis negirdėję apie D. Juchnevičiūtės parengtas apželdinimo schemas ir tą darbą buvo pradėję daryti iš naujo, tarsi nuo nulio. Dar vienas įrodymas, kaip dirbtinai ir patriarchaliai konstruojamas istorijos naratyvas.

Viena mano dėstytojų VDA kelis kartus yra užsiminusi, jog architektai – visai neišsilavinę ir neišmano istorijos. Per parodos atidarymą susibūrė daugiausiai būtent architektūrinio lauko publika. Tačiau lavintis reikia ir miestiečiams, formuojantiems peizažą netiesiogiai, – kasdienėmis veiklomis bei laisvalaikio judėjimo maršrutais jie išreiškia savo poreikius ir požiūrį. „Teisinga“ kraštovaizdžio architektūra nebūtinai yra gera ir tą kraštovaizdį patiriantys žmonės privalo gebėti suvokti, kodėl nori vienokios ar kitokios erdvės (nuo kada fontanai – savaiminis gėris?) ir kaip juos veikia jau egzistuojančios. Dievas čia nepadės, su gamta tvarkomės patys.

 

¹ Kraštovaizdžio, landšafto ir peizažo terminai verti atskiros studijos; čia juos vartosiu maždaug sinonimiškai.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1489486164477941.1073742026.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="850" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}