Ieva Mikalkevičiūtė. FIAC 2019: kai kas nauja, sena ir skolinta

Spalio 17–20 d. Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose (Grand Palais) vyko 46-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė FIAC. Vienu laukiamiausių rudens kultūrinių renginių tituluojama mugė šiemet pritraukė beveik 200 galerijų ir daugiau nei 74 000 lankytojų. Kaip ir pernai FIAC neapsiribojo industrine Didžiųjų rūmų erdve: Mažuosiuose rūmuose (Petit Palais) pristatyta jau tradicija tapusi „Fiac Projects“ programa (kuratorė Rebecca Lamarche-Vadel), šiuolaikinio meno kūrinių pabiro Tuilerie soduose, Concorde ir Vendôme aikštėse bei nacio­naliniame Eugène’o Delacroix muziejuje. Be oficialios mugės programos, netrūko ir kitų kultūros bei meno institucijų (galerijų, muziejų, fondų) organizuotų renginių, pavertusių Paryžių šiuolaikinio meno sostine.

Nepaisant turtingos mugės programos ir rekordinio dalyvaujančių galerijų (šiemet jų sugužėjo net iš 29 pasaulio šalių) skaičiaus, lankantis pagrindinio parodų sektoriaus stenduose neapleido déjà vu. Žinoma, būtų naivu ignoruoti, kad FIAC, kaip ir kitos panašaus masto mugės, visų pirma komercinis renginys, kurio koncepto negalima lyginti nei su muziejuose, nei su galerijose rengiamomis parodomis. Visgi drįstu iš šios mugės tikėtis naujų meninių atradimų, platesnį šiuolaikinio meno lauko suvokimą atveriančių potyrių, kurių šiemet (lyginant su pernykšte muge), deja, kiek trūko. Klajojant po FIAC meno labirintą nejučia prisimenu amerikietiškuose filmuose nuolat linksniuojamą vestuvinį posakį „something old, something new, something borrowed and something blue“ („kas nors sena, kas nors nauja, kas nors skolinta ir kas nors mėlyna“), kuris gana tiksliai atspindėjo pirmąjį mugės sukeltą įspūdį.


Antonio Obá

Didžiuosius lūkesčius atidėjus į šalį dera pripažinti: keletas stendų išties privertė stabtelėti. Visų pirma, verta paminėti brazilų menininko Antonio Obá solo šou („Mendes Wood DM“ galerija), itin originaliai interpretuojantį gimtinėje vyraujančio religinio sink­retizmo diskursus. Mistiški A. Obá tapybos darbai pakerėjo tiek ekspresyvia forma, tiek simbolinių prasmių kupinu turiniu. Fantasmagoriškai išsišiepusi juodaodė nuotaka, virš jos sklendžiantis baltas balandis, džiunglių fone „tirpstantis“ juodas siluetas su mečete rankoje, krikščioniški kryžiai, aureolės... Susiedamas vaizduojamas religines ikonas bei kolektyvinėje sąmonėje užkoduotą pasaulio suvokimą menininkas kontempliuoja apie istorinio, religinio ir ritualinio pradų esmę. Tapybos subjektu pasirinkdamas savo kūną, jis simboliškai kelia klausimus apie rasinį bei politinį Brazilijos identitetą, juodojo elemento įtaką autentiškos šalies kultūros formavimuisi. Su vaizduojamais personažais susitapatinantis A. Obá analizuoja įvairias juodaodžio reprezentacijos formas, o savo performansais neretai įgelia nusistovėjusioms rasinėms nuostatoms taip išprovokuodamas neigiamas vietinių reakcijas. 2017 m. Porto Alegrėje vykusioje parodoje „Queermuseu“ menininko kūryba susidūrė su konservatorių cenzūra, o pernai po gan kontroversiško performanso (sutarkavo šventosios skulptūrėlę ir jos dulkėmis „išsibalino“ nuogą kūną) Antonio teko skubiai palikti Braziliją dėl grasinimų susidoroti. Džiugu, kad, nepaisant šių politinių bei socialinių trikdžių, A. Obá kūryba buvo įvertinta „Mendes Wood DM“ galerijos ir pristatyta FIAC publikai.

FIAC. Autorės nuotrauka
FIAC. Autorės nuotrauka

 


Andreasas Erikssonas

Didelį įspūdį paliko Berlyne įsikūrusios galerijos „Neugerriemschneider“ stendas, kuriame pristatytas švedų menininko Andreaso Erikssono solo šou. Iš pirmo žvilgsnio gan blankūs ir drovūs darbai (koks kontrastas su visai šalia, „Perrotin“ galerijos stende, eksponuota bubble gum stilistika alsuojančia Genesis Belanger porceliano ir akmens instaliacija „Be pavadinimo“!) užburia poetiškumu ir giliai užkoduotais prasminiais klodais, kurių pirma pavara lekiančiame šiuolaikinio meno pasaulyje dažnai pasigendu. A. Erikssonas įkvėpimo semiasi iš supančios gamtos (nomadiškos trobelės Švedijos miškuose, greta tyvuliuojančio ežero, vietinės floros ir faunos), suteikiančios tvirtą kontekstą tiek formaliai, tiek konceptualiai kūrybinio proceso eigai.

Mįslinguose menininko darbuose aiškios priešpriešos tarp vidinės ir išorinės erdvių, šviesos ir šešėlio, iliuzijos ir realybės. Kurdamas melancholiškus peizažus A. Erikssonas derina abstrakciją ir figuratyvinę tapybą atverdamas žiūrovui unikalų pasaulį – artimą ir šviesų, bet tarsi gaubiamą neaiškios paslapties. Prie įėjimo į galerijos stendą lankytojus pasitinka monumentalus A. Erikssono darbas „Faktūrų žemėlapis“ („Texture Mapping“, 280 x 420 cm, 2014–2019), sudarytas iš 45 skirtingų menininko darbų išpjovų, reprezentuojančių išskirtinę kūrybos viziją ir meninę techniką. Tam tikra tvarka sudėlioti drobių elementai interpretuoja penkerių metų kūrybos rezultatą ir suteikia žiūrovui galimybę tapti A. Erikssono meninės evoliucijos liudininku. Stende eksponuoti monumentalūs rankomis austo lino gobelenai „Djurgården“ (2016–2017) simboliškai pratęsia menininko susidomėjimą paveikslo dekonstrukcijos principu ir siekį transformuoti drobę, kuri dažnai traktuojama kaip meninė priemonė, o ne lygiavertė paveikslo dalis. Kūrinio pagrindui menininkas pasirinko daugiau nei 150 metų senumo iš skirtingų Švedijos regionų atgabentus lino pluoštus, skirtingi jų spalviniai tonai suteikė kūriniui išskirtinę faktūrą taip priartindami gobeleną prie tapybos darbo.


Algirdas Šeškus

Maloniai nustebino galerijos „PM8“ (Vigo, Ispanija) stende eksponuotos sovietmečiu kurtos lietuvių fotomenininko Algirdo Šeškaus darbų serijos: 10 gėlių fotografijų, keletas archyvinių kadrų bei švelnia buitine erotika dvelkiantys menininko žmonos aktai. Apmaudu, kad stende visiškai nefigūravo nei menininko vardas, nei eksponatų pavadinimai ar aprašai, kurie būtų padėję lankytojams geriau suvokti kultūrinį, politinį ir socialinį A. Šeškaus kūrinių kontekstą.

Aptariant pagrindinį parodų sektorių verta paminėti keletą iš bendro konteksto išsiskyrusių stendų: „303 Gallery“ pristačiusi itin originaliai kosmogonijos sampratą interpretuojančias, šių metų Venecijos bienalėje Airijos paviljonui atstovavusios Evos Rotch­schild instaliacijas; „Green Art Gallery“ eksponavusi jaunosios kartos turkų menininkės Heros Buyuktascryan instaliaciją „Pamatai“ („Foundations“, 2019); Tucci Russo less is more principu grįstą stendo scenografiją, darniai siejusią arte povera (išgrynintų formų Giuseppe’s Penone’s ir Giovanni’o Anselmo bronzos bei granito skulptūros) ir konceptualųjį šiuolaikinį meną (monumentali amerikiečio Tony’o Craggo skulptūra); „Lelong & Co“ galerijos stendą, kuriame „susitiko“ vienas kitą papildantys menininkų Karelo Appelo, Jaume’s Plensos, Antoni’o Tàpièso, Fabienne Verdier bei Ursulos von Rydingsvard darbai, sukūrę lengvai įskaitomą, nuoseklų meninį pasakojimą.


Erikas Dietmanas

Itin teigiamą įspūdį paliko Mažuosiuose rūmuose pristatytų instaliacijų programa. Beaux-Arts pastato viduje akį patraukia dešiniajame sparne eksponuota švedų menininko Eriko Dietmano instaliacija „Turkų patarlė“ („Le Proverbe Turc“, 1998, „Papillon“ galerija), vaizduojanti kelias dešimtis vyriškų batų porų (bronza) su kiekvieno bato viduje „patupdyta“ elekt­rine žvake. Makabriškas kūrinys sukurtas remiantis menininko sapnu, kuriame atsispindėjo senos turkų legendos motyvai. Pasak jos, rasti savo batuose uždegtą žvakę reiškė, kad esi nepageidaujamas. Žinoma, niekas iki šiol šių faktų nepatvirtino, tad sunku atskirti, kur pasibaigia realybė ir prasideda E. Dietmano fantazija. Kūrinį pristačiusios galerijos teigimu, instaliacija greičiausiai atskleidžia paties menininko būseną (E. Dietmanas gan anksti paliko gimtąją Švediją ir iki mirties gyveno Paryžiuje) – kai visur jautiesi lyg namie, tačiau kartu suvoki, kad tai tik iliuzija.


Pierre’as Alechinsky

E. Dietmano instaliacija įdomiai „susižaidė“ su fone eksponuotu monumentaliu Pierre’o Alechinsky’o darbu „Giliavandenis“ („Les Grands Fonds“, 1974–1996, „Lelong & Co“ galerija). Didelio formato drobė žymi du kūrybos periodus: mistiškas būtybes vaizduojanti cent­rinė scena (tušas nuo popieriaus perkeltas ant drobės) 1974 m. buvo sukurta pagal užsakymą – darbas turėjo papuošti kolekcininko vilos lubas. Šį projektą atšaukus menininkas drobę eksponavo jam skirtoje parodoje Carnegie institute, Pitsburge. 1996 m. P. Alechinsky nusprendė kūriniui įpūsti gyvybės pridėdamas akrilo dažais nutapytą „rėmą“ ir taip suteikdamas daugiau šviesos ir dinamikos. Pirmą kartą Prancūzijoje eksponuota drobė yra monumentaliausias P. Alechinsky’o kūrinys (337 x 710 cm).


Alicja Kwade

Jau kurį laiką su dideliu susidomėjimu seku lenkų menininkės Alicjos Kwade’s kūrybą. Pernai itin sužavėjo galerijos „303“ stende eksponuota architektūriška instaliacija „Pasaulio linija“ („WeltenLinie“, 2017), tad vis turėdama progą užmetu akį į naujausius Alicjos projektus. Džiaugiausi ir vėl galėdama pamatyti net du menininkės darbus: minimalistinės stilistikos akrilo skulptūrą „Tyli materija“ („Silent Matter“, 2019) bei poetišką instaliaciją „Realybės plyšys“ („Reality Slot“, 2019). Pastaroji puikiai įkūnija kertinius A. Kwade’s kūrybos principus, kvestionuojančius visuomenės struktūrų sąveikas bei tai, kaip skirtingos kasdienybės situacijos keičia mūsų erdvės ir laiko suvokimą. Menininkė iš bronzos išliejo septynias skirtingas medžio dalis ir „pasodino“ jas į skirtingo dydžio plieno cilindrus. Autorė tyčia atsisako rekonstruoti logišką medžio dalių seką, tad visų pirma žiūrovą pasitinka medžio viršūnė, paskui – skirtingos kamieno dalys, galiausiai – šakos ir šaknys. Sąmoningai atmesdama stilizuotą medžio vaizdinį įteigiančias logines konvencijas menininkė retoriškai klausia, kas yra tikra, o kas egzistuoja tik kolektyvinio mito pagrindu. A. Kwade kūryba taip pat kvestionuoja juslių ribotumą: plieno cilindrai atskleidžia tik dalį turinio, tad informacijos trūkumas aiškiai veikia mūsų percepciją – įsivaizduojamas objektas nebaigtas, iškreiptas, atitrūkęs nuo slepiamos realybės.


Vietoj pabaigos

Be jau aptartų „Fiac Projects“ instaliacijų, verta paminėti lyriškas Françoise Pétrovich (galerija „Semiose“) ir Kiki Smith („Lelong & Co“) skulptūras, šiuolaikinį Don Kichotą įkūnijantį Abrahamo Poinchevalo „Klajojantį riterį / Žmogų be vietos“ („Le Chevalier Errant, L’Homme sans ici“, 2018, galerija „Semiose“) bei šiuolaikinį meną ir senuosius amatus į darnų vienį sujungiantį Laure Prouvost projektą „Mes laikysimės vėsiai / Vėsinimo sistema 10 (Globaliam atšilimui)“ („We Will Keep Cool, Cooling System 10 (For Global Warming)“, 2019, Nathalie Obadios galerija).

Nors šiųmetė FIAC 100 % nepateisino mano meninių lūkesčių, turiu pripažinti, kad Mažųjų rūmų prog­rama buvo viena stipriausių iki šiol matytų ir gerokai išlygino bendrą mugės rezultatą. Na, o pabaigoje – nedidelis meninis anekdotas. FIAC’o savaitė tradiciškai pasitinkama su beveik kiekvieno TV kanalo siūlomomis specialiomis laidomis, kuriose aptariamos pikantiškiausios mugės detalės. „Kas, ką, už kiek“ fone išsiskyrė vienos humoristinio pobūdžio laidos žurnalistas FIAC’o koridoriuose kalbinęs garbaus amžiaus tėtį su dviem mažametėmis atžalomis. Žurnalisto paklausta apie mugę devynmetė, kuriai ši mugė – jau ketvirtoji (!) išsamiai apibūdino įspūdį palikusius stendus ir juose matytus meno kūrinius. Akivaizdžiai sutrikęs žurnalistas bando kontroliuoti pokalbį infantiliai klausdamas pašnekovės, ar savo kambaryje ji turinti kokį nors paveikslėlį. Nė kiek nesutrikusi mergaitė pirma pasižiūri į tėtį tarsi klausdama, ar gali atskleisti informaciją, ir gavusi leidimą išpyškina: „Taip, Pierre’o Soulages’o drobę!“ Nokautuotam žurnalistui beliko graudžiai pasiguosti, kad jo dukters miegamajame kabo... viso labo Disnėjaus filmukų plakatai. Štai tokia ta FIAC – kupina netikėtumų, itin išsilavinusios publikos ir, žinoma, visokio plauko meno.


Fotoreportažas iš FIAC čia

Draugai