Už investuotą į dizainą 1 eurą verslas gali tikėtis 4 eurais padidėjusio pelno, arba 20 eurų padidėjusių pajamų. Naudodami dar 2012-aisiais po Britų dizaino tarybos atlikto tyrimo apskaičiuotą tiesą dizaino sektoriaus atstovai „pardavinėja“ savo paslaugas ar bando sureikšminti visą sektorių ir kilstelėti reputaciją. Ir tai ne melas, nes nėra jokio pagrindo abejoti dažniausiai Didžiojoje Britanijoje, Danijoje ar kitose gilias dizaino tradicijas turinčiose Skandinavijos šalyse darytais tyrimais, jų metodologija ar rezultatais.

Šiuos skaičius išėmus iš konteksto, kuris neretai turi labai konkrečius dizaino integravimo atvejus, pametame atsakymus į klausimus, ką ir kaip turi nuveikti dizainas, kad gautume tokius skaičius. Taip sukyla dideli visuomenės, taip pat ir verslo ar viešojo sektoriaus, lūkesčiai. Kitaip tariant, dizainas žada ir iš jo tikimasi daug. Tačiau šioje grandinėje yra dar du veiksniai. Pirmasis, turintis išpildyti pažadus ir pateikti rezultatus, – tai dizaineriai. Antras, turėsiantis vertinti pasiektus rezultatus, – tai visuomenės atstovai ar grupės, kurie tampa arba dizaino užsakovais, arba sprendimų naudotojais.

Įvardijus dalyvius ir jų tarpusavio santykius noriu atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą. Tam panaudosiu asociatyvią situaciją. Įsivaizduokite, kad apsilankėte pas odontologą. Po vizito, ko gero, pakankamai aišku, ką vadiname geru šio specialisto darbo rezultatu. Danties neskauda, jis vietoje, nekliba, sąkandis geras, spalva tinkama, ir tiek – objektyvu. Aišku, ko siekiama ir kaip vertinti. Dabar pabandykime panašią situaciją perkelti į dizaino, tiksliau, grafinio dizaino sritį. Įsivaizduokite, kad esate vienas iš UAB „Vilniaus prekyba“ sprendimų priėmėjų 9 dešimtmečio pabaigoje ir užsakėte sukurti logotipą „Maxima“. Kaip vertinti pateiktus pasiūlymus ir rezultatą, kuris, beje, nuo tų laikų iki dabar beveik nepakitęs? Ar tai geras logotipas, ar blogas? Darau prielaidą, kad bent trumpam užstrigote ir nieko konkretaus nesugalvojote. Taigi, nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis tai vertinti. Mat dizaino rezultatas ir efektyvumas tampa spekuliatyvia tema, nes sprendimai ir jų legitimumas pasimato tik tuomet, kai sukurtais objektais naudojamasi tam tikrą laiką. Bet, tiesą sakant, ir tada neaišku, ar, atsižvelgiant į sėkmę arba nesėkmę, dizainą reikia šlovinti ar peikti. Niekas nežino, kaip būtų priėmus kitus sprendimus, kokie yra rezultatui įtaką darantys veiksniai. Kaip dizaineris, ironizuodamas situacijos beviltiškumą, galiu garantuoti, kad nesėkmės atveju dizainas niekada nebūna kaltas, kaltos tampa aplinkybės, pavyzdžiui, kainodara, pakitusios rinkos sąlygos ir t. t.

Tokiose situacijose, kai bandoma užčiuopti dizaino kokybės kriterijus, ko gero, lieka kliautis pasiūlymus kūrusiais ir sprendimus priėmusiais dizaineriais. Tačiau ar nuo to lengviau? Odontologai negalėtų verstis sava praktika, jei neturėtų reikiamos kvalifikacijos ir ją įrodančių dokumentų. O dizaineriai nėra sertifikuojami, formalių kvalifikacijos įrodymų prašoma labai retai. Tad ar visi dizaineriai supranta atsakomybę, ar visi geba ją įvertinti, ar visas dizainas kuria vertę?

Ieškant atsakymų šalia daiktavardžio „dizainas“ atsiranda būdvardis „geras“, taigi turime naują terminą „geras dizainas“. Taip bandoma įvesti papildomą kokybės vertinimo kriterijų ir pagelbėti tiems, kas tokio ieško. Tarptautinės dizaino tarybos (International Council of Design) kontekste geras dizainas siejamas su platesnėmis dizaino, kaip rezultato, įtakomis. Panašu, čia verta paaiškinti, kad dizainu Lietuvoje dažniausiai vadiname rezultatą, o anglakalbėje aplinkoje dizainas yra ir procesas, ir rezultatas. Tad grįžkime prie rezultato įtakų. Jos daro socialinį, kultūrinį, ekonominį ir aplinkos poveikį, todėl toks poveikis turi būti traktuojamas kaip neatsiejama sprendimo dalis. Paprasčiau tariant: jei sukurtas dizainas yra geras, tuomet jis sukuria vertę, o netinkamai sukurtas daro žalą.

 

Paulius Vitkauskas. Supamoji kėdė „Ku-dir-ka“, 2006

 

Kad viskas neskambėtų kaip susireikšminusio dizainerio dizaino sureikšminimas, kviečiu pagalvoti apie kokį nors paprastą, hipotetinį dizaino rezultatą, tarkim, avižinių dribsnių pakuotę. Ant pakuotės vaizduojama prie puodų besisukiojanti moteris nebūtinai skatina potencialias pirkėjas susitapatinti ir taip padidinti produkto pardavimus, bet garantuotai prisideda prie stereotipų apie moteris ir jų veik­las formavimo, o tai neabejotinai – sociokultūrinio konteksto objektas. Taip pat galime pagalvoti, ką komunikuoja kiti vizualiniai pakuotės sprendimai, grafiniai elementai, spalva, kompozicija. Ar jų visumos sukurtas įspūdis sutampa su lūkesčiu, kokybės atpažįstamumu, ar įsivaizduojama produkto vertė nedisonuoja su faktine jo kaina? Šie aspektai daro ekonominį poveikį. Galiausiai pagalvokime apie tai, kur ir kaip tokia popierinė pakuotė baigs savo gyvenimą. Tarkim, jei ji su skaidriu langeliu, kad būtų galima pamatyti produktą, iškyla klausimas, ar šis langelis lengvai atskiriamas nuo likusios pakuotės ir sudaro galimybę išrūšiuoti skirtingas medžiagas, ar vis dėlto nelygiavertė kova atskiriant dvi skirtingas medžiagas sukelia tiek kančios, kad galiausiai visa pakuotė atsiduria bendrame atliekų kalnyne? Tai akivaizdus poveikis aplinkai.

Lyriškai nukrypstant nuo pagrindinės temos, norisi pasakyti, kad būdvardis „geras“ greičiausiai nėra pats tinkamiausias problemos, kai nėra kriterijų, sprendimas, nes tarsi legitimuoja galimybę kitam, už borto likusiam dizainui būti „negeram“ ar net „blogam“. Vis dėlto didysis siekis – kad visas dizainas turėtų paisyti gero dizaino gairių.

Grįžkime prie klausimo apie kriterijus bei vertę kuriančio dizaino atpažįstamumą. Tenka pripažinti, kad viskas būtų paprasta, jei nebūtų komplikuota, su visomis iš to išplaukiančiomis dilemomis. Pavyzdžiui, lietuviškas dizainas turi kelias ikonas. Kalbu apie objektus, ne asmenybes. Vienas jų – Pauliaus Vitkausko kadaise sukurta kėdė „Ku-dir-ka“. Ji, žinoma, puiki, gerų proporcijų, charizmatiška, autentiška ir provokuojanti, tačiau yra įdomus niuansas. Ši kėdė matoma įvairių lietuvišką dizainą pristatančių leidinių, parodų kontekstuose, paminklo pavidalu, bet štai mūsų visų namuose ar biuruose jos rasti nepavyks. Taigi, viena vertus, šis dizaino objektas yra gero dizaino pavyzdys, kita vertus, jis stokoja esminio komponento – komercinės sėkmės, kuri būtų suteikusi galimybę padaryti socialinį, kultūrinį, aplinkos, o šiuo atveju mažiausiai pasiektą – ekonominį – poveikį. Vertinant šį precedentą peršasi išvada, kad pati dizaino bend­ruomenė, aukštindama tokias ir panašias ikonas, nėra apsisprendusi, kas yra geras, tinkamai sukurtas, o kas yra netinkamai sukurtas dizainas.

Tokio pobūdžio diskursas nėra būdingas vien Lietuvai. Pasauliniame kontekste yra aptarinėjama begalė panašių situacijų. Tęsiant kėdžių siužetinę liniją būtų galima paminėti plastikines monoblokines kėdes. Pirmos tokios kėdės buvo pagamintos 1970-aisiais pagal kanadiečių dizainerio D. C. Simpsono 1946 m. sukurtą koncepciją. Jos buvo (ir yra) įperkamos, lengvos, patogios sandėliuoti, lengvai vizualiai interpretuojamos. Būtent dėl šių aspektų visumos labai paplitusios. Šiandien turime tūkstančius skirtingų šio principo kėdžių interpretacijų ir vien Europoje jų parduota daugiau kaip 1 mlrd., šiek tiek daugiau nei po 1 kiekvienam europiečiui. Manoma, šios kėdės padarė įtaką ne tik nacionalinėms, bet ir globaliajai kultūrai. Tačiau jei paklaustumėte dizainerių apie plastikines monoblokines kėdes, retas susietų jas su dizaino sritimi. Labiausiai dėl estetinio aspekto. Siekiant išlaikyti estetišką miesto aplinką, Bazelyje (Šveicarija) nuo 2007-ųjų beveik dešimtmečiui uždrausta šias kėdes naudoti viešosiose erdvėse. Taigi, klausimas, kuri iš kėdžių laikytina gero dizaino pavyzdžiu, kuri turėtų daryti įtaką dizainerių kūrybinei raidai ir kuri turėtų padėti formuoti visuomenės kriterijus dizaino atžvilgiu, lieka atviras.

Panašūs klausimai neretai sulaukia dalies dizaino bendruomenės pasipriešinimo. Toji dalis neieško skirtumų tarp meno ir dizaino, o tiesiogiai juos sieja, tad visiškai toleruoja galerinio pobūdžio dizaino sprendimus. „Ku-dir-ka“, kaip dizaino rezultatas, tokiu atveju nekeltų jokių klausimų. Žinoma, abi šios discip­linos turi panašumų, nė viena neišsiverčia be kūrybiškumo ar abiem atvejais taikomų įgūdžių, įskaitant komunikavimą vaizdu, medžiagų ir erdvės panaudojimą bei estetiką. Tačiau, kaip sutarta tarptautiniame diskurse, šios disciplinos turi esminių skirtumų, nes menininkai asmeniškai nustato savo darbo tikslus, o dizaineriai siekia rasti tikslinės vartotojų grupės poreikių sprendimus. Menas provokuoja, kelia idėjas, o dizainas sprendžia problemas. Meno vertinimas pirmiausia tenka asmeniui, kuris sąveikauja su kūriniu, o dizaineris yra atsakingas už tai, kad dizainas būtų efektyvus. Taigi, tokiame meno ir dizaino atskirties kontekste tenka demistifikuoti dizaino kūrybinį procesą ir jo rezultatui suteikti pragmatiškumo aspektą.

Jei situaciją hiperbolizuotume norėdami priartėti prie atsakymo į klausimą apie sąlygas pažinti ir puoselėti gerą dizainą ir susitelktume į blogą dizainą, tuomet suprastume, kad didysis išbandymas yra ne blogas dizainas. Jis tėra konkrečių žmonių protinės veiklos, priimtų sprendimų, investuoto laiko ir kitų resursų rezultatas. Štai šis priežastingumas ir yra tik­roji problema. Problema, kad dizaineriai tai padarė ir kad saujelė užsakovų rezultatą vertina kaip adekvatų, iššūkį sprendžiantį. O pavyzdžių, kuriais galime iliust­ruoti šią situaciją, deja, turime. Paminėsiu kelis grafinio dizaino viešiau matomus atvejus. Tai ir Regist­rų centro atnaujintas vizualinis identitetas, liūdnai pagarsėjęs Klaipėdos miesto identitetas ar šviežiai sukurta Jurbarko vizualinė tapatybė.

Būtent dėl to pirmuosius žingsnius žengiančioje nacionalinėje dizaino politikoje svarbiausias dėmesys pirmiausiai sutelktas į edukaciją. Edukaciją plačiąja prasme. Tiek visuomenei suteikiant konkrečius mąstymo įrankius, tiek privačiam ir visuomeninam sektoriui suteikiant kriterijus, kaip atpažinti ir vertinti dizaino kuriamą vertę.