Julija Dailidėnaitė. Vigintas Stankus. Tylioji abstrakcija

Vigintas Stankus (1962 07 14–2018 03 05) – meditatyviosios abstrakcijos kūrėjas, iš prisiminimų mozaikų dėliojęs ateities istorijas. Pokalbių nuotrupos su artimaisiais, draugais ir bičiuliais, vaikų piešiniai, sanskrito žodžiai ir simboliai – viskas tilpo menininko drobių koliažuose ir storame dažo sluoksnyje. Tarsi numatydamas ankstyvą savo išėjimą, jis iš visų galerijų į šeimos namus parsigabeno sukurtus darbus. Turbūt tam, kad būtų vėl atrastas.

Viginto Stankaus darbai. Autorės nuotrauka
Viginto Stankaus darbai. Autorės nuotrauka

V. Stankus gimė Kaune, Vilniaus dailės akademijoje įgijo stiklo ir vitražo specialybę. Į meno lauką įsiliejo kartu su aktyviais meno pokyčius Kaune formavusiais tuomečiais menininkais: Alfonsu Vilpišausku, Raimundu Mikšiu-Šniūru, Eimučiu Markūnu, Vytautu Dubausku, Raimondu Gailiūnu, Antanu Obcarsku, Arūnu Vaitkūnu, Mykolu Šalkausku, Rimvydu Jankausku-Kampu ir kt. Nepriklausomybės pradžioje, didžiuosiuose Lietuvos miestuose kultūrinis gyvenimas tiesiog kunkuliavo. Pradėjo kurtis lietuviškos dailininkų grupės, siekusios pristatyti publikai meną be sovietinių meno institucijų kontrolės. 1990 m. vasarį Kaune jau buvo įsikūrusi keturių menininkų grupė „Post Ars“, tais pačiais metais susibūrė tapytojų grupė „Angis“, o Vilniuje nuo 1989 m. gyvavo „Grupė 24“. Istorinių pokyčių ir sunkios naujos pradžios Lietuvoje laikotarpiu tapyboje išryškėjo ir įsitvirtino abstraktusis neoekspresionizmas.

Visų šių meno įvykių sūkuryje formavosi ir V. Stankaus kūrybos braižas. Ramesnio būdo menininkas laikėsi kiek atokiau nuo itin aktyvaus meno lauko procesų. Būdamas profesionaliu sportininku (vienas pirmųjų Lietuvoje įgijo juodąjį karatė diržą), jis pasinėrė į Rytų kovos menų filosofiją, kurią sudaro budizmo, taoizmo ir konfucianizmo pagrindai. Tai jį disciplinavo, išmokė kantriai ir nuosekliai siekti tikslo. Kiekvieną dieną pradėdavęs nuo meditacijos Vigintas prie drobės prisiliesdavo tik būdamas geros nuotaikos – pyktis ar susikaupusios neigiamos emocijos niekada nebuvo jo įkvėpimu. Kitaip tariant, menininkas nesiekė šokiruoti žiūrovo. Jis siekė atrasti harmoniją su savimi ir per meno kūrinį ja dalytis su pasauliu.

Ankstyvojoje kūryboje išryškėjo polinkis į ekspresyvų abstrakcionizmą. Piešiniai, tapyba ant popieriaus, kartono lakštų ir drobės alsuoja gaivia šviesa, laisve ir ekspresyviais potėpiais. Kiek vėliau į jo tapybą įsilieja sunkios, viena kitą dengiančios dažo tekstūros ir smulkios, motyvų lopus drobėje jungiančios linijos. Paradoksalu, tačiau net ir tokį „svorį“ turintys V. Stankaus kūriniai gana niūrios lietuviškosios tapybos fone yra šviesūs ir pozityvūs. Šį bruožą laikyčiau vienu skiriamųjų menininko braižų. Kai bičiuliai ieškojo naujų medijų bei radikalesnių meno išraiškos formų (video, objektai, instaliacijos, performansai ir akcijos), Vigintas taip pat eksperimentavo, tačiau tik tapybos ir skulptūros rėmuose. Jį domino drobės faktūra ir medžio tekstūra. Dėl stiklo meno ir vitražo studijų įtakos visoje V. Stankaus kūryboje – tiek ankstyvojoje, tiek vėlyvojoje – itin ryškiai jaučiamas konstruktyvus vitražisto žvilgsnis.

Ieškodamas įdomių tekstūrų V. Stankus pradėjo drožti skulptūras iš medžio. Medis buvo itin artima medžiaga jo filosofijai, tai augimo, jėgos, stiprybės ir amžinojo gyvybės atsinaujinimo gamtoje simbolis. Gyva ir iškalbinga medžio gabalų, šakų ir rievių forma bei faktūra paskatino totemų, antropomorfinių kaukių ir kubistinių figūrų atsiradimą. Darbas su medžiu tapo savotiška meditacijos forma bei kūrybinės energijos iškrova. Juokais galima pasakyti, kad Viginto meilė formai ir faktūrai kainavo labai brangiai. Visi, kiek daugiau susidūrę su profesionaliuoju menu, žino, kad kokybiškos darbo priemonės: drobės, teptukai, o ypač dažai, kainuoja didelius pinigus.

V. Stankus itin mėgo aukštą paveikslo reljefą, todėl ant drobės klodavo labai storą dažo sluoksnį. Taip gimė didelė peizažų, miestelių ir portretų kolekcija, pulsuojanti spalvomis bei tirštomis dažų gijomis. Kolekciją sieja atlikimo maniera ir spalvos, kurios išskiria ją iš kitų V. Stankaus kūrinių. Pvz., vieną paveikslą, kuriame peizažo pagrindą sudaro pilki ir rusvi tonai, staiga praskrodžia intensyvi tiršta juoda juosta, sukapojanti jį į daugybę planų. Kitas – mėlynas – sakytum, miškas arba vandenynas, įsielektrinęs prieš audrą. Dangus susimaišęs su medžiais (ar vandeniu) mėlynų, žydrų, baltų ir juodų dažo juostų raizgalyne, o iš apačios, iš paveikslo gilumos, tarytum proskyna ar smėlio krantas, šviečia švelni rami geltona. Vigintas buvo talentingas koloristas, meist­riškai konstruodamas paveikslus gebėjo pasakoti ištisas istorijas.

Svarbu akcentuoti vieną išskirtinį ir kone visą laiką menininką lydėjusį urbanistinį motyvą. Tai paveikslai, kuriuose tiesiog knibžda gyvybė: miesteliai, maži nameliai, dėmės, langai, kitaip tariant – gyvenimai. Maži, skirtingų dydžių, formų ir spalvų abstraktūs objektai iškloja visą kūrinio plotą. Šis motyvas lydi ištisus V. Stankaus piešinių ir drobių ciklus. Aliuziją į miestus galime pastebėti ir menininko koliažuose, kuriuos jis konstruoja iš nedidelių popieriaus, kartono, piešinių, drobių skiaučių.

Paskutiniaisiais metais menininkas beveik neišeidavo iš dirbtuvės. Kūrė daug ir intensyviai, nesiliovė eksperimentuoti su drobės faktūra. Naudojo ne tik dažus, bet ir pelenus. Pakito paveikslų koloritas, pradėjo dominuoti balta ir daugybė pilkos bei rusvos atspalvių. Kvarco, cemento, asfalto, smėlio ir kitų smulkiųjų mineralinės kilmės medžiagų spalvinėje paletėje ėmė skleistis abstrakčios orchidėjos, žiedai, paukščiai, portretai ir sapnai. Mėgstamu, daugelyje paveikslų įsitvirtinusiu motyvu tapo kėdė. Abstrakti jos forma, struktūra, atlošas, kojos – savotiškas stabilumo ir ilgaamžiškumo simbolis.

Vigintas buvo smalsus, vis atrasdavo sričių, į kurias intensyviai gilindavosi. Pastaraisiais metais itin susidomėjo sanskritu – klasikine Indijos kalba, priskiriama indoeuropiečių kalbų šeimai. Ši kalba buvo ir dažnai tebėra naudojama hinduizmo, budizmo ir džainizmo liturgijoje bei filosofijos, literatūros kūriniuose. Tapytojas, studijuodamas sanskrito žodžius ir simbolius, pradėjo juos naudoti abstrakcijose, koduoti ten žinutes. 2013 m. kalbėdamas būtent apie abstrakcijas teigė: „Jos tam tikru tapymo momentu gimsta, atsitinka, pradeda gyventi. Tik reikia laiku sustoti. Tačiau jose man trūksta formos. Reikėjo skubiai kažką daryti. Taip ir išdrįsau, beje, sunkiai, nupiešti žmogutį. Jis man reikalingas kaip forma, kad nereikėtų galvoti, ką dabar pavaizdavus.“ Žinant tai, kad reikėjo pagrindo, nuo kurio lengviau atsispirti tapant, galima paprasčiau vertinti tapytojo norą įpinti į paveikslų turinį jam brangius žodžius ir simbolius. Kodėl pasirinkta sanskrito kalba? Galbūt todėl, kad menininkas ją tapatino su maldos kalba ir savo paveiksluose įžodino tai, kas atrodė svarbiausia: duhita (dukra), mata (motina), lumene (šviesa), sapana (atskleidimas, sapnas).

Nepaisant gana uždaro būdo, tapytojas buvo itin aktyvus parodų dalyvis. Per 3 kūrybinio kelio dešimt­mečius Vigintas sudalyvavo daugiau nei 50 grupinių parodų Lietuvoje bei užsienyje ir surengė daugiau kaip 20 personalinių parodų. Ypač didelio pasisekimo ir atgarsio sulaukė viena paskutiniųjų parodų, surengta Paryžiuje, galerijoje „La Capitale Galerie“, drauge su Stasiu Žirguliu. Menininkus Paryžiaus pub­likai pristatęs galerijos savininkas Faikas Bazenciras teigė, jog didžiuojasi galėdamas parodyti talentingus kūrėjus iš Lietuvos, išsiskiriančius brandžiais aukšto lygio darbais ir įdomia atlikimo technika.

V. Stankus – įdomus ir savitas kūrėjas, palikęs didelę abstrahuotų, asociatyvių ir ekspresyvių paveikslų bei piešinių kolekciją. Įvairaus formato abstrakcijos atliepia menininko kartos, besiformavusios Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, estetiką ir dvasią. Meilė Rytų kovos menams ir filosofijai, kasdienės meditacijos nulėmė, kad V. Stankaus darbai skleidžia harmoningą, darnų ir atvirą santykį su pasauliu. Galbūt todėl menininko kūryba tokia daugiasluoksnė ir įtraukianti.