Kaune, naujoje projektų erdvėje „Kabinetas“ (A. Mapu g. 20) veikusioje skulptūros parodoje „SOBRETUDO“ buvo pristatyti penkių VDA Vilniaus fakulteto Skulptūros katedros studentų Barboros Matonytės, And­riaus Ivanovo, Viktorijos Damerell, Onos Juciūtės, Mikalojaus Smulskio darbai. Pa­rodos, kaip eksperimento, tikslas – subur­ti skulptūros objektus į bendrą erdvę, įtraukti juos į idėjinį ir vizualinį pokalbį, paskatinti studentus ieškoti kūrybinių jungčių, galiausiai – pristatyti šiuolaikinės skulptūros procesus Kaune.

Renginio kontekste sausio 28 d. vy­kusia diskusija „Šiuolaikinės skulptūros procesai: Kaunas ir Vilnius“ norėta paskatinti tiesiogiai suinteresuotus ir ne tik meno lauko veikėjus kalbėti apie šiuolaikinės skulptūros apraiškas šių miestų viešajame, kultūriniame ir akademiniame gyvenimuose, sklaidą ir plačiosios visuomenės bei profesionalų bendruomenės požiūrį į ją.

Diskusijoje dalyvavo galerijos „Post“ įkūrėjas, vienas tarptautinės šiuolaikinės skulptūros projekto „Caution! Mind the Object“ kuratorių Andrius Pukis, VDA VF Skulptūros katedros dėstytojas Antanas Šnaras, skulptoriai ir VDA KF Skulptūros katedros (buvę ar esami) dėstytojai Robertas Antinis, Kęstutis Lanauskas, architektas Audrys Karalius, parodos dalyviai ir kiti. Pokalbį moderavo „Kabineto“ kuratorė Vaida Stepanovaitė.

Viena iš diskusijos temų – šiuolaikinės skulptūrinio objekto nematomumas Kaune. Mėginimai pristatyti skulptūros meną šiame mieste yra reti, dėl to, anot A. Pukio, ir kilo idėja rengti šiuolaikinės skulptūros parodą. Kauno galerijose gausu tapybos, grafikos, keramikos, juvelyrikos kūrinių, o bandymai formuoti viešąją erdvę baigiasi nesėkme. Kaip pavyzdį moderatorė nurodė jau apmirusią Laisvės alėjos skulptūrų galeriją, inicijuotą 2005 m., kurioje buvo eksponuoti VDA KF Skulptūros katedros studentų ir per skulptūros simpoziumą sukurti darbai. Planuota, jog šie kūriniai bus įsigyti Kauno savivaldybės, tačiau jie taip ir nepateko į saugomų objektų registrą, buvo apleisti ir pradėti stumti iš Laisvės alėjos; galiausiai juos pasiėmė patys menininkai ir idėjos iniciatoriai.

A. Karaliaus pozicija: kam skulptūrų apskritai reikia? Ar būtina jas statyti, jeigu niekas neišreiškia poreikio? V. Stepanovaitės manymu, pradėjus vertinti meną kaip turintį atliepti daugumos pageidavimą, išsivystys identiška situacija besitęsiančiai Lukiškių aikštės skulptūros projektų agonijai, ir bus prieita prie diskusijų apie meno poreikį apskritai.

Anot K. Lanausko, šiuolaikinės skulptūros padėtį lemia mecenatystės trūkumas. Buvo bandyta priartėti prie skulptūros šaknų – skulptorius ruošiančių institucijų. Šiai diskusijai vykstant studentų parodos kontekste keltas klausimas akademiniu lygmeniu (Vilniaus ir Kauno VDA Skulptūros katedrose): kodėl Kauno fakultete šiemet nestudijuoja nė vienas pirmakursis, o Vilniuje studentų nemažai ir jie patys organizuoja savo kūrybos pristatymus (vasario 4 d. VDA II aukšto parodų salėje „Titanikas“ atidaryta „SOBRETUDO“ dalyvių V. Damerell ir O. Juciūtės kuruojama paroda „Per plauką“). A. Šnaras pabrėžė paties studento aktyvumo svarbą, siekiant suprasti, vertinti ir dalyvauti šiuolaikinio meno procesuose, vis dėlto ir jis, ir A. Pukis negalėjo ignoruoti mokymosi institucijų, turinčių suteikti studentams įvairiapusių galimybių, vaidmens. Pavyzdžiui, studijuojantieji Vilniuje turi progą važiuoti į tarptautinius šiuolaikinio meno renginius (Venecijos bienalė, „Documenta“ ir t. t.), dalyvauti platesnėje meno edukacijoje nei tarp akademijos ir Lietuvos sienų. Taip pat A. Pukio akcentuota, kad Vilniuje studentai gali mokytis pas vizituojančius ir užsienio dėstytojus.

Tęsiant pokalbį apie akademinį skulptorių paruošimą, kaip sąlygą kokybiškai šiuolaikinės skulptūros plėtotei, apie studentų kūrybos rezultatus, pasirenkamas raiškos formas, buvo suformuluota galima VDA KF Skulptūros katedros problema. Čia studentai skatinami rinktis taikomąją skulptūrą –­ skirtą įgyvendinti užsakymus. Tačiau, kaip teigė A. Šnaras, nors ir galima per skulptūrą kalbėti apie meno problematiką europiniame kontekste, bet meną viešojoje erdvėje vis dar veikia tarpukario tradicija, modernistinis skulptūros tik kaip objekto, o ne idėjos išreiškimo būdo suvokimas.

Po diskusijos sulaukta atsiliepimų iš VDA KF bendruomenės, jog tema, ko gero, tikslingai formuluota, žinant, kad Kaune šiuolaikinės skulptūros apraiškų nedaug, ir meno procesų klausimai keliami per vėlai. Ir kauniečiai, ir vilniečiai dalyviai atkreipė dėmesį, ne kartą viešai pažymėjo, kad, deja, diskusijoje nedalyvavo VDA KF Skulptūros katedros studentai. Nesužinota apie esamas akademines sąlygas iš platesnės nei esamų ar buvusių dėstytojų perspektyvos, suteiktas žodis tik studijuojantiems Vilniuje. Diskusijos rengėjų tiks­las nebuvo išprovokuoti, pašiepti, tendencingai neigiamai pažvelgti į Kaune (ne)vykstančius procesus. Siekta atviro pokalbio apie skulptūros dabartį, jos suvokimą plačiojoje ir profesionaliojoje visuomenės dalyse, meninį paruošimą skirtingų miestų VDA fakultetuose.

Diskusijoje akivaizdžiai vyravo dvi po­zicijos, kurias skyrė idėjinė, istorinė, socialinė skulptūros meno suvokimo praraja, išryškėjusi prie diskusijos prisijungus A. Karaliui. Pateiktas architektūrinis požiūris į skulptūrą kaip monumentalų fizinį objektą, skirtą viešosios erdvės užpildymui, buvo opo­nuotas V. Damerell bei A. Šnaro: ir garsas, ir kitos raiškos formos gali būti traktuojami kaip skulptūra. Apie šią discipliną kalbėta iš įvairių pozicijų –­­ akademinės, viešosios erdvės, mecenatystės, politinės ir t. t., taip pat diskutuota apie meną apskritai. Vis dėlto temos platumas, skirtas apžvelgti skirtingus Kauno ir Vilniaus skulptūros lauke vykstančius procesus, neleido megzti konstruktyvaus pokalbio. Beje, vieša platforma išryškino meno estetikos, edukacijos, suvokimo skirtumus ir platumas. Atvira diskusija gali būti naudinga kaip kontūrus brėžianti procesų refleksijos forma.