Karolina Vitulskytė. Pinhole variacijos šiuolaikinėje fotografijoje

Šiuolaikinei fotografijai nereikia daug pastangų. Modernioje visuomenėje žmogus vienu mygtuko paspaudimu gali per kelias sekundes nufotografuoti šimtus vaizdų, juos koreguoti kompiuteriu ir kelti į socialinius tinklus. Tačiau pastaraisiais metais vis auga susidomėjimas analogine fotografija – į gatves išsinešami seni juostiniai foto­aparatai, o galerijose atsiranda daugiau menininkų, propaguojančių senuosius fotografijos metodus. Kauno galerijoje POST balandžio–gegužės mėnesiais veikusi grupinė paroda „Pinhole/camera obscura#2“ pristatė camera obscura techniką.

Mindaugas Česlikauskas. „Šviesoraštis“, sidabro želatinos antspaudai nuo popierinių negatyvų, 2012 (Linos Pranaitytės nuotrauka)

Pinhole, išvertus iš anglų kalbos, reiškia adatos skylutę. Maždaug taip apibūdinama technika, kurią naudoja parodoje dalyvaujantys menininkai, – savadarbėje tamsioje dėžutėje patalpinamas šviesai jautrus fotopopierius, vienoje jos sienoje praduriama maža skylutė ir paprasta dėžutė tampa fotoaparatu. Tačiau rezultato tenka palaukti. Kuo ilgiau laukiama, tuo ryškesnis ir kokybiškesnis vaizdas išsaugomas popieriuje. Pirmoji pinhole paroda Kaune atidaryta 2012 m. „Fluxus ministerijoje“, jau tada ši idėja sulaukė didelio susidomėjimo ir menininkų palaikymo. Tai buvo viena pirmųjų ekspozicijų Kaune, skirtų išimtinai pinhole/camera obscura technologijai ir jos variacijoms pristatyti. Šiais metais grupinėje parodoje dalyvavo šeši jau pripažinti ar dar tik pradėję kūrybinį kelią menininkai, darbais atskleidę skirtingus požiūrius į šią technologiją.

Vienas jų – Giedrius Petrauskas, neseniai surengęs pirmą savo parodą Utenoje. Petrausko darbai išsiskiria senųjų kūrybos stilių naudojimu ir fotografijos gamybos proceso sureikšminimu: jis atsisako naudoti šiuolaikines fotokameras ir mieliau renkasi senus medinius fotoaparatus ar primityvias savadarbes pinhole kameras, net neturinčias objektyvo. Fotografijos primena piktorealizmą, dažnai juntamas tapybiškumas, vaizdas nesufokusuotas, išsiliejęs ir mistiškas, sukuriantis nostalgijos pojūtį. POST galerijoje eksponuotuose darbuose – gerai pažįstami Kauno vaizdai: upių pakrantės, tiltai, parkai. Visos nuotraukos nespalvotos, gana mažo formato, kuriančios intymumą – lyg žvelgtum į kito žmogaus atsiminimus. Pojūtį dar labiau sustiprino neryški, tamsi figūra beveik visose fotografijose. Galima tik spėti, kad ten paties fotografo autoport­retai.

Greta Petrausko mažų formatų galime išvysti fotografo Arūno Kulikausko soliaografijas. Tai plataus, panoraminio formato fotografijos, gana tamsios, tačiau jose galima justi spalvas. Kulikauskas pinhole kamerai naudojo ne paprastą šviesai jautrų popierių, o momentinės polaroidinės fotografijos techniką. Matyti, kaip tamsoje išryškėja medžių lajos, laukai ir smėlio spalvos urbanistiniai miestų peizažai. Tačiau labiausiai darbuose dėmesį patraukia kelios šviesios linijos, išlinkusios švelniu lanku ir dažniausiai keliaujančios horizontaliai kūrinio. Ne, tai ne neoninės lempos, pakibusios tarsi ufonautai Kernavės ar Vilniaus danguje, tai saulės kelias, fiksuotas vienišos kameros net kelias savaites. Vienišos, kadangi soliaografijos yra atliekamos tam tikroje vietoje tam tikram laikotarpiui tiesiog paliekant kamerą. Vieni menininkai kameras palieka net metams, kiti – trumpiau. Ryškios šviesios linijos Kulikausko nuotraukoje yra saulėtos dienos, o tamsūs tarpai tarp jų – ūkanotos, kai saulė nepasirodė. Autorius, atlikęs soliaografijas ir ankščiau, kai dar gyveno JAV, teigia, jog kiekviename mieste saulės kelias yra skirtingas, o saulė visur vis kitokia: „Amerikos saulė amerikietiška ir šypsosi nenatūraliai. Lietuviška saulė nuoširdžiai susirūpinusi, gal todėl rečiau ir pasirodo.“ Nors geriau žinomi jo humanistinės fotografijos pavyzdžiai, fotografas įrodė, kad nėra prisirišęs prie vienos stilistikos ir nebijo eksperimentuoti su įvairiomis kameromis bei technikomis.

Kitoje salės dalyje – jau buitiškesni Vadimo Šamkovo darbai. Jo fotografijos, kaip pats apibūdino, tarsi dienoraštis – atskleidžia kasdienybę ir rutiną. Stiklinės, šaukšteliai, gėlių puokštės – objektai, į kuriuos galbūt niekada neatkreipiame dėmesio rytais skubėdami į darbą. Tačiau Šamkovo darbuose jie pateikiami kitu rakursu, galerijos erdvėje į juos pažvelgiama naujai. Menininkas sakė: „Mano dieną sudaro pasisveikinimas ir atsisveikinimas su saule“, tai suteikia rituališkumo pojūtį, kurį dar labiau sustiprina beveik sakrali saulės šviesa. Ji, tarsi karūna, vainikuoja kiek­vieną vaizduojamą objektą ir suteikia gana statiškai fotografijai dinamiškumo ir ekspresyvumo. Įsižiūrėjus darbuose galima atskirti ir metų laikus: vasaros saulė atrodo aktyvesnė, tiesiog trykšta užliedama fotografiją spindulių fontanais, o žiemos – pasyvesnė, jos šviesa šaltesnė ir nebe tokia aktyvi.

Mindaugas Česlikauskas parodai pasirinko projektą „Šviesoraštis“: 30 to paties kambario fotografijų, sudėtų viena šalia kitos. Visose jose regimas tuščias kambarys be jokio įnamio. Tačiau apie nematomo gyventojo egzistavimą byloja kambaryje stovinti sujaukta lova ir kartais įjungtas televizorius, nukreiptas į ją. Apie įnamio buvimą taip pat kalba kambario tamsoje ryškėjantys vaiduokliški dviračio griaučiai, kiekvienoje fotografijoje nežymiai keičiantys savo padėtį, ir kartais atsirandantys eskizai ar kėdė, judanti po kambarį. 29 fotografijos yra beveik vienodos, tačiau 30-oji atskirta nuo grupės. Lig šiol visi vaizdai buvo fotografuojami iš viršaus į apačią, lyg kamera būtų kabėjusi palubėje, o žiūrovas jaučiasi lyg pasirinkto įnamio gyvenimo stebėtojas, pats išlikdamas anonimiškas. Tačiau paskutinėje, atskirtoje nuotraukoje vaizduojamos to paties kambario lubos – sugriaunama visagalio stebėtojo iliuzija. Pasikeitus stebėjimo kampui staiga pasijunti apnuogintas, lyg tas nematomas, gal ir neegzistuojantis gyventojas staiga pakėlė akis ir pažvelgė į mus, apatiškus stebėtojus. Galbūt esame tie, kuriuos stebi? Tik dar vienas statistinis vienetas diagramoje, kurios formą primena šviestuvas fotografijoje.

Išskirtinai konceptuali Gintauto Trimako kūryba. Jo darbai nepateikia jokio konkretaus vaizdo, akys nekliūva už jokių atpažįstamų formų ar linijų. Daugelis kūrinių tėra įvairių tonų dėmės ant balto popieriaus, šiek tiek primenančios mokykloje per mikroskopą matytų ląstelių darinius. Visi menininko eksponatai yra skirtingų dydžių ir formatų, net technikų. Tarp A4 formato ryškiaspalvių vaizdų atsirado kelios mažo formato polaroidinės fotografijos, kuriose buvo galima išvysti konkretesnius vaizdus: tamsiame mėlyje panirusias medžių viršūnes, pramintų takų kreives ar šviesos blyksnyje paskendusį lauką. Šių vaizdų prasmę palikta atspėti žiūrovams. Fotografuodamas su pinhole kamera, pritvirtinta prie dviračio, fotografas pasiduoda netikėtumo faktoriui ir fiksuoja tai, ką kamera sugauna dviračiui judant po įvairias vietas. Jei ankstesnėje Trimako kūryboje dar buvo galima justi erdvės ar laiko perspektyvą, tai parodoje eksponuotuose darbuose nebeliko ir šių matmenų.

Parodoje eksponuoti ir pinhole technika atlikti moterų aktai. Subtilūs ir švelnūs Ingos Dingos vaizdai traukė akį estetiškumu ir koloritu. Švelniuose šešėliuose ryškėjo subtilūs moterų kūnų kontūrai, apsupti buities ar gamtos. Jos valiūkiškai flirtuoja su žiūrovu arba neišraiškingai „palieka“ savo kūnus miškuose, kur jie susilieja su gamtos fonu ir tampa tik dar viena detale peizaže. Iš keturių eksponuotų darbų du – spalvoti. Kartu su Trimako fotografijomis, tai bene vieninteliai spalvoti darbai parodoje. Juose užfiksuotos moterys kambario netvarkoje, įsitaisiusios vonioje. Pasirinkta lokacija perteikia daug intymesnę nuotaiką – blausaus kambario fonas iškart kalba apie privatumą, o juk taip įprasta aktus matyti neapčiuopiamose erdvėse, specialiose studijose. Tokiose erdvėse atlikti aktai išryškina žmogaus kūną, tačiau Dinga nusprendė nukreipti žiūrovo dėmesį ir darbuose moters kūno ne tik nesureikšmina, bet ir iš dalies paslepia. Nė vienoje fotografijoje nematyti visiškai atidengto kūno ar sudėtingų jo pozų. Regis, vaizduojamas žmogus tiesiog ištirpsta, tačiau darbai pulsuoja savotiška smalsumą žadinančia energija. Ji priverčia prieiti arčiau, geriau įsižiūrėti, o tada atsiskleidžia ir kūrinio gamyba – fotografijoje išlikę dulkių raštai.

Pinhole/camera obscura#2“ ekspo­nuoti darbai labai įvairūs, nors ir atlikti ta pačia technika. Autoriams nesvarbu kurti panašiu ir aiškiai atpažįstamu stiliumi, priklausyti vienai ar kitai fotografijos mokyklai ar būti joms priskirtiems. Vietoje reportažinio gyvenimo įamžinimo dažniau pasineriama į fotografijos intertekstualumą, socialinių aspektų išryškinimą. Tačiau net ir šiandien yra kūrėjų, vis dar mieliau dirbančių „Lietuvos fotografijos mokyklos“ (LFM) stiliumi – dokumentuojančių savo aplinką, kuriančių humanistinę, psichologizuotą fotografiją. Seniesiems fotografijos stiliams iš parodoje pristatytų menininkų priskirčiau Petrauską ir Kulikauską. Šamkovo ir Česlikausko darbus galima palyginti su nuobodulio estetika, atsiradusia kaip priešprieša LFM ir įnešusia naujų vėjų į Lietuvos fotografijos suvokimą. Tačiau jųdviejų kūryba nuo „nuobodulio“ judėjimo ne tik laiku, bet ir idėjomis jau nutolusi. Net į moterų aktus, gana įprastą fotografijos žanrą, pažvelgta naujai, žanrui suteikta kitokių akcentų. Taigi „Pinhole/camera obscura#2“ paroda pademonstravo vieną seniausių fotografijos būdų ir kartu atskleidė šios technikos panaudojimo įvairovę šiuolaikinės fotografijos lauke.