Rolando Rimkūno ir Peeterio Alliko paroda „Apie nieką" kovo 27 d.–balandžio 21 d. Jonavos kultūros centro meno galerijoje

Jonavos kultūros centro meno galerijoje, kurią kuruoja Ignas Gleixneris, atidaryta lietuvių menininko, grafiko Rolando Rimkūno ir estų menininko, grafiko Peeterio Alliko bendra atspaudų ir piešinių paroda, pavadinta „Apie nieką".

Nors menininkai atstovauja skirtingoms grafikos tradicijoms – „jausminei" lietuviškai ir „racionaliai" estiškai (žinoma, tai yra klišės), tačiau jų socioestetinė pasaulėjauta gana artima. Nepasakyčiau, ar Rimkūnas „estiškas", ar Allikas „lietuviškas". Turbūt per vidurį.

Jie abu yra aukšto lygio profesionalai (ir tai juos taip pat suartina), nesvarbu, ar kuria technologiškai sudėtingus atspaudus ar tiesiog piešinius, jų amato meistrystė akivaizdi (netgi jei nuo jos mėginama „bėgti", ją „neigti"). Nors abu pabrėžtinai nesureikšmina savo socioestetinio kalbėjimo, sakydami, jog tai tik šiaip, tarp kitko, „apie nieką", abiejų kūryba laužta ne iš piršto, nėra nei tuščiai formali, nei dirbtinai konceptuali, nei per daug sausa, nei per daug patetiška, tačiau besiremianti į tvirtą gyvenimišką pagrindą.

Kūrinių „mėsa" užauginta ne dirbtinai, šeriant kokiais „hormonais", o išaugusi natūraliai iš egzistencinės „mėsos". Pavyzdžiui, Rimkūno piešinys, kuriame žmonės prižiūri piramidės principu kalvos šlaite formuojamus suguldytus kapelius – tarsi rentgene matome ir po žeme „linksmai" išsimėčiusius kaulelius –­­ ne šiaip „šmaikštus" kūrinėlis, tačiau konk­retus Kauno Karmėlavos kapinių vaizdelis. Kitaip sakant, visi piešiniai, atspaudai turi realų pagrindą, remiasi tam tikra gyvenimiška situacija.

Tiesa, Rimkūnas „psichologiškesnis", tarsi labiau žvelgiantis į save, savo psichobiologinio lygmens santykį su aplinka (tačiau tas santykis kartu gana sarkastiškas), o Allikas kiek labiau angažuotas socialiai, netgi ideologiškai, tačiau pro (irgi ironišką) angažuotumą kartais prasiskverbia ir nuoširdžios melancholijos gaisų.

Ko vertas vien Alliko sukurtas pirmojo Estijos prezidento Konstantino Pätso „nuogas portretas". Pätsas buvo sovietų valdžios areštuotas, ištremtas, kalinamas Kazanės, Christopolio (Totorijos ATSR) psichoneurologijos klinikose, kuriose jį bandė paversti bepročiu, tvirtinančiu, „kad yra Estijos prezidentas". Alliko kūrinyje prezidentas stovi nuogas psichoneurologinio dispanserio ar kalėjimo duše, gal tualete (ar panašioje patalpoje) ir žiūri į save veidrodyje. Kūrinys vadinasi „Born in USSR" („Gimęs TSRS"). Tiesa, šio kūrinio, kuriame, beje, nėra jokio sarkazmo, ironijos, tik nepakeliama egzistencinės beprasmybės našta, Allikas parodoje neeksponuoja.

Abu menininkai savo kūryboje paradoksaliai derina, atrodytų, nesuderinamus dalykus – holizmą ir individualizmą, sarkazmą ir melancholiją, subjektyvumą ir socialinį / ideologinį angažuotumą.

Bendroje parodoje Rimkūno „psichologizmas" socializuojasi, o Alliko kū­rinių „sausumas" ir aštrus sarkazmas irgi kiek aptramdomas. Tačiau pozityvia prasme. Abiejų menininkų kūriniai dera, kalbasi ir padeda vienas kitam.