Klaus Leo Richter: „Fotografavimas visada susijęs ir su tavo vidiniu pasauliu“

× Dovilė Dagienė

Fotografą Klausą Leo Richterį pirmą kartą sutikau Vilniaus dailės akademijoje per studentų peržiūras. Klausas tuomet pristatinėjo fotografijų ir esė ciklą „Bajorai“ (klausrichter.at/portfolio/bajorai) – didelės apimties meninį vietos tyrimą apie Bajorų kaimo gyventojus. Kaip paaiškėjo, menininkas ne tik fotografavo vietinius, rinko jų šeimų istorijas ir buities artefaktus, užrašinėjo pokalbius, bet ir pats kūrėsi šiame kaime, taip įsiliedamas į vietos bendruomenę, lyg ir pats tapdamas vienu iš savo kuriamo ciklo herojų. Vienu iš bajorų.

Man dar ir šiandien atrodo, jog K. L. Richteris – vienas įdomiausių su fotografija Lietuvoje dirbančių autorių. Jam nestinga kūrybinio polėkio, drąsos rinktis ir panirti į temas tik jam būdingu stiliumi. Nors tiek kaimo, tiek užribio žmogaus portretą neretai sutiksi ir šiandienėje Lietuvos fotografijoje, tačiau reikia pripažinti: Klausas su šiomis temomis elgiasi kitaip, nei įprasta. Gal todėl žvilgsnį į šio autoriaus kūrybą, o ir atsiveriančią plataus matymo lauko perspektyvą tenka iš naujo prisijaukinti.

Praėjus keleriems metams nuo pirmos pažinties, su K. L. Richteriu vėl susitikome atlikdami Naujosios Vilnios vietos ir laiko meninį tyrimą: kartu su dar keliais kitais menininkais ir fotografais kiekvienas stebėjome ir kūrėme savitą pasakojimą apie šį autentišką rajoną ir jo gyventojus.

 

2016 m. baigei Berlyno Ostkreuz fotografijos mokyklą, 2019 m. Vilniaus dailės akademiją. Kas tuomet buvo tavo mokytojai? Koks kūrybinių temų laukas – tada ir dabar? Kaip jis keitėsi?

Berlyne meno studijas baigiau su projektu „Cikoria“. Vadovavo Thomas Sandbergas. Kūrinys buvo apie romų tautybės žmones, gyvenusius nedidelėje gyvenvietėje Vengrijoje. Svarbiausia mane vedusi priežastis – vietos, gyvenamosios aplinkos, ten, iš kur esu ir pats kilęs, kontrastas. Nuo tos vietovės iki Vienos mažiau nei 3 valandos kelio, tačiau gyvenimo lygio skirtumas milžiniškas. Visgi, vaizdiniu požiūriu, nepaverčiau to pagrindine savo pasakojimo tema, bet, manau, tai fotografijose atsispindi.

O Vilniaus dailės akademijoje mano vadovas buvo Alvydas Lukys. Akademiją baigiau darbu „Bajorai“, jis primena ankstesnįjį pasakojimą, nes taip pat sukurtas mažame kaime. Galima sakyti, tai pasakojimas apie žmones visuomenės paraštėse. Nors ir skiriasi nuo ciklo „Cikoria“. Visų pirma todėl, kad dabar pats gyvenu kaime ir tai neabejotinai paveikė mano kūrybos būdą. Jei palygini su trumpais vizitais į Vengriją, šiuo atveju kurti fotografijas turėjau daug daugiau laiko ir patyriau mažiau spaudimo. Taip pat kalbinau kaimo gyventojus, domėjausi šeimų istorijomis. Abu projektai pasakoja apie žmones, gyvenančius toli nuo didžiųjų miestų, toli nuo to, ką įprastai vadiname centru.

 

Kodėl fotografija?

Spėju, pasirinkimas labai susijęs su tuo, kaip užaugau. Mano tėvas visada domėjosi fotografija. Rodos, man buvo 11, kai jis padovanojo pirmąjį fotoaparatą. Tačiau aistrą rasti kadrą atradau tik vėliau.

Turėjo įtakos ir faktas, kad augau tarp dviejų skirtingų pasaulių. Mano tėvas persikėlė į JAV, kai man buvo 9-eri. Jis gyveno labai neramiai, daug judėjo tarp skirtingų vietų ir šalių. Kiekvieną kartą, kai jį aplankydavau, jaučiausi laimingas matydamas daugybę skirtingų vietų. O kita šeimos dalis labai prisirišusi prie savo namų ir gyvena gana sėsliai. Šis kontrastas mane labiausiai ir formavo. Fotografija yra puikus būdas užfiksuoti priešais matomą aplinką, kartu fotografavimas visada susijęs ir su tavo vidiniu pasauliu. Tai kažkas, ką visada perkeli į nuotraukas. Todėl šis procesas man visada įdomus.

 

Su kokiais išbandymais šiandien susiduri kaip menininkas?

Deja, svarbiausias išbandymas susijęs su uždarbiu, o ne su pačiais kūrybiniais ieškojimais. Už daugybę darbų, kuriuos atlieka menininkai, mokama labai nedaug arba dažnai visai nemokama. Dažniausiai atsiduri tokioje situacijoje, kai stengiesi iš visų jėgų, tačiau neretai kūrybinis procesas užtrunka, be to, tu turi būti laisvas klysti, vadinasi, darbą gali tekti pradėti nuo pradžių. Kita vertus, turi rasti, kaip užsidirbti pragyvenimui, gauti darbą, kad apmokėtum sąskaitas. Dauguma menininkų tuo pačiu metu gyvena ir privilegijuotą, ir labai nestabilų gyvenimą.

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“
Tomekas

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“

 

Klaus Leo Richter:  „Fotografavimas visada  susijęs ir su tavo vidiniu  pasauliu“
K. L. Richterio nuotraukos iš ciklo „Periodinės pamainos“

 

Kaip gimė „Periodinių pamainų“ („Periodic Shifts“) projektas, idėja?

Buvau pakviestas dalyvauti projekte, kuriame reikėjo kurti pasakojimą apie Naująją Vilnią. Tiesą sakant, apie Naująją Vilnią anksčiau nieko nežinojau. Man ten iškart patiko. Patiko sudėtinga vietovės istorija, daugiasluoksnė atmosfera, tvyranti virš darbininkų klasės, atvira egzistencinė krizė... Nežinau, ar išties taip yra, bet tame rajone tą jutau.

Tuo metu jau audžiau mintį apie tuos gamyklose dirbančius žmones, kurie gyvena kaime... Susisiekiau su vienu darbininku iš suvirinimo gamyklos. Jis man šiek tiek papasakojo apie savo šeimą. Pasirodo, jo tėvas dirba gamykloje, taip pat ir senelis. Tai buvo iniciacija, pretekstas sukurti projektą apie šeimos tęstinumą pramonės suformuotoje aplinkoje.

 

Ar buvo lengva patekti į šių žmonių namus, darbininkų šeimas įtraukti į kūrybinį procesą?

Man labai pasisekė, kad sutikau Tomeką, vieną šios istorijos veikėjų. Jis mano idėją priėmė labai atvirai. Tomekas pats fotografuoja ir turi gana didelę senų fotoaparatų kolekciją, savo tamsiame kambarėlyje spaudžia nuotraukas. Iškart radome bendrą kalbą. Vėliau jis padėjo man susisiekti su kita šeima, kurią fotografavau, supažindino su savo tėvais. Jis gana drąsi, smalsi asmenybė, todėl šiame projekte man buvo gana lengva.

Didžiausias išbandymas fotografuojant žmones ir kuriant santykius – rasti balansą tarp savo vizijos ir fotografuojamų žmonių lūkesčių, kilmės, būdo.

 

Nors šio kūrinio koncepcija įdomi, man atrodo, kad kitas svarbus aspektas yra pats pasakojimas. Tad noriu paklausti, kokią fotografijos ateitį matai kaip menininkas, dirbantis su šia medija?

Matau save dirbantį projektuose, kuriuose pagrindinis elementas yra pasakojimas. Bet taip pat man svarbu išlikti atviram, eksperimentuoti. Visad dirbti tuo pačiu būdu yra, ko gero, patogiau – tuomet netenka tiek abejoti savo darbu. Be to, net jei sugalvosi elgtis kitaip, gali nutikti taip, kad greitai grįši prie įprasto modelio. Taigi egzistuoja riba tarp bandymo tobulinti tai, ką jau padariau (kad ir koks geras ar blogas buvo sumanymas), ir bandymo padaryti ar pamatyti ką nors kitu, nauju būdu.

 

Tikriausiai viena svarbiausių tavo, kaip ir pačios fotografijos, temų yra laikas, laikinumas. Laikas – viena sunkiausiai apibrėžiamų sąvokų, tačiau leiskimės į kelionę atgal. Kuris istorinis laikotarpis, tavo manymu, buvo palankiausias fotografijai ir fotografui? Kodėl?

Nežinau, ar esu tinkamas žmogus atsakyti į šį klausimą, bet pabandysiu. Įsivaizduoju, kad turėjo būti labai įdomi fotografijos pradžia. Tiesą sakant, visi fotografijos raidos etapai buvo įdomūs. Ši medija nuo pat pradžių buvo susijusi su visų kitų meno rūšių raida, taip pat susijusi  su populiariąja kultūra, technologijomis.

Grįžtu prie pasakojimo kūrimo formų fotografijoje. Manau, Roberto Franko ciklas „Amerikiečiai“ („The Americans“), nors ir sukurtas XX a. 6 dešimt­mečio viduryje, vis dar labai aktualus. Ir šiandien yra labai įdomu. Greta akademiškesnio požiūrio egzistuoja R. Franko suformuotas požiūris, kai daugiausia kvestionuojama pati medija.

Daugelis menininkų kelia klausimus apie fotografijos, kaip galios struktūros, naudojimą. Pradedant istorinėmis perspektyvomis, pavyzdžiui, kaip ši medija buvo naudojama kolonializmo epochoje, baigiant jos vaidmeniu šiandien. Pavyzdžiui, jos naudojimu karinėse technologijose, kai kareiviai sėdi priešais ekranus ir valdo droną. Arba kita labai aktuali tema – mus visus veikiančios stebėjimo technologijos. Tai tik keletas svarbių temų.

Draugai