Lietuvos paviljone be sienų – sistemos klaidų ir tarpinių būsenų grožis

 

„Galime visi nueiti iki kitos mano parduotuvės, ten bus daugiau pasirinkimo ir geresnės kainos“, – taip arba labai panašiai per Raimundo Malašausko performansą-ekskursiją po Soho kvartalą Manhatane bandė vilioti jo naujas draugas, bengalų kilmės padirbtų kvepalų pardavėjas. Bet ar įmanoma padirbti kvapą – o gal, kai kalbame apie tikrą daiktą ir klastotę, visgi aptariame logotipą, pavadinimą, buteliuko formą? Ar kūrėjas yra tapatus prekės ženklui ir kas vyksta su pastaruoju, kai autorius miršta ir originali vizija išlieka tik užrašytose formulėse? Taip nuo kvapų teorijos sklendžiame iki scenos menų.

 

Augusto Serapino kūrinys „Pašiūrė iš Long Ailando“

 

Parfumeriją ir performansą sujungęs pasivaikščiojimas, kurio metu kuratorius ir rašytojas R. Malašauskas aptarė ne tik Helmuto Lango ir Jil Sander kvepalus, bet ir Trishos Brown „Roof Piece“ (1971) bei šį darbą 2007 m. citavusį Christiano Jankowskio kūrinį, buvo Lietuvos paviljono be sienų Niujorko bienalėje „Performa“ dalis. Globalaus tautiškumo elemento ekskursijai suteikė faktas, kad T. Brown gyveno Jurgio Mačiūno išrūpintame lofte, visai greta Jono Meko. 

Dar 2013 m. bienalėje pradėta programa „Paviljonai be sienų“ veikia ne kaip šalių prisistatymo agentūra, o veikiau kaip kultūrinis rentgenas ar net diagnozė. Jos tikslas – po ilgų tyrimų ir ieškojimų į Niujorką atvežti meną, kuris atveria tikrąjį, neretušuotą kultūrinį, socialinį ir politinį šalies peizažą. Iki šiol tokius „paviljonus be sienų“ čia statė Taivano, Švedijos, Suomijos, Estijos kūrėjai. Lietuviškąjį karkasą šiemet statė „Performos“ kuratoriai Defne Ayas ir Jobas Pistonas, bendradarbiaudami su Lietuvos kultūros institutu.

Tarp to, kas intelektualu ir komiška, akademiška ir bendruomeniška, tarp identiteto ir kaukės, technologijos ir sveikatos, žmogaus ir gyvūno, originalo ir kopijos, namų ir emigracijos, realybės ir virtualybės – tokias paraleles savaitę trukusioje paviljono programoje braižė Robertas Narkus, Augustas Serapinas, Andrius Arutiunianas, Lina Lapelytė, duetas „Pakui Hardware“ ir R. Malašauskas. Susipažinkime su Lietuvos menininkų kūrinių ir jų sukeltų raibulių mozaika, atskleidžiančia paviljono sandarą.  

 

Kelionė tartum scena 

 

Meno istorikės, kritikės ir kuratorės RoseLee Goldberg įkurta, jau du dešimtmečius vykstanti „Performa“ – svarbi niekuomet nemiegančio miesto kultūrinio identiteto dalis. Bienalės programos pulsavimas, kupinas netikėtų akistatų, atitinka Niujorko, kuris jau kitą minutę bus kitoks, prigimtį. Dažnai teigiama, kad ši bienalė iš esmės perrašė meno taisykles, performansą iš marginalijų ar parodų atidarymų „priedo“ perkeldama į šiuolaikinio meno centrą. Idėjos modelis veikia kaip katalizatorius: vizualiojo meno kūrėjai – tapytojai, skulptoriai (prisiminkime ankstesniais metais dalyvavusius Williamą Kentridge’ą ar Joan Jonas) – kviečiami palikti saugią studijos zoną ir kurti gyvai. „Performos“ žaidimų aikštelė – visas miestas, virstantis muziejumi be sienų ir primenantis, kad efemeriška patirtis (žinoma, kokybiškai dokumentuota) gali būti vertingesnė už apčiuopiamą objektą. Būtent tokie sprendimai diktavo ir lietuviškosios programos ritmą. 

Svarbi bienalės tinklelio dalis yra performatyvios ekskursijos, vadinamieji „walking tours“, kurie gali būti interpretuojami itin plačiai – kartais tai net pasivažinėjimas taksi automobiliu. Svarbiausia čia erdvė, kuri niekada nėra statiška, ji juda ar verčia judėti mus pačius. 

 

Andriaus Arutiuniano performansas „Armen“. Vytenio Jankūno nuotr.

 

Arutiuniano performansas „Armen“ jau atliktas Vilniuje, Taibėjuje, Paryžiuje, o Niujorke su savo kūriniu pirmąsyk lankėsi ir autorius. Armėnų diasporos muzikos jėga varoma psichogeografinė kelionė kiekvieno dalyvio galvoje skamba vis kitaip. Menininkas minėjo, kad niujorkietiškas ekskursas tapo itin kinematografiškas dėl kinų kvartale nusidriekusio performanso maršruto ir žmonių gausos, kai kiekvienas atlieka pagrindinį vaidmenį vis kitame filme. 

Išlipusi iš taksi kinų kvartale skubu į Harlemą, pagrindinę rajono gatvę. Tuo pačiu metu čia sustoja A. Serapino pikapas – tęsiamas kūrinys „Pašiūrė iš Long Ailando“. Tai naujas rąstinių namų tradiciją tiriančio lietuvio žvilgsnis, atskleidžiantis kultūrinės migracijos vertę.

Medinė pašiūrė – nomadiška A. Serapino kūrinio figūra. Įsigytas Long Ailande, šis statinys su menininko ir jo partnerės Jogailės Čojūtės pagalba keliavo po jam neskirtą didmiestį lyg turistas. Buvo įkurdinamas žmonių gausiai lankomose tranzitinėse vietose: Taimso aikštėje, Bruklino krantinėje, Centriniame parke, Harlemo rajono viduryje. Pašiūrė kiekvieną sykį išrenkama ir surenkama – tai architektūra, atsirandanti per nuobodų kasdienį judesį, kuris nesiekia sukelti praeivių reakcijų. 

Kuo vieta labiau „visų“, kaip, pavyzdžiui, Taimso aikštė, tuo pašiūrė mažiau pastebima. Čia tiek turistų, kurie juk nežino, kaip turi atrodyti ta vieta, tiek pareigūnų, kurie daug smalsesni atokesnėse maršruto stotelėse. Baudų – net už netvarkingą automobilio stovėjimą – išvengta. Miestas tampa scena heroje tapusiai neišvaizdžiai, nevienareikšmę vergovės ir išsilaisvinimo istoriją liudijančiai pašiūrei, kuri galiausiai grįžo į Long Ailandą jau naujam tarnystės etapui. 

Tarp to, kas vieša ir privatu, triukšminga ir intymu, provincialu ir globalu, pakibusi „Pašiūrė iš Long Ailando“, rodosi, susikalba su A. Arutiuniano kūriniu „Armen“, o tiek muzikoje, tiek architektūroje aktualų autentiškumo ir kopijos klausimą abu menininkai kelia jau drauge su R. Malašausku. 

 

Kūnas kaip architektūra

 

Patyrinėjus miesto paviršių horizontaliais R. Malašausko, A. Serapino ir A. Arutiuniano maršrutais, nerti į žmogaus kaip objekto gylį skatino L. Lapelytės kūrinys „Kalba“. Dėl JAV vyriausybės uždarymo (nepatvirtinus biudžeto, nuo spalio 1 d. iki lapkričio 12 d. daugybės viešųjų įstaigų ir institucijų veikla buvo apribota) kūrinys negalėjo būti parodytas ten, kur planuota, – istoriškai reikšmingoje Federalinėje salėje. Rodosi, atvirumas naujiems scenarijams yra „Performos“ varomoji jėga. Veiksmas iš rūmų Volstryte, kuriuose prisiekė pirmasis šalies prezidentas, persikėlė į Harlemą, įvairiems scenos menams atvirą XIX a. bažnytėlę, ir pavertė ją indu pirmykščiam gaivalui. Šimtas vaikų, pamiršusių mokykloje iškaltas gramatikos ir elgesio taisykles, kiauksėjo, urzgė ir kaukė – šis daugiabalsis mimikrijų choras tapo atsvara medinės pašiūrės tylai ar intelektualiems kalbos apie kvapus ir originalumą žaidimams. Jis priminė, kad po socialine architektūra visuomet slypi laukinis kūnas.

 

Linos Lapelytės performansas „Kalba“

 

Tokį kūną, tik jau technologijų eroje, itin sėkmingai preparavo duetas „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda). Šiemet spalį Vilniuje pristatytame, tačiau būtent Niujorkui kurtame muzikiniame performanse „Sporos“ terapijos seansas vyko tarp pagrindinės veikėjos (ją atliko fantastiškoji Justina Mykolaitytė) ir dirbtinio intelekto. Gatvės prekeivis R. Malašausko ekskursijos dalyvę įtikino pirkti „tikrą“ kvapą savo mamai, o čia visų tautų perdegėliams siūloma „tikra“ empatija. Susvetimėjimas, gydomas algoritmu, skamba išties paradoksaliai, kaip ir šiuolaikinių niujorkiečių choru šnabždama patarlė „stiklo šukės laimę neša“. Bet paradoksai blaivina. 

Performanso pabaigoje J. Mykolaitytės atplėštos paradinės teatro „Connelly“ durys žiūrovams pasiūlė jau ne sugeneruotą, ne įsivaizduojamą ar metaforišką, o visiškai tikrą gaivaus oro gūsį. Paprastai tokio nesurežisuosi. „Armen“ atveju juo tapo ant mūsų mersedeso supykusi mergina, emocionaliu rankos gestu atsitiktinai parodžiusi J. Meko įkurto Filmų antologijos archyvo iškabą, A. Serapino stotelėje Harleme – staliumi prisistatęs praeivis, pripažinęs, kad, „jei pašiūrės sienos prabiltų, daug pasakytų“, o vaikų pilnoje bažnyčioje – iš nuostabos atvipę L. Lapelytės performanso dalyvių tėvų veidai, kuriuose mainėsi pasididžiavimo ir visiško sutrikimo išraiškos. 

 

Paviljonas kaip atsakymas

 

Lietuvos paviljono be sienų struktūrą – nuo R. Malašausko aptartų stogų iki horizontalių klajonių – įžemino, o gal veikiau įdiegė R. Narkus. Jo performansas „Shoft Plower“ pakvietė į rūsį, į vaizdo žaidimą primenančią kelionę po ištampytą nervų sistemą. Kūrinyje, kuriame veikė pats menininkas ir jo antrininkai, pynėsi abejonės dėl to, kas tikra, o kas virtualu, vyko gyvas tapatybės konstravimas ir ištikdavo nuolatinė „sistemos klaida“.

 

Roberto Narkaus performansas „Shoft Plower“

 

Atlikęs kūrinį menininkas pasakojo į „Performą“ patekęs jau baigdamas savo rezidenciją tarptautinėje organizacijoje „International Studio & Curatorial Program“, kuri padėjo pamatyti tikrąjį Niujorko plotį. Jo žodžiais tariant, rengiant performansą „viskas jau sproginėjo“: iš Lietuvos grįžtant į JAV teko spręsti pasienyje kilusias problemas, grėsė ir fizinis išsekimas.  

Tokios ribinės patirtys, pavertusios projektą beveik neįmanomą, tapo jo įkvėpimu, lėmusiu „Shoft Plower“ sėkmę. „Girdėjau žmones sakant, esą Vilnius persikėlė į Niujorką“, – sakė R. Narkus. Šiame vertinime slypi šių metų bienalės „Performa“ pasirinkto „Paviljono be sienų“ prasmė. Tai gebėjimas parodyti, kad lietuviškos problemos – nesaugumas, nerimas, susvetimėjimas ir nuolatinis sistemų lūžinėjimas, kurie tampa varomąja kūrybos jėga net tuomet, kai ant kortos tenka statyti finansus, sveikatą, gal net sveiką protą, – yra aktualios ir suprantamos Niujorke, taigi ir visame pasaulyje.

 

Teksto autorės kelionę į Niujorką finansavo Lietuvos kultūros institutas