Lino Katino kūrybos paroda „Sąmanos" galerijoje „Aidas"

Lino Katino tapybai ir asmeniui apibūdinti geriausiai tinka įvairiausi antonimai. Štai, tarkime, atidaręs naujausių, 2013 m. sukurtų darbų parodą „Sąmanos", jis pasitenkino aptapęs tik vieną drobės pusę. Šitaip tapo visi normalūs tapytojai, bet ne L. Katinas! Juk visai neseniai parodose regėjome „dvipuses" jo drobes... Tačiau ir šįsyk Katinas neatrodo nuobodus, nes iš Labanoro girios, kur ir gimė šie paveikslai, parsivežė ne tik įspūdžių, spalvų, nuotaikų, bet ir tikrų gamtos elementų – mažyčių vabzdžių, skujų, spyglių, tarsi gintare sustingusių aliejinio dažo paviršiuje... Parodos pavadinime užkoduota kalbos ir prasmių ekvilibristika taip pat liudija, kad Lino Katino tapybos stebėtojas paliekamas ne tik nebyliai emocinei akistatai su paveikslais (kaip neretai mėgsta sakyti modernizmo idealus išpažįstantys dailininkai, komentarų jų kūriniams nereikia – žiūrovas čia viską suprasiąs pats), bet gauna ir porciją malonaus „protinio" darbo. Juk smagu pamąstyti apie samanas – neišvaizdžius, prie įvairiausių gamtos sąlygų prisitaikančius augalėlius (juk jos gali augti ant akmeninių sienų, uolų paviršiaus, medžių ir net ant pliko dirvožemio), kurie liaudies išmintyje dažnai pasitelkiami kaip ironiška metafora, kalbant apie ką nors seną, nejudrų, nepaslankų... O ta keistai įterpta „a" raidė su nosine taip pat sufleruoja jau nebe gamtos, o žmogiškosios būtybės elgseną, mąstymą, „blaivųjį" protą –­ t. y. sąmonę, ir tą smegenų veiklos klodą, kuris nesileidžia kontroliuojamas – pasąmonę...

Žinoma, kalbant rimtai, Lino Katino tapybą derėtų „įstatyti" į chronologinius rėmus, taigi, į kartos, subren­dusios sovietmečiu, poveikio lauką. O toji karta, kaip žinia, laikoma tikra maištautojų ir individualistų generacija – devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje L. Katinas drauge su Rūta Katiliūte, Eugenijumi Antanu Cukermanu, Dalia Kasčiūnaite ir kitais pagaliau įteisino abstrakčią raišką, kuri sovietmečiu ilgai buvo nukišta į „nepageidaujamų" lentyną. Tačiau ir čia jis veikia tarsi sava, tik jam vienam pavaldžia trajektorija skriejąs erdvėlaivis. Kodėl? Visų pirma todėl, kad konformizmas jam buvo svetimas tiek tuomet, tiek dabar. Nonkonformistinė praeitis sovietmečiu šiandien neskatina jo nurimti ant laurų. Šis tapytojas niekada nekalba žinovo tonu. Jis greičiau mestels kokią nors įžūlią, nepatogią repliką, tarsi sakydamas, kad moralinis modernizmo klasiko „kapitalas" jam – ne svarbiausias. Greičiausiai jis apie tai nė negalvoja... L. Katinas tapyboje tarsi laisvai keliauja neapibrėžta kryptimi – tai pirmyn, tai atgal, ne tiek „kokybiškai" besikaitaliodamas, kiek jautriai sugerdamas aplinkos kvapus, spalvas, judesius, joje sklandančias mintis, idėjas... Tam tikri dėsningumai jo tapyboje atsikartoja (tikrovės abstrahavimas, ryškių spalvų deriniai), tačiau kaskart aptikęs naują motyvą, aplinką, griebiasi jos su tokiu įkarščiu, lyg tapytų pirmą kartą gyvenime...

Ką apie L. Katino tapybą sako pas­taroji aplinkybė? Ogi tai, kad galime drąsiai pastūmėti jo figūrą simboliniame šiuolaikinės lietuvių dailės žaidimo lauke iš modernizmo flango į postmodernistų gretas. Juolab kad atsitiktinumams, t. y. pačiam gyvenimui, besismelkiančiam į drobes, jis, kaip matysime kiek vėliau, mielai atsiduoda dar ne kartą...

Parodos pristatyme gražiai parašyta, kad L. Katinas yra „tapybos žvejys". Tačiau minėtos drozofilos ir skruzdėlės, mirusios dėl tapybos, liudija, kad Linas Katinas yra ir entomologas. Šis atsitiktinis laimikis – mažas, beveik neregimas. Bet toks mikropasaulis, netyčia įsikūręs drobėse, netiesiogiai, be autoriaus valios, sakyte sako, kad dideli dalykai dažnai ne ką svarbesni už „mažuosius". Arba kad išvis nebeįmanoma kaip nors hierarchiškai suskaidyti pasaulio – jis, kaip triūbija Deleuze'as ir Guattari, tėra tik chaotiška rizomų sistema, kur viskas vyksta atsitiktinai, kur nėra nei centro, nei periferijos, nei didelio, nei mažo, nei gero, nei blogo...

Grįžkime prie naujausiųjų L. Katino darbų kilmės. Jie – iš gamtos, pritvinkę josios tirščio, su kur ne kur šmėžuojančiomis šakų raizgalynėmis, ryškiomis properšomis žemės spalvų fone, arba tai tiesiog degančių, kontrastingų spalvų abstrakcijos. Tačiau –­ be kokių nors aiškesnių natūros „atpasakojimų". Ryškūs kelių spalvų deriniai, šiaip, sakytume, yra dekoratyvūs –­ juk gražiai skamba geltona su mėlyna arba vienspalviame drobės paviršiuje dailiai susisluoksniavusios faktūros. Bet čia prisimenu Monikos Krikštopaitytės teiginį, jog šis menininkas ir jo kūryba esanti „be jokio dvasinio dekoratyvumo". Tikrai, ir patys „gražiausi" L. Katino kūriniai malonūs greičiau bohemiškam bastūnui, išprususiam snobui nei miesčioniui – meno mėgėjui. Vargu ar pastarasis supras, kodėl paveikslo paviršiuje sustingusios musės arba ką daryti su darbu, kuris aptapytas iš abiejų pusių...

Na, o kalbant apie L. Katiną kaip apie asmenį, negali nepasakyti, kad tai vienas žaviausių nūdienos menininkų, kuriam nesvetimas epatažas, atviras normų, kanonų, taisyklių nepaisymas. Tačiau ir čia slypi antonimas – jis gali nekalbėti per savo personalinės paro­dos atidarymą, nuvildamas publiką, ištarti grubų žodį, pasiųsti velniop, tačiau taip keri jo atvirumas, gebėjimas jautriai pastebėti rimtas, keistas, juokingas, absurdiškas žmogaus ir pasaulio „sąmanas"...

Šį padriką L. Katino parodos įspūdžių atpasakojimą baigsiu standartine fraze, kartu kiek įžūlokai. Taigi –­ lauksime, ką kitąkart sumanys šis neramus ir nesolidus lietuvių tapybos klasikas.