Kultūriniai Kauno maršrutai. Pokalbis su Rūta Stepanovaite

2016 m. pirmą kartą Kauno galerijas suvienijęs šiuolaikiniam menui dedikuotas renginys „Gallery Weekend Kaunas“ gegužės 11–14 d. vyks vėl. 4 dienas (o parodos ilgiau) visi kultūrai neabejingi žmonės kviečiami sekti žvaigždėlapiu – tiesiogiai menui skirtų arba specifiškai jam pritaikytų Kauno erdvių konsteliacija. Apie iniciatyvos šaknis, misiją ir Kauno kontekstą kalbuosi su kultūros vadybininke, projektų erdvės „Kabinetas“ vadove bei „Gallery Weekend Kaunas“ komunikacijos, savanorių ir edukacinių veiklų koordinatore Rūta STEPANOVAITE.

Natalie Daoust. Iš ciklo „Korėjietiški sapnai“. Kauno fotografijos galerijoje N. Daoust paroda veiks iki birželio 18 d.

„Gallery Weekend“ 12-tą kartą neseniai praūžė Berlyne, ši iniciatyva taip pat vyksta Madride, Barselonoje, Briuselyje ir gerokai toliau Rytuose – Pekine, Seule. Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip galerijų savaitgalis atkeliavo iki Kauno?

Ne atsitiktinai paminėjote Berlyną –­ parvežti „Gallery Weekend“ idėją į Kauną po apsilankymo Vokietijos sostinėje sumanė Andrius Pukis, POST galerijos Kaune direktorius. Sugrįžęs Andrius pasidalijo patirtimi su dar dviejų parodinių institucijų atstovėmis: Viktorija Mašanauskaite iš Kauno fotografijos galerijos ir projektų erdvės „Kabinetas“ komanda – manimi ir kolege Vaida Stepanovaite. Prie šios spontaniškai susidariusios komandos prisijungė POST galerijos projektų koordinatorė Lina Pranaitytė. Tą patį vakarą suplanavome pirmuosius darbus ir po poros mėnesių jau mynėme kultūrinius „Gallery Weekend Kaunas“ maršrutus.

Taigi institucine prasme galerijų savaitgalio Kaune organizatorių yra 3: Kauno fotografijos ir POST galerijos bei „Kabinetas“, o asmenybių – net 5. Nesunkiai radote bendrą kalbą ir viziją?

Sprendimas organizuoti renginį Kaune buvo priimtas išties greitai, nesklandumų nekilo. Iškart pasidalijome atsakomybę, kiekvienas ėmėmės tų darbų, kuriuos gerai išmanome, tad organizuojant veiklas teliko vienam kitu pasikliauti. Esame atviri naujoms bend­radarbiavimo galimybėms, o kartu –­ ir galimam vizijos kismui.

Skaičiau, jog veikiate frančizės principu. Tai buvo vadybinis sprendimas orientuojantis į tarptautinę rinką ir jau atpažįstamą pavadinimą? Paieškoje įvedus tik „Gallery Weekend“, Kauno rezultatai pasirodė vieni pirmųjų. Kita vertus, „Google“ darosi vis išmanesnis ir paieškos rezultatus, matyt, sieja su mano geografine lokacija. Kodėl neplėtojote gegužės 20 d. vykstančios Muziejų nakties?

Taip, siekiame veikti tarptautiniame kontekste. Tikslingai rinkomės tiek veiklos koncepciją – į vientisą maršrutą jungti miesto galerijas, projektų erdves, tiek visiems gerai atpažįstamą pavadinimą – „Gallery Weekend“. Ateityje tikimės lankytojų iš užsienio, į Lietuvą atvyksiančių būtent dėl „Gallery Week­end Kaunas“ renginio. Tiesa, kiekviename pasaulio mieste renginys skirtingas, tai lemia vietinis kontekstas.

Tarptautinė Muziejų naktis turi aiškų formatą: renginiai vyksta naktį ir daugiausia dėmesio skiriama vis dėlto muziejams kaip institucinėms erdvėms. O didesnė dalis miestų galerijų veikia nekomerciniu pagrindu – čia nėra muziejams įprasto lankytojo bilieto, jos negali pasigirti muziejams prilygstančiomis eksponatų kolekcijomis. Parodų ir kitų renginių takelis galerijose gerokai intensyvesnis, turinys nuolat kinta. Tačiau metinis lankytojų skirtumas, lyginant muziejus ir galerijas, gana akivaizdus galerijų nenaudai. Tad „Gallery Weekend“ padeda garsiau kalbėti būtent apie galerijas ir labiausiai orientuotis į jų lankytojus.

Retkarčiais vis dar ataidi skundai dėl kultūrinio lauko centralizacijos. Imatės ne tik galerijų, bet ir šiuolaikiniam menui iš dalies periferinių arba su juo visai nesusijusių erdvių. Kaip vyko dalyvių atranka? Ar buvo lengva įtikinti (ar išvis reikėjo įtikinėti), pavyzdžiui, prekybos gėlėmis didmenininkus UAB „Kalmina“ (buvęs kino teatras „Neringa“)?

Dalį „Gallery Weekend Kaunas“ prog­ramos sudaro pačių galerijų suplanuoti renginiai, kuriems didesnės įtakos neturėjome. Žinoma, apie ketinimus rengti antrąjį galerijų savaitgalį kolegoms pranešėme gana anksti, todėl norinčios dalyvauti galerijos galėjo pasiruošti.

Buvusio „Neringos“ kino teatro projektas pristatomas Kauno fotografijos galerijos su kuratoriumi Donatu Stankevičium priešaky. Menininkas Vytautas Pletkus organizuoja jubiliejinę, 20-ąją, parodą ir, kaip pats teigė, šįkart norėjo iššūkio – pasirinko ne sterilią galerinę erdvę, o nutolusią nuo mums jau pažįstamų parodinių maršrutų. Pa­rodoje „Placebai“ čiuopiamas skurdo ir kičo santykis, autoriaus manymu, geriausiai atsiskleidžia autentiškoje aplinkoje – šiuo atveju ja tapo buvęs kino teatras, o dabar didmeninės prekybos gėlėmis įmonė. Tokioje aplinkoje iššūkių (ir ne vien techninių) apstu. Na, o pačių erdvių situacija, sakyčiau, dvejopa, bet galime pasidžiaugti, jog didesnę dalį jų pavyksta pritaikyti „Gallery Weekend Kaunas“.

Ką turite galvoje, sakydama dvejopa?

Ieškodami lokacijų renginiams, pa­siūlymus netradicinėms erdvėms teikiame ir patys. Ne visada įtikiname savininkus kelioms dienoms užleisti patalpas. Kartais tai įvyksta dėl objektyvių priežasčių, pvz., patalpos neatitinka saugos ar kitų reikalavimų. Tačiau tokie atvejai pavieniai, netgi išskirtiniai.

Erdvių, visai nesusijusiu su menu, ieškome jau antrus metus ir darome tai tikslingai. Veikiame įvairialypiame, daugiasluoksniame mieste, todėl negalime atsiriboti nuo mūsų aplinkos procesų, kurie miestą reprezentuoja ne visuomet iš gražiosios pusės. Taigi atveriame duris ne tik į išpuoselėtas galerijas, bet ir į apleistas, daugiau miestiečių dėmesio reikalaujančias Kauno zonas, kurioms tokio pobūdžio įvykiai gali tapti lemtingi. Šiais metais atviro kvietimo pa­rodų turinį diktavo jau esama erdvė, tad teko priimti specifinius sprendimus, siekiant jos neužgožti ir kartu sukurti naują prasmių lauką. Beje, kitų metų „Gallery Weekend“ renginiuose jau esame numatę išplėsti parodų maršrutus ir į daugiau Kauno (mikro)rajonų.

„Gallery Weekend Kaunas“ – išties įvairialypis projektas. Žmonės galės apsilankyti standartiniuose parodų atidarymuose, klausytis paskaitų, dalyvauti dirbtuvėse, aukcione, stebėti performansus ir net kritikos stand-upą. Tarpdiscip­liniškumas – natūrali šiuolaikinio meno tėkmė, tikslinga strategija ar greičiau sutapimas?

Vienas pamatinių projekto tikslų –­ plėsti auditoriją. Tiek dalyvaujančių galerijų, tiek pačių menininkų, galiausiai – meno mylėtojų apskritai. Ne atsitiktinai šiais metais pristatėme rubriką „GWK 2017 rekomenduoja“ – siekiame aiškiai parodyti, kad mums svarbus kiekvienas lankytojas. Galime pasiūlyti renginių bene visoms amžiaus grupėms, nors jie tikrai nėra specialiai joms taikyti. Įtraukiame ir grupes, kurios paprastai galbūt patirtų tam tikrą atskirtį ir kurių šiuolaikinio meno renginiuose matome išties nedaug (pvz., senjorų).

Žinoma, turinio kokybė yra ne mažiau svarbus faktorius, leidžiantis į „Gallery Weekend“ renginius pritrauktus, juose pirmą kartą sutiktus lankytojus matyti miesto galerijose ir vėliau. Džiugu atpažinti visiškai jaunus žmones, tampančius mūsų valdomų projektų erdvių, galerijų veidais, pasirinkus, pvz., savanorystę.

Galbūt nuskambės banaliai, tačiau pa­stebima tendencija, kad savanorystė tampa madinga. Nors „Kabinetas“ veikia ne itin ilgai, ar per tą laiką pastebėjote augantį jaunimo susidomėjimą šiuolaikiniu menu? Ir apie kokios amžiaus grupės jaunimą kalbame? Dailės mokyklas lanko įvairiausio amžiaus vaikai, tačiau sąmoningiau vertinti pasirinktą veiklą ir būsimą kelią jie pradeda, spėju, 10 klasėje – prieš bandomuosius egzaminus ir mokomųjų dalykų A ar B lygio rinkimąsi.

Taip, savanorystė išgyvena piką. Šią madą vertinu tik teigiamai. „Gallery Weekend Kaunas“ yra nekomercinis renginys, pirmųjų metų programą įgyvendinome savo lėšomis, daug pagalbos darbu ir idėjomis suteikė savanoriai. Šių metų renginio finansavimo klausimas kol kas neaiškus – laukiame atsakymų iš Kauno miesto ir iš Lietuvos kultūros tarybos. Bet kokiu atveju renginys maksimaliai kokybiškas, tai užtikrinti padeda šiais metais prisijungę beveik 30 savanorių. Dauguma jų – paskutinių klasių moksleiviai ir pirmų kursų studentai. 2016 m. komandoje turėjome ir vyresnio amžiaus pagalbininkų, taip pat menininkų, šiemet savo kūrinius pristatančių atvirose parodose.

„Kabinete“ po beveik vienerių veik­los metų surinkome 14 savanorių komandą, kurioje dirba ir moksleiviai, ir studentai. Įdomu, jog paklausus apie motyvaciją bei lūkesčius atsakymuose vyravo noras pažinti šiuolaikinį meną, jo aplinką. Jaunesniam žmogui svarbu matyti ne tik galutinį rezultatą, bet ir visą kūrybinį procesą. Kai kuriuos jaunuosius kolegas „auginame“ tikslingai, pagal jų numatomus specialybių pasirinkimus.

Dainius Liškevičius. „Pasaulio centrai / Enjoy Yourself“. Fotografijos galerijoje „Bright & Showy“ D. Liškevičiaus paroda veiks iki birželio 23 d.

Lietuvio Das Vegas performansu-aukcionu „dalysitės“ su Šiaulių dailės galerija, kurioje visai neseniai, gegužės 11 d., prasidėjo medijų meno festivalis ENTER ’15. Klausti apie kokį nors konkurencingumą tikriausiai būtų absurdiška, ypač kai tai momentinis kūrinys. O ir meno žmonės nėra pratę važiuoti į kitus miestus. Muzikos gerbėjai dar dar, bet vizualiųjų menų... Ar pati vyksite į „periferinius“ Šiaulius?

Šiauliuose, Šiaulių dailės galerijoje, kaip tik visai neseniai lankiausi. Festivalį ENTER ’15 su komanda galėsime aplankyti jau tik po praūžusio renginio Kaune. Konkurencijos tarp Kauno ir Šiaulių renginių tikrai nematome ir jos nesiekiame, kaip ir nekonkuruojame su bet kuo kitu. „Gallery Weekend Kaunas“ atspindi konkretų miestą ir jo galerijų gyvenimą, tad visų pirma „budiname“ kauniečius. Įtraukiame savo miesto gyventojus į šiuolaikinio meno procesus, kad juos (at)pažinti vėliau galėtų ir kitur.

Mane sudomino „Gallery Weekend Kaunas“ renginių klasifikacija. Štai Taut­vydo Bajarkevičiaus knygos „mažoji a“ pristatymas pavadintas edukacine programa. Kaip ir „Blogo kino gido“ paskaitos. Kaip šios iniciatyvos kontekste suprantama edukacija?

Edukacija šiais metais apibrėžiame renginius, skatinančius pažinti kultūros ir meno raidos procesus, ieškoti jų ištakų, aptarti teorijas ir praktinius metodus. Šiame kelyje atsiranda „vedliai“: knygos autorius, kino žinovas, šiuolaikinio meno ir teorijos leidinių knygyno įkūrėjai, kurie renginiuose tikisi su žiūrovais užmegzti dialogą.

Nesibaiminama, kad dialogas su skirtingą kultūros ir meno pažinimo patirtį turinčiais lankytojais gali būti neproduktyvus? Juk vienaip reikėtų kalbėti su jaunuoliais, kitaip – su senjorais, dar kitaip –­ su netyčia į kokį renginį užklydusiais, tiesiog pasivaikščioti išėjusiais miestelėnais. O juk gali būti, kad visi jie pasirodys vienu metu. Ar dialogas čia suprantamas kaip kas nors numanoma, galbūt asmeniška ir neverbalizuojama?

Dauguma lankytojų į renginius užsuks perskaitę išsamius jų aprašymus, tad didesnių nesusipratimų neturėtų įvykti. Atsitiktinai užklydusieji taip pat labai laukiami – netikėtumo faktorius kai kurias patirtis tik sustiprina. Kaip ir minėjote, daug kas priklausys nuo pačių edukatorių, pranešėjų, kurie „dega“ savo idėjomis, o ši jėga yra išties paveiki.

Kai kurie kūriniai – it intervencijos į viešąją miesto erdvę. Siekiate šiuolaikiniu menu „užklupti“ eilinį praeivį?

Labiau sudominti. Tačiau turiu pripažinti, kad neišvengiama akistata dėmesį atkreipia žymiai efektyviau. Iš kitos pusės, intervencija galima pavadinti ir šiųmetę apleisto pastato 4 dienų trukmės įveiklinimo strategiją – „Menų banką“. Pastatui su labai konkrečia buvusia paskirtimi imamės taikyti naujas funkcijas. Senosios, kaip jau supratote, užgožti neketiname, tačiau pirminę savo paskirtį erdvė vis dėlto praranda. Ant tam tikro istorinio sluoksnio klojame šiuolaikinį – ir tam ne visuomet galima būti pasiruošus.

Priminėte prieš kelias dienas diskusijoje apie architektūrą ir jautrumą aplinkai Audriaus Ambraso žodžius, kad lietuviai vis dar konservatyvūs. Jis ironizavo, jog geriausia nieko nestatyti ir nieko nedaryti, tuomet ir nepatenkintų nebus. Nekantrauju išgirsti apsilankiusiųjų banke reakcijų. Kuriuose savaitgalio renginiuose dalyvausite pati?

Tiesą pasakius, visuose. Ir tokia „Gallery Weekend Kaunas“ organizatoriaus privilegija – išties maloni.

Kalbėjosi Goda Aksamitauskaitė