Linas Bliškevičius. Potrauminio streso sindromas

Meninės dokumentikos filmo „Tai buvo kaip bučinys“ („It Felt Like a Kiss“, 2009) režisierius Adamas Curtisas siūlo retrospektyvų žvilgsnį į XX amžių. Pasinaudodamas archyvine videomedžiaga, jis konstruoja pasakojimą apie praėjusio amžiaus įvykius, jų ryšius ir paslėptas šį laikotarpį formavusias įtakas. Viename interviu A. Curtisas teigė, jog filme galima rasti dabar jaučiamo neužtikrintumo šaknis, reiškinių, kurių savojo laiko liudininkai nepastebėjo ir dabar sugrįžta mus persekiodami, priežastis. Atrodo, dailininko Martyno Pekarsko kūryba siekia to paties, tik čia skleidžiasi individuali, vieno tapytojo mikroistorija. Menininkas sintetiškai rekonstruoja tą patį istorijos tarpsnį, siekdamas rasti šiuolaikinės tapybos neužtikrintumo priežastis. Lyg nepastebėta spalio mėnesį Vilniaus rotušėje vyko M. Pekarsko paroda „Žmogus juodu liežuviu“, kurioje išdėlioti objektai, išskleidė menininką apibendrinančias ir įkontekstinančias idėjas.

Pirmasis kūrybos segmentas nurodo į kūrinius, kuriuose gausu tapybos dirbtuvės atributų – „Kėdė ant drobės“, „Kibiras aliejinių dažų ant drobės“, „Paletė ant drobės“, „Molbertas ant drobės“, „Porėmis“ (visi darbai sukurti 2019 m.). Asmeniniai autoriaus daiktai, ištepti dažais, uždėti ant baltų drobių, kviečia kontemp­liuoti tapybos amatą, svarstant, ar viskas ant drobės ir porėmio yra tapyba. Kazimieras Brazdžiūnas tiesmukai atsako į šį M. Pekarsko klausimą – „ne“ („Literatūra ir menas“, 2019, Nr. 18). Tačiau čia vertėtų prisiminti, kokioje terpėje kūriniai dabar yra – tikrai ne grinbergiškoje ar klasikinėje. Apie tapybą galima mąstyti ne tik romantiškai tepant, bet ir siekiant išryškinti sąvokas ir jų ribų problemiškumą. Tiesa, pravartu ne tik atsikratyti savybių, nebūdingų savikritiškam medijos apibrėžimui, bet ir konfrontuoti su tuo, kas lieka atmetus pačią esmę – tepimą. Tai leidžia suprasti neliestą, lyg ikitepsminį sąvokų abstraktumą (turint omeny, kad šis žodis kildinamas iš lotyniškojo abstrahere, reiškiančio atitraukimą). M. Pekarskas į tapybą pažvelgia iš toliau ir dėl to nebeišsitenka tapybos sąvokoje, bet visiškai ją atmetant sunku apie dailininką kalbėti. Jo veiksmas čia sau tapatus ir ši (ne)tapyba implicitiškai veikia tapybos lauke, tik siekiant ne vidinės, o išorinės ir atviros apibrėžties.

M. Pekarsko kūryboje gausu tradicinių tapybos darbų, instaliacijų, drobėse panardintų tekstų, asamb­liažiškumo ir konceptualių sprendimų. Žvelgiant į tapytojo kūrybą darosi aišku, jog čia ieškoma kažko, kas dar nesuprasta, kas dar nesibaigė. Prasmę lydi ir menininko kančios, idėjos, atliekos, ir viso to rezultatas – bandymas revizituoti praeitį, išgryninant modernizmą, kaip įtaką darančią visumą. Darbuose jaučiama laike išsiplaiksčiusių mažųjų meno perversmų sinchronija, nors pati stilistika dėl to tampa panaši į seno diedo. Vis dėlto prasmė gūžiasi ne čia! Kartodamas jau klasikine virtusią raišką M. Pekarskas it prisimena Henri Matisse’o formulę ir siekia „iš naujo atrasti metodo tyrumą“.

Tapybos darbai prikrauti nuorodų. Fovistinė potekstė skleidžiasi dėmesiu spalvai, tiesiai iš tūbelės dedamu dažu, vietomis nemaišant, panaikinant bet kokias užuominas į šviesotamsą. Įvaizdinti kasdienybės siužetai konstruojami pašalinant perspektyvą ar jos likučius slepiant po spalvų dėmėmis, įvairius planus supinant tarpusavyje. Spalvą skeldamas kaip skulptūrinį akmenį, vietomis rėždamas lyg peiliu, kitur tepdamas impresionistine maniera, vietomis tamsiais ir riebiais ekspresyviais gestiniais potėpiais, menininkas renkasi horizontaliąją vertybinę poziciją. Paveiksle „Limbo“ (2019) galima matyti už figūrų pasislėpusį abstraktų, gan intuityviai konstruojamą vaizdą, kurio spalviniuose plotuose derinami grynų spalvų potėpiai, pabrėžiant jų veržlumą. Figūros padabintos dažo sluoksniu, kai kur virstančiu iš drobės ir menančiu Eugène’o Leroy paviršiams būdingą riebų ekspresyvumą – dažo tepimą ant dažo ir šio veiksmo kartojimą, kol viskas pradeda brautis į reljefiškumą.

 

Martynas Pekarskas. „Limbo“, 2019
Martynas Pekarskas. „Limbo“, 2019

 

Kai regimos figūros tampa aiškios, pasirodo lyg sustabdytos judėjime, perkeliančiame mintis į neoekspresionizmą ir ištempimą, būdingą Karlo-Horsto Hödicke’s kūrybai. M. Pekarsko drobėse tokia Europos abstrakčiojo ekspresionizmo stilistika flirtuoja su kubistiniais motyvais, su geometrinių kompozicijų gausa. Paveiksle „Valtelės istorija“ (2017) svarbus ir siurrealistinis dėmuo, nes, anot autoriaus, paveiksle remiamasi asmeninėmis, tačiau belaikėmis patirtimis, o „Velnio jurtoje“ (2019) jis vaizduoja blogio personifikaciją, pilančią atskiestą psichodelinį skystį, taip sukurdamas keistą morfėjišką būseną, pasireiškiančią kaip daugybės skirtingų judesių vienis. Figūros vienur tampa it atsvara fonui, kitur aiškios, o kai kur deformuojamos, bet atpažįstamos.

Bendros kompozicijos pasižymi ankstyvajam ekspresionizmui būdingu socialinio gyvenimo intensyvumu, nevengiant ir kritinio žvilgsnio į jį. M. Pekarskas, lyg deformuodamas vokišką modernistinę pasaulėjautą, papildo ją pokario Europos tapybai būdingu šlykščiai disonansišku spalvų derinimu, siekiu pabrėžti grynąjį subjektyvumą, intuiciją, gestą. Autoriaus siužetuose, kuriuose dominuoja gyvos figūros, galima rasti „CoBrA“ grupei būdingą figūrų suprimityvinimą – veidai kampuoti, primenantys pirmykščių tautų dievukus, vaikų kūrybą ar Constanto Antono Nieuwenhuyso paveiksluose vaizduojamus gyvūnus. Kai kur siužetai pasižymi itin polifoniškomis konstrukcijomis, korneliška aštrių brūkšnių maniera, kampuotų ir apvalių geometrinių formų derme. Kai kurie žingsniai būdingi popartą suformavusios kartos ieškojimams, o tai sugrąžina ir į konceptualiųjų kūrinių segmentą. Visą šį judėjimą galima suvokti kaip linijinės istorinio laiko tėkmės tąsą, kuria referuojama į Roberto Rauschenbergo lipimą iš plokštumos, pasitelkus asambliažiškumą suteikiančius daiktus, polinkį į naujojo realizmo strategijas. Darbai pasipildo ir žodinės komunikacijos, nurodančios į tapybos sąvoką plėtusių koliažininkų ir kubistų darbus.

Menininkui būdingas ir savosios asmenybės pjūvis. Darbuose jis suteikia žiūrovui vidujybę perreginčios akies jausmą. Paveiksle „Dievas yra visur“ (2019) akivaizdus siekis pažvelgti į nematoma – moralę, žinojimą apie blogį bei jo ignoravimą realiais veiksmais. Mažas religinis simbolis – kryželis, – numestas ir sumažintas kaip opozicija ekrane rodomai pornografijai, į kurią žiūri personažas, atskleidžia autoriaus mąstymą priešybėmis (o tai būdinga ir pačiam modernizmui). Tapybos sampratai priešinasi M. Pekarsko instaliacija „Kūrinys“ (2019), kurioje ant žemės padėto pagrindo – užtapytos ir prie grindinio lipnia juosta prikabintos drobės – užrašyta, kad jaunuolis baigė kūrinį. Pjedestalas sudėtas iš autoriaus asmeninių raštų ir eskizų knygų, o ant jų – sudužęs, kofeino perdozavusio neurotiko puodelis. Naudojamos medžiagos, objektai kabinami ant drobės, primena arte povera raiškai būdingą atsigręžimą į netaurias medžiagas, paprastų, purvinų objektų naudojimą, sufleruoja vertybes. Greta asmenybės atsiskleidimo, pasirinkimuose yra ir meninė ambicija – M. Pekarskas perkelia menininko atributus iš jiems natūralios ekosistemos į tapybos ir skulptūros lauką, iš ten, kur tapyba gimsta, į ten, kur ji išeina, į postmodernizmą.

Jaunosios kartos dailininko M. Pekarsko paveiksluose galima įžvelgti daugybę skirtingų motyvų, sutraukiamų į vieną plotmę. Juose taip pat regimas skirtingų istorinių meno srovių permąstymas, apropriavimas. Tai gali reikšti arba tai, jog tapytojas dar nežino, ko nori ir ieško, dar neatradęs tinkamo balanso tarp dalių, tektoniškumo, arba tai, kad taip perteikiamas istoriškai ret­rospektyvus tapybos apmąstymas. Galų gale, iškeltas klausimas, ar viskas ant drobės ir porėmio yra tapyba, siekiant suvokimo, jau nebeadekvatus. Tapyba nebeapibrėžiama kritiniu žvilgsniu į savąją mediją. Tai baigėsi XX a., kurį siekdamas išreikšti režisierius A. Curtisas pasitelkė nuorodą į vieną grupės „The Crystals“ dainą ir jos eilutes, jose slypi ir M. Pekarsko santykis su savąja kūryba: „...jis man trenkė ir tai buvo kaip bučinys“ („...he hit me, and it felt like a kiss...“).

Lauryno Skeisgielos nuotraukos