Tapytojai Linas Leonas Katinas ir Arvydas Šaltenis. Vlados Inčiūtės nuotrauka iš LM archyvo.

 

Erdvėj pakibę skraido raidės. Pavieniais žodžiais, skiemenimis. Storai įrištom enciklopedijom. Raidės kaip vabzdžiai (skėriai, musės) apsėda daiktus, aplimpa. Tie ženkleliai, hieroglifai ar simboliai turi visas gyvųjų ir negyvųjų savybes. Jie šliaužia, skrenda, kaba, šlykščiai limpa. Aplimpa gyvuosius ir negyvuosius. Daiktai, turintys savo laikinas etiketes – vardus, aplipinami kaip vyno bonkos savaip besikryžiuojančių raidžių tink­lu. Pro kurį ne visuomet praželia žolė.

Noriu nuplėšt porą prilipusių nepažįstamų rašmenų nuo suskeldėjusių uolų, išlupt kaip vinį iš senos spintos. Nukrapštyt nuo sienų, namo jį išvarpiusius ir persisunkusius garsus-ženklus. Mano akys, plaukai aplipę raidėm. Todėl prisiliest prie KO negaliu. Ženklai saugo ir mane nuo tos paslapties atsivėrimo.

Ir reikia visai tylėti. Dėl to man kartais atrodo, kad daiktai-ženklai galvoja už mane. (Viskas jau pasakyta. Savo raidėm išmarginta danga. Pasaulio burnom, užpildančiom visą oro erdvę garsais.) Kol pasaulio triukšmas ištirpsta kosmose. Išduodamas tylos pagrindinę savybę – juodą spalvą. (sic!)

Kosmosas aksomiškai juodas.

Noriu dalį tų spalvotos energijos belakstančių ženklų sugauti atsitiktinai ir bevaliai ir sukišt į šitą baltą popierių. Žodis – tai spalva, ritmas. O man daugiau niekas nerūpi. Spalva.

Kur galima aptikt spalvos erdves? Kalba ir kosmosas. Energija. Saulės spektras. Kokia saulės spalva – argi balta? Ar šventai bespalvė? Gal yra sistemų, kuriose spalva keičia kalbą, – ir pagrindinius kodus, paveldėtinius ir kitus šlamesius siunčia būtybės viena kitai kaip spalvas – tai ar kitose planetose, ar kokie paukščiai ar gyvuliai, drugeliai mūsų žemėje, bet tai nesuprast – noras viską verst į žodžius žudo.

Iš tų ženklelių mezgami tobuliausi šarvai, kurie laikui tekant arba pramušami, ar kiūra patys, metami, vagiami, skolinami, užmirštami. Lygiai taip kaip senovės karių geležys.

Norint prisiliest prie kurios nors grynesnės kultūrinės grupės spalvų dėliojimo tradicijos, būtina mokėt jos kalbą. Ir geriausia tos kalbos slaptąją dalį.

Europos kalbos – artimos mums ar svetimos – matyt, šiaip jos gal dar jaunos, o senelius skubiai užkasė ir nelabai mena jų vardus. Rytų kultūrose tai – dogma. Japonų ar kinų kalba, raštas – tai gyvenimo sistema. Yra vienas ženklas, rutulys ar trikampis, ar augantis medis – nežinau. Visa jų kultūra telpa vienam hieroglife. Ir atvirkščiai. Tai bejudą kūnai kaip paukščiai ar žvaigždės. Ir vieni, ir kiti juda traukiami vienas kito. Tarp jų spalva nėra pamestinukas – pakliuvus į psichopato ar maniako nagus, stūgaujantis pranašas nereikalingas. Europos kalbose, kad ir anglų ar prancūzų – kultūros, kurios ne svetimos, o seniai mus plauna, – yra irgi ištirpę spalvos paslaptys – visai kitaip matai anglo ar prancūzo paveikslą, kai girdi (mokėtum) jų kalbą. Ta pati spalva skamba kitaip. Kaip skamba žodis ar Sacharos dykumoj, ar Šiaurės ašigalio sniego baltumose, ar cementiniam name. Tas pats žodis.

Nenumanant žodinio rakto, kelias užkirstas į spalvų erdvę. Galimà tada tik mistifikacija, arba (ramiausia) tikėtis, kad tavy sėdi slaptas raštininkas, kuris tau pačiam nežinant rakinėja japoniškas, škotiškas ar lietuviškas duris. Poezija – tai aiškus patvirtinimas. Galima rašyt tik sava kalba. Milašius, Baltrušaitis? Transplantacija? Tai ne išimtys. Bet kuriam iš mūsų sunku tvirtinti, kad mumyse neteka kokio geresnio mongolo, indo kraujo. Kraujo teisė didžiausia – jinai atslūgsta, iškelia įsakymus, kurie privalomi visam kūnui. Bet nors trumpu laiku jai kalba – kalba kategoriškai. Kraujas raudonas – tai įsakymas.

(...)

Spalvų deriniai – nesąmonė. Dera visos spalvos. Net ta pati su ta pačia (raudona ir raudona) be jokio tono, faktūros keitimo. Tik reikia naudotis ar girdėt duoto spalvos sąskambio riksmą. Ar šnabždesį. Ar nors just nepažįstamų lūpų judėjimą. Kaip kalba-raštas reikalauja atsargumo ir pagarbos, nes ta sena spinta smarkiai kliba, bet joje sudėta viskas būtina besiritinėjančiam kraujo kūneliui. Kodėl jis toks, koks bus rytoj? Tai klausimai, kurių gãli klaust tik netobula kalba, pati save išduodama. Kad pamenu vakar, nereiškia, kad ji buvo. Arba rytoj. Yra tik mirksniai tarp dviejų mums duotų pradžių – galų, tarp kurių trinksėdamas rieda raudonas rutuliukas. Kiekviena akimirka panaši į savižudybę.

Kalba nenusibosta. Idealus paveikslas, kaip ženklas, pats nieko nesako. Kaip oras, vanduo, debesys. Kalba, raštas. Ji kalba pati, savo tiesą. Gali ją vadinti poe­zija ar šiaip kokiu vardu, nors literatūriškumas mene – liūd­niausia katastrofa. Spalvos kalba žodžius, kurie buvo paslėpti po jų dangčiais. Išversti spalvą į garsą neįmanoma. Žodžiai daugiaprasmiai žmogui – tautoj, kultūroj, galų gale žemėj. Ir dar kosmose. Spalva irgi.

(...)

Spalvos juslės (garso) išmokt neįmanoma. Jokiom sistemom, doktrinom – reikia sužinot, kokia spalva sėdi tavyje ir kuo skubiau atvert, kad ji taip pat beprasmiškai ištekėtų – tada bet kokia ji bus gera, bet koks sąskambis. Jei ją liesi kūdikio rūžavom rankom.

Pajutęs jos gylį, – užmokėt už atidarymą reikia – netenki galios suprast aplinką kitais dėsniais kaip tais, kuriuos tik ką patyrei, prarandi sąvokas bendrų dėsnių. Jutimas užpildo visą tave ir atplėšia. Į tą baisų galingų įstatymų, įsakymų namą. Lieki nevykėliu būt kasdien pasaulio schemoj. Ne savo valia.

Niekas aplinkui neturi pastovios spalvos. Ji laikinai prilimpa, po to atšoka ir sutrupa. Dangus – mėlynas. Ne – jis būna baltas, raudonas, geltonas, net juodas. Vanduo taip pat. Kaip galima baisiau sugalvot dažyt žemę kas kelis mėnesius nuo baltos iki žalios, raudonos ir t. t. Mainyt visa tai kas kelias valandas dar nuo akinančios šviesos iki nakties tamsybės. Tai vadina rytu, vasara, žiema. Ant mūsų griūva spalvų, dažytų formų, kurios kas sekundę apgauna, lietus. Ir, kad ir kaip keista, mes jo nebejaučiam. Nebematom savo rankų spalvos, oro, paukščių. Viskas susilieja į vieną neryškią dėmę, kuri plaikstosi tarp dviejų ausų – galvoj.

(...)

Kosmosas – juodas, kraujas – raudonas, saulė – bespalvė. Didieji Grįžulo Ratai – kas pasakys? Didžiausia teisybė – Juoda spalva, ji rimtyje, jos kaktoj žiba bespalvis diskas. Erdvė tarp dviejų užpildyta rimstančias rutuliukais – žvaigždėm, asteroidais, planetom ir mumis, kur gęsta, ruošiasi pražūčiai raudona, mėlyna, geltona.

Žemėj tikros Juodos spalvos nėra, bet užtat yra Balta, kuri tai prisimena.

 

1972.V

 

Teksto nuorašas su originaliu autoriaus dėstymu

 

Fotoreportažas iš L. L. Katino parodos „Raudona krisdama virsta balta“ ČIA