Marija Griniuk: „Laikinas kūrinys – atsargumo taktika sparčioje tėkmėje“

× Sara Poisson

 

Performanso menininke ir mokslininke iš Lietuvos prisistatanti Marija Griniuk sako neseniai išgyvenusi šalčiausią ir ilgiausią gyvenimo žiemą. Greitai bus metai, kai ji vadovauja Samių šiuolaikinio meno centrui ir tvirtina, kad jos požiūris į gyvenimą kaip visuminį buvimą puikiai suprantamas samių menininkams.

 

Marija Griniuk. Larso Opstado nuotrauka

Marija Griniuk. Larso Opstado nuotrauka

 

Marija, kaip menininkė ir mokslininkė, dalyvaujate meno renginiuose įvairiose šalyse, kuriate prasmingą dialogą su įvairiomis kultūromis. Jūsų idėjos ir atradimai priklauso pasauliui. Kita vertus, pristatote save kaip Lietuvoje gimusį ir augusį žmogų. Ką jums reiškia gyvenimo Lietuvoje patirtis ir kaip ji skleidžiasi kitose kultūrose? 

Baigiau tapybos restauravimo magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, o mano kūrybinę raišką performanso srityje papildo tapyba. Studijų metais Lietuvoje nebuvo galimybių studijuoti performansą, tad šių studijų teko ieškoti kitur. Teorijos ir praktikos sėmiausi ir kūriau keliose šalyse ir akademijose: Danijoje – Jutlandijos meno akademijoje ir Danijos karališkojoje menų akademijoje, magistro studijos Konstfacke (aukštoji dailės, amatų ir dizaino mokykla, – red. past.), Švedijoje, doktorantūros studijos Laplandijos universitete. Nuo 2022 m. liepos dirbu Samių šiuolaikinio meno centro (Sami Center for Contemporary Art) direktore.

Žmogui ir menininkui būdingas nuolatinis kitimas. Mano, kaip menininkės, identitetas prasideda Ilgakiemiu, kaimu Kauno rajone. Jis vaikystėje buvo apsuptas legendų – močiutės ir prosenelės pasakojimų, kas vyko tarpukariu ir okupacijos metais. Vėliau labai susidomėjau Vlado Eidukevičiaus, gyvenusio netoliese, Aleksote, biografija. Ieškojau informacijos archyvuose, vėliau jo biografijos pagrindu sukūriau interaktyvią novelę „My Cousin Comes back from the War“ („Mano pusbrolis grįžta iš karo“, 2015). Kaip menininkei daug kas pasikeitė supratus, kad meninį tyrimą ir doktorantūros darbą rašysiu ne Lietuvoje, o Laplandijos universitete, Suomijoje. Nuo to ir prasidėjo pažintis su samių menu. Laplandijos universitete vyko kursai ir seminarai, buvo kalbama apie tremtį – ši tema Suomijoje labai svarbi. Man atrodė svarbu būti lietuve Suomijoje, lygiai taip pat ir dabar – būti lietuve samių kultūros kontekste. Kiekvienoje konferencijoje renkuosi perspektyvą kalbėti kaip menininkė ir tyrėja iš Lietuvos.

 

Neseniai kaip menininkė ir mokslininkė dalyvavote konferencijoje „Giving Voice to the Unspeakable“ („Suteikti balsą neapsakomam“), kurią organizavo Oslo Holokausto ir mažumų pažiūrų studijų centras, ten pristatėte naujausią meninį tyrimą. Analizuojate savo, kitų lietuvių ir samių menininkų kūrybą, kurioje postkolonijinė atmintis – centrinė tema. Kas jums yra postkolonijinė atmintis?

Daugelį samių menininkams rūpimų temų ir išbandymų atpažįstu iš savo patirties Lietuvoje. Postkolonijinė atmintis, kaip ir postatmintis, arba atmintis, pereina iš kartos į kartą per pasakojimus. Samių šeimose gyva tokių pasakojimų praktika, daug kas sužinoma klausantis tėvų ir senelių. Vaikystėje pasakojimai apie tarpukarį, apie laikotarpį iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo taip pat išgirsti iš senelių ir prosenelių, o nusavinta ir kolūkiui atiduota žemė jiems grąžinta atgavus nepriklausomybę – tai jau prisimenu gyvai, nors buvau dar vaikas. Kadangi projektas „Giving Voice to the Un­speakable“ jungia samių ir Baltijos šalių menininkus, jis remiasi dviem literatūros šaltinių kategorijomis – iš lietuvių ir iš samių perspektyvos. Samių meną dabar tiria daugelis mokslininkų šiaurės šalyse, nuo 2012 m. vartojama ir etnoestetikos sąvoka. Po pernykščio samių paviljono, pristatyto Venecijos bienalėje, susidomėjimas jų kultūra išaugo. Baltijos šalyse tyrimų apie performansą, kaip dekolonizavimo priemonę, nedaug, nes performansas santykinai naujas meno žanras, trūksta tradicijos, nėra mokslinių tyrimų ir tyrimų, kurių objektas performansų menas. Pirmuosius mokslinius straipsnius šia tema paskelbiau 2019 m., o meno praktikos dekolonizacijos tema pradžia – 2003 m., kai dar nebuvau pradėjusi savo, kaip performanso menininkės ir tyrėjos, kelio, mano kūrybinė raiška apsiribojo tremties temas apimančia tapyba. 

 

 

Marijos Griniuk paroda ir performansas galerijoje „Kilo“ Rovaniemyje 2019 m.  Kaisos Vuolo nuotrauka

Marijos Griniuk paroda ir performansas galerijoje „Kilo“ Rovaniemyje 2019 m.  Kaisos Vuolo nuotrauka

 

Žmogui, kurio kolonijinė atmintis gyva, gali kilti įtarimas, kad jaunajai kartai postkolonijinės atminties tema prilygsta mitui, pasakai ar net žaidimui. Kodėl tai galėtų būti prasminga?

Svarstant, ar dekolonizavimas įmanomas ir kas tai yra, pirmiausia turėtų būti svarbu pagarba ir atsargumas, taip pat privalu klausti atskirų asmenų ir bendruomenių, kokia jų istorijos interpretacija jiems priimtina. Pavyzdžiui, meno kūriniai viešosiose erdvėse. Kadangi žiūrovai, miesto gyventojai, laikas ir naratyvai nuolat kinta, viešosiose erdvėse vis daugiau laikinų kūrinių, o ne, tarkim, visam laikui pastatytų skulptūrų. Nežinome, kaip tokį meną interpretuos nauja karta, todėl tai ne tik kintančių tendencijų išraiška, bet ir atsargi kuratorių ar meno vadybos atstovų pozicija.

Kaip istorija pasakojama iš kartos į kartą, kai, pavyzdžiui, proseneliai ar seneliai yra tremtiniai? Sužinome istoriją, matome nuotraukas, bet išgyventa patirtis neperduodama. Perpasakotas naratyvas neprilygsta potyriui. Vis dėlto, kai pasisakoma per meno kūrinius, kalbama iš bendruomenės ar šalies atstovo pozicijų, šias temas galima adresuoti plačiai auditorijai, ypač matant istorijų ir įvairių bendruomenių ir šalių kultūrų paraleles. Svarbu, kad istorija nebūtų uždaryta vienoje šalyje. Pernai ir užpernai nuotoliniu būdu dalyvavau Tarptautinėse performasų studijose (Performance Studies International). Dirbome mažomis grupėmis, ir aš patekau į vieną grupę su Johanna Householder ir Judith Price. Rodžiau savo šeimos nuotraukas iš Ilgakiemio, pasakojau, kaip jas integruoju į performansą, kas nutiko mano šeimos žemei, kai ji buvo perduota kolūkiui – iškasti melioraciniai grioviai, pakeista visa ekosistema, o juk iki kolūkio didžioji žemės dalis buvo miškas ir drėgna vietovė, pelkė. Su Johanna pradėjome kalbėtis apie situaciją Kanadoje, kur 2017 m. Vanganujaus upei suteiktas teisinis asmenybės statusas, upė pripažinta kaip neatskiriama, gyva visuma. Johanna ir Judith interpretavo mano performansą sukurdamos skaitmeninį performansą, jame buvo imituojamas Žemės balsas, o scenografija skaitmeninėje erdvėje tapo Ilgakiemio nuotraukos. Matyti šį performatyvų veiksmą – labai jaudinanti patirtis.

Menas gali daug ką pakeisti. Nebūtinai greitai, nes meno institucijos ar tos, kurios teikia meninį išsilavinimą, dažnai kiek vėliau imasi nagrinėti degančias temas, nepriklausomi menininkai ir kuratoriai, manau, dirba efektyviau. Bet kalbėti apie dekolonizavimą būtina, ir menas  tam tinkama priemonė, nes gali pasiekti žiūrovą. Dirbant su samių menininkais ir pateikiant jų darbus įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, Meninių tyrimų draugijos (Society of Artistic Research, SAR, liet. MTD) konferencijoje po pranešimo su samių menininke ir mokslininke prof. Gunvor Guttorm, buvo paklausta, kur yra riba tarp meno komunikacijos ir pavojaus, kad autochtonų žinias (indigenous know­ledge) nusavins kitų kultūrų atstovai. Kalbėjome iš skirtingų perspektyvų, tačiau sutarėme, kad dalintis tradicinėmis žiniomis būtina, nes pažintis su kitomis kultūromis gali sumažinti neįveikiamo skirtingumo ir svetimumo jauseną, tad verčiau įžvelgti tai, kuo esame panašūs, negu aiškintis, kuo skiriamės. Tai suartina žmones.

 

Ką jums pačiai atskleidžia jūsų tyrimas, parodantis, kaip jaučiasi performanso menininkas per savo pasirodymą? 

Paraleliai atlieku keletą tyrimų, kurių temas sieja kuratorystė dekolonizacijos kontekste. Dirbant su samių menininkais svarbu perteikti darbus etiškai ir suprantamai įvairioms auditorijoms, tad mano tyrimo objektas yra pats performansas kaip dekolonizacijos priemonė – čia dirbu tiek su savo kūryba, tiek pasitelkiu performansą kaip metodą patirti parodą. Parodos patirties dizainą per performansą pristačiau MTD konferencijoje. Ir trečia mane dominanti tema, kuri buvo ir mano doktorantūros darbo tema, – gyvo veiksmo dokumentacija per performanso menininko biometrinius duomenis. Šiame tyrime nagrinėjami išbandymai, susiję su performanso meno dokumentavimu tradiciniais metodais – fotografija, garso ir vaizdo įrašymu, šie metodai jau šimtmetį nesikeičia. Dabar sukurta naujų technologijų, kuriomis galime dokumentuoti performansus. Kadaise fotokamera buvo nauja technologija, pradėjome dokumentuoti performansus, o dabar tapo prieinama elektro­encefalografijos (EEG) technologija. Fotografavimas ir filmavimas gyvai atliekant performansą netinka atlikėjo psichologinei ir fizinei būsenai fiksuoti. O galėtume manyti, kad auditorija, geriau suprasdama atlikėjo būseną, galėtų priartėti prie kūrinio, žiūrovai empatiškai suvoktų erdvę ir veiksmą. EEG technologija gali suteikti intymią, bet abstrakčią informaciją apie atlikėjo būseną, ją galima išsaugoti ir panaudoti vėliau, šią dokumentaciją galima integruoti į vėlesnes menininko parodas arba tais atvejais, kai kūrinys patenka į kolekciją. 

 

Marijos Griniuk performanso paskaita „Cumulus Conference“ Antverpene 2023 m. „Cumulus Conference“ nuotrauka

Marijos Griniuk performanso paskaita „Cumulus Conference“ Antverpene 2023 m. „Cumulus Conference“ nuotrauka

 

Į pastaruosius performansus integruojate duoną ir ji yra iš tų šalių, kuriose dirbate, kuriate, gyvenate; jūsų sąveika su duona, naudojant elektroninius daviklius, generuoja garso takelį. Kodėl duona? 

Mano performansuose elektroninės priemonės yra įmontuotos į duoną, o kai ji yra liečiama, kandama, valgoma, generuoja garsus, kuriuos klausytojai gali patirti gyvai konferencijoje ar performanso metu, jie taip pat įrašomi. Duona – pagrindinis ir būtinas maisto produktas, esantis beveik kiekvienoje kultūroje, todėl ją galima laikyti išgyvenimo ir mitybos simboliu. Duona taip pat gali būti siejama su tradicija, istorija ir kultūrine tapatybe. Duona simbolizuoja kultūros paveldą ir tradicijas sparčiai kintančiame pasaulyje. Vis dėlto kiekvienoje šalyje duona kitokia. Pavyzdžiui, atvykus į Antverpeną buvo sunku rasti tinkamos duonos, nes daugumoje pavyzdžių yra daug oro dėl kepimo technikos ir išgauti garso tokioje duonoje nepavyksta.

 

Nuo pernykštės vasaros dirbate Samių šiuolaikinio meno centro direktore. Kaip tai nutiko? Kaip jaučiatės, ką sau atveriate dirbdama ir vadovaudama kitos šalies, galbūt ir skirtingos tradicijos kultūros įstaigai? 

Susidomėjau samių kultūra dar studijų metais Švedijoje. Grafiką dėstė tuo metu ten dirbęs samių menininkas Tomas Colbengtsonas. Daug laiko praleisdavau grafikos studijoje kurdama šilkografijos motyvus savo performanso kostiumams, o kalbėdamasi apie meno praktikas su Tomu daug sužinojau apie samius. Tada atradau Laplandijos universitetą, jame galėjau dirbti su performansu ir interaktyvumu kaip tyrimo medija, tyrimo metodologija Art Based Action Research (menu grįstas veiksmo tyrimas), kuri sukurta šiame universitete. Ir nors buvau atvykusi į Rovaniemį dirbti su performansu, samių kultūra šiame regione atsispindėjo visur – tiek universitete, tiek renginiuose. Supratau, kad esama daug paralelių tarp mano ir samių menininkų darbo. 

Samių kultūra unikali dėl tarpdiscipliniškumo – menininkai įsivardija taip pat kaip rašytojai, choreografai ir t. t. Tai tiesiogiai susiję su jų kultūra ir tradiciniu gyvenimo būdu – žmonės paraleliai dirbdavo daug drabų, giminėmis keliaudavo iš vietos į vietą. Vėliau dėl kolonizacijos samių žemė buvo padalinta į teritorijas Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Rusijoje – šeimos buvo išskirtos. Samių, kaip ir lietuvių, žemėje ir istorijoje daug skausmo.

Be abejonės, suvokti kitą kultūrą yra išbandymas. Bet jis įveikiamas suprantant savo šalį, identitetą, perspektyvą ir poziciją, suvokiant, kad svarbiausia yra pagarba ir buvimas kartu. O darbas, ypač kuratorystė, yra ta erdvė, kurioje būtina abipusė pagarba ir dialogas. 

Kai vasarą atvykau į Karasjoką, į Samių šiuolaikinio meno centrą, nepažinojau nė vieno menininko ar kultūros institucijos, niekada čia nesilankiau. Karasjokas buvo 500 kilometrų atstumu nuo šiauriausios vietos, kurioje lankiausi – Rovaniemio. Atrodė, būsimas darbas yra vietoje, kurią sunku net įsivaizduoti. Dabar gyvenu kalnuose, patyriau ilgiausią ir šalčiausią žiemą gyvenime, o darbas meno sektoriuje ir čia atrodo kaip itin greitas bėgimas labai ilgu atstumu.

 

Sara Poisson – poetė, prozininkė, eseistė. Kontekstai – jos aistra ir pretekstas širdperšai.