Michalina Bigaj: „Kultūra galiausiai išlieka visuomenės užuovėja ir paguoda“

× Aistė Marija Grajauskaitė

Iš pirmo žvilgsnio pasirodė mažų mažiausiai keista, kai užėjus į galeriją „AV17“, ši buvo sklidina kvapo, o po kelių akimirkų sužinojau, kad pa­roda visai ne apie kvapus, bet apie jų nebuvimą arba nesugebėjimą užuosti, o parodoje eksponuojamo objekto autorė turi įgimtą beuoslystę. Michalina Bigaj (g. 1991) – jaunosios kartos lenkų šiuolaikinė menininkė, ir nors ji lyg smalsus vaikas tyrinėja aplinką, kurią gali pasiekti, vis dėlto koncent­ruojasi į gamtą ir jos dėmenį žmogaus gyvenimo cikle. Kaip jis veikia? Ar žmogus pralaimi gamtos akivaizdoje ar, atvirkščiai, ją darkydamas progresuoja? Autorė itin domisi antropocentrizmu, kvestionuoja gamtos ir žmogaus santykius ir jų paraštes (tai leistų teigti, jog neatsilieka, žengia koja kojon su populiariausiomis šiuolaikinio meno temomis). Apie tai, kas yra gamta ir menas, kaip menas, o ne žmogus išlieka šalia gamtos ir kokiu būdu kūrinys bei jo medžiagos padeda menininkui artikuliuoti aktualias problemas, Michaliną kalbinau su jos kūrinį Lietuvoje pristatančios galerijos „AV17“ atstove Agne Mackevičiūte.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 


Aistė Marija Grajauskaitė. Michalina, baigei skulptūros studijas Krokuvos dailės akademijoje ir Berlyno menų universitete, o nuo 2016 m. esi Poznanės menų universiteto doktorantė. Kaip ši akademinė patirtis formavo tave?

Šios trys mokyklos labai skirtingos. Pirmosios studijos Krokuvos dailės akademijoje išmokė skulptoriaus amato, tai labai vertinu. Vis dėlto ypač dabar, kai atsidūriau kitoje pusėje – akademijoje dirbu asistente – pastebiu daug anksčiau nematytų trūkumų... Šis universitetas puoselėja tradicinį menininko ugdymą ir, deja, netgi pasikeitus kartoms, nelabai kas jame keičiasi. Krokuva tiesiog natūraliai traukia studentus, turinčius ganėtinai tradicinį požiūrį į skulptūrą. Tačiau dėl šios akademijos nusprendžiau ne tik mokytis, bet ir dirbti su menu. Apsisprendžiau tada, kai tradicinės formos ir skulptūrinės užduotys pradėjo nusibosti. Berlyne studijavau pusę metų, trumpas laikotarpis, per kurį fokusas buvo nukreiptas į diplominį darbą, o Poznanės universitetą pasirinkau dėl stipresnės teorinės pusės ir galimybės dalyvauti įdomiame diskurse.


Agnė Mackevičiūtė. Koks tuomet yra tavo tyrimų akademinis pagrindas?

Sunku atsakyti, nes iš esmės vis dar ieškau metodo išreikšti formoms, kurios kritikuoja antropocentrizmą, naudodamos jo paties kalbą. Mat toks būdas tarsi leidžia kritikuoti sistemą ar vyksmą iš vidaus. Mano disertacijos atspirties taškas – regima poliarinė naktis – tai fenomenas, kai dėl geografinės padėties tam tikrą metų laiką miestas gaubiamas tamsos, nes saulė nepakyla aukščiau už supančius kalnus. Projekte tyrinėju vietas, kuriose būna poliarinė naktis ir kurios jau yra išsprendusios šią „problemą“. Projekto rezultatu turėtų tapti vizualus naratyvas – pasaka apie tamsos gaubiamą gyvenimą vietovėje, kurioje gyvenantieji praktiškai kalbasi tik apie gamtą.

 

MichalinaBigaj. „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“, 2019, parodos fragmentas. Nuotraukos išgalerijos AV17 archyvo.

MichalinaBigaj. „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“, 2019, parodos fragmentas. Nuotraukos išgalerijos AV17 archyvo.

MichalinaBigaj. „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“, 2019, parodos fragmentas. Nuotraukos išgalerijos AV17 archyvo.
MichalinaBigaj. „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“, 2019, parodos fragmentas. Nuotraukos išgalerijos AV17 archyvo.

 


A. M. Parodoje „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“ (galerijoje „AV17“) lieti anosmijos temą – įgimtą uoslės nebuvimą. Nuo vaikystės neužuodi kvapų, kaip formuojasi vizualizacija to, ko niekada nesi jautusi?

Turiu tiesiog šią juslę perkelti į kitas vietas. Kasdieniame gyvenime uoslę transformuoju į vaizdinius, spalvas ir skonius, ar bent jau stengiuosi gauti informaciją iš aplinkinių. Pasirodo, nupasakoti kvapą ganėtinai sudėtinga be sofistikuotos palyginimo sistemos. Tačiau tiesioginė jų įtaka labiausiai pastebima ne formalioje kūrinio dalyje, bet kūrimo procese. Kai kuriais atvejais, anosmija skatina mane dirbti, nuolat konsultuotis su kitais žmonėmis. Visa tai man gana įdomus iššūkis, nes dažniausiai dirbu labai individualiai ir nepriklausomai.


A. M. G. Kaip apibūdintum šios parodos objektų kūrimo technikas? Kokią įtaką tai turi kūrinio retorikai?

Instaliacijos pagrindą sudaro keraminis paviršius, veikiantis tarsi platforma kvapams. Jame ieškojau, kaip pavaizduoti kvapų mišinį. Tad tokioje praktikoje atsirado organiška struktūra, ją papildo dviejų molių spalvos, sumaišytos skirtingomis proporcijomis. Ekstraktams, aliejams laikyti taip pat sukūriau keramines ir akmenines formas. Vis dėlto svarbiausia instaliacijos dalis – patys kvapai. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog žmonės, nepatiriantys uoslės stimuliacijos, turi didesnę tikimybę susirgti depresija, patirti seksualinę disfunkciją ar sunkumus susirandant tinkamą partnerį. Juslės trūkumas automatiškai priverčia organizmą adaptuotis, todėl man ši disfunkcija tapo nepastebima. Tačiau kai kuriems gyvūnams uoslės praradimas reiškia mažesnes galimybes išgyventi gamtoje. Šio trikdžio poveikis tam tikrų gamtos rūšių funkcionalumui ir gyvenimo kokybei bei kvapo evoliucija tapo šio darbo atspirties tašku. Kūrinyje mano pačios pagaminti kvapai turi stiprią įtaką gyvūnų ar mano pačios reprodukcijai bei grėsmėms išvengti.


A. M. G. Kaip įdomu! O ar naudojamos medžiagos turi specifines reikšmes arba asociacijas? Ką jos pasakoja apie patį kūrinį?

Dar nuo studijų mane domina gamtos, kultūros, civilizacijos ryšys. Raiškos priemonės nuolat kinta, tačiau subjektas išlieka tas pats. Į medžiagas žvelgiu gana lengvai ir atvirai. Mėgstu eksperimentuoti, mąstyti apie projektus. Realizuodama idėjas pirmiausia tyrinėju, o tada renkuosi tinkamiausią metodą, mokausi naujų technikų. Konceptualiojoje stadijoje jaučiuosi tarsi apimta euforijos, todėl labiausiai mėgstu daryti tai, ko dar niekada nesu dariusi ar neturiu jokios patirties.

 

Michalina Bigaj. „Nemaloni gamta“,2017, parodos fragmentas, Gallery Kostka, MeetFactory, Praha. Nuotraukos išgalerijos AV17 archyvo.

Michalina Bigaj. „Nemaloni gamta“,2017, parodos fragmentas, Gallery Kostka, MeetFactory, Praha. Nuotraukos išgalerijos AV17 archyvo.

Michalina Bigaj. „Nemaloni gamta“,2017, parodos fragmentas, Gallery Kostka, MeetFactory, Praha. Nuotraukos išgalerijos AV17 archyvo.

Michalina Bigaj. „Nemaloni gamta“,2017, parodos fragmentas, Gallery Kostka, MeetFactory, Praha. Nuotraukos išgalerijos AV17 archyvo.
Michalina Bigaj. „Nemaloni gamta“,2017, parodos fragmentas, Gallery Kostka, MeetFactory, Praha. Nuotraukos išgalerijos AV17 archyvo.

 


A. M. Darbuose naudoji tiek natūralias, tiek sintetines medžiagas, kartais netgi manipuliuoji natūraliosiomis. Pagal ką renkiesi medžiagą?

Iš tiesų natūralias medžiagas naudoju retai, išskyrus keramiką, kuri atsirado keliuose darbuose. Kuriant darbus, ypač susijusius su gamta, norisi naudoti augalus, tačiau man tai ne visai moralu, nebent kažkas rūpintųsi tais augalais. Savo studijoje neturiu tam galimybių, o namie esantys augalai vysdavo, kadangi negalėjau jų prižiūrėti, bet dabar viskas šiek tiek kinta. Pavyzdžiui, tokie projektai kaip „Nemaloni gamta“ („Disengenious nature“) ar „Raudona oranžerija“ („Red greenhouse“) apima skulptūras ir objektus, tik vizualiai simbolizuojančius gamtos dalį, tačiau išties yra paprasčiausias simuliakras. Fotografijų ir objektų ciklas padaryti remiantis internetinėmis DIY (pasidaryk pats) konstrukcijomis, nurodančiomis, kaip natūraliai atrodantys daiktai gali būti pasigaminami namie. Kyla jausmas, kad tokia postapokaliptinė vizija gali tapti gamtos pakaitalu ateityje...


A. M. G. Kaip ir visas šiuolaikinis menas, ypač skulptūros ir instaliacijos, tavasis taip pat turi savitą žiūros būdą. Todėl natūralu galvoti, jog kūrinio išvaizda tavo darbuose svarbi. Ar tai tiesa?

Man išvaizda be galo svarbi. Didelę dalį laiko užima vien kūrinio erdvės dėliojimas. Retai kuriu atskirus darbus, nes man paroda veikia labiau kaip medija ar skulptūra. Paroda leidžia generuoti naratyvus, ir to negalėčiau pasiekti vienu darbu! Dažniausiai pasiruošiu galerijų 3D modelius kaip maketus ir paraleliai dirbu prie kūrinio ir prie parodos erdvės. Dažnai darbuose referuoju vietą, funkciją ar galerijos išvaizdą. Pavyzdžiui, grupinė objektų instaliacija „Sala“ („Island“) buvo eksponuota galerijoje, kurios erdvė – buvęs gyvenamasis butas. Ši situacija paskatino pirmiausia išeksponuoti parodą savo namuose. Beje, žmonės dažnai traktuoja į šį darbą tarsi namų išsiveržimą ar vonios užuolaidą.

 

Michalina Bigaj. „Sala“, 2016,parodos fragmentas, Art Agenda Nova, Krokuva. Nuotraukos iš galerijos AV17archyvo.

Michalina Bigaj. „Sala“, 2016,parodos fragmentas, Art Agenda Nova, Krokuva. Nuotraukos iš galerijos AV17archyvo.

Michalina Bigaj. „Sala“, 2016,parodos fragmentas, Art Agenda Nova, Krokuva. Nuotraukos iš galerijos AV17archyvo.
Michalina Bigaj. „Sala“, 2016,parodos fragmentas, Art Agenda Nova, Krokuva. Nuotraukos iš galerijos AV17archyvo.

 


A. M. G. Tuomet aplinka turi įtakos tam. Kaip publika mato kūrinį?

Tai gana reikšminga, ypač dabar, ištikus globaliai ekologinei krizei. Menas traktuojamas kaip ne visai reikalingas produkcijos perviršis ir tikriausiai taip mąstantys žmonės kai kuriais atvejais yra teisūs. Tačiau meno istorija byloja ir rodo: kultūra galiausiai išlieka visuomenės užuovėja ir paguoda įvairiose krizėse. Rudenį kartu su Magdelena Lazar (lenkų šiuolaikio meno atstovė, – A. M. G. past.) rodysime darbą, kuris siejasi su šių metų festivalyje „Narracje“, Gdanske, išsikelta problemine tematika – jūros lygio kilimu ateityje. Tai kuratorių Piotro Sikoro ir Karinos Kottovos sugalvota tema, kurioje pozityvia distopija stengiamasi pakeisti tai, ką laikome katastrofa. Pati asmeniškai stengiuosi rūpintis aplinka tiek, kiek galiu, neatsisakydama meno. Stengiuosi perkelti tai į įvairias veiklas, pavyzdžiui, transparantų tapybą klimato streikui. Kas galbūt paradoksaliai yra netgi efektyviau, nei apie tai kurti meną! Menai man be galo svarbu, tačiau žinau, jog dažniausiai jie pasiekia tik apibrėžtą žmonių grupę, tą, kuri ir taip sąmoninga.


A. M. G. Tuomet paskutinis klausimas. Kaip manai, ar kūrinys, esantis „AV17“ galėtų būti perkeltas kitur ir vis tiek perteikti tą pačią žinią?

Žinoma. Iš tiesų kūrinys rodomas Vilniuje yra didesnės vis dar kuriamos instaliacijos fragmentas. Tačiau dėl galerijos salių išdėstymo sugebėjau sukurti du atskirus naratyvus – vieną apie gyvūnus, kitą asmeniškesnį. Na, 2020 m. toliau dirbsiu su kvapais Brno menų namų rezidencijoje, tačiau parodysiu didesnį darbą ir Lenkijoje.

Draugai