Monika Krikštopaitytė. Ypatingoje šviesoje: dvi parodos prie marių

Eglė Ridikaitė. „Viskas prasidėjo nuo vaivorykštės II“, drobė, aerozoliniai dažai, 240 x 258 cm, 2024. Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

 

Pamario galerija yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys, taigi rimta įstaiga, veikianti tik vasarą ir rugsėjį. Taip dirbti logiška, nes Juodkrantėje žmonių knibžda tik vasaros sezonu. Svarbu ir kūrinių eksponavimo sąlygos: dėl kelių atklydėlių galerija žiemą nežadinama, o kūriniai nešaldomi.

Surasti Pamario galeriją labai lengva: sustojus ties Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia (kuri yra prie pat pagrindinio kelio, dešinėje), reikia eiti link marių (kairėn). Visa kita pamatysite (navigacijai: L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa). Antradieniais–šeštadieniais 11–18 val., sekmadieniais 11–16 val. rasite atidarytas duris, čia visą vasarą ir rugsėjį bus rodomos dviejų puikių menininkių parodos, kuruotos atsakingų kuratorių: „Kazės Zimblytės abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“ (kuratorė Nijolė Nevčesauskienė) ir Eglės Ridikaitės – „Tarp“ (kuratorė Algė Gudaitytė).

Net parodų nemačius, bet mintyse sujungus marias su E. Ridikaite ir K. Zimblyte, akivaizdu, kad jos čia tinka idealiai, nes abiejų autorių kūryba stipriai susijusi su erdvės pojūčiu. E. Ridikaitės kūriniuose erdvė kinta didinant objektų mastelius, žvelgiant pro langus, tvorą, lietų; K. Zimblytės tapyba irgi gana didelio formato, bet jos darbų paviršiai labiau byloja apie gelmę, apie žvilgsnio susigėrimą į neperprantamą paviršių.

Neringoje erdvės pojūčio, rodos, daugiau nei bet kur kitur. Erdvė čia beveik bekraštė, abipus daug vandenų ir dangaus, smėlio plokštumos, ilgi molai, takai, skraidantys paukščiai, vėjų plevenimas ir šuoliai. Ir – kaip niekur kitur – unikali dviejų veidrodžių (jūros ir marių) sukuriama šviesa. Ir K. Zimblytei, ir E. Ridikaitei visada rūpėjo erdvė ir šviesa. Todėl, kad ir ką pasirinktų rodyti kuratorės, kūriniai organiškai įsilies į kontekstą.

 

Kazimiera Zimblytė. „Trimituoja“, XX a. 8–9 deš. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

 

Jei turėsime galvoje, kad į Neringos miestelius žmonės keliauja visų pirma ilsėtis, galėtume įtarti, kad bus siekiama žiūrovams suteikti kuo daugiau estetinio malonumo, bus orientuojamasi į spalvines patirtis (K. Zimblytės abstrakcijos), šviesias meditacijas apie buitį, būtį ir kultūrą (E. Ridikaitė). Tačiau kuratorės, regis, nutarė neapsiriboti meno rekreacine funkcija. Nors ir nesitarusios, juodvi pažiūrėjo į užduotį rimtai ir parodas taikė prie Lietuvos dailės gyvenimo ritmo, pagrindinių scenų konteksto.

N. Nevčesauskienė pristato dabar labai gerbiamos klasikės, o sovietmečiu nustumtos į paraštes (nors tarp menininkų vertintos) K. Zimblytės (1933–1999) kūrybą plačiau: rasite ne tik mums geriau pažįstamas ir pamiltas tapybos abstrakcijas, bet ir rečiau rodomus darbus, atliktus guašo, koliažo technikomis. Kūrybos pločio įspūdį papildo Vlado Vildžiūno ir kita dokumentinė medžiaga, kuri sutelktos minimalistinės išraiškos darbams suteikia K. Zimblytei būdingo eksperimento dvasios kontekstą, pristato jos gaivališką laisvės troškulį. Primenama apie menininkės didelio mastelio tekstilės projektus 8 dešimtmetyje ir surengtas performatyvias instaliacijas gamtoje. Audronė Girdzijauskaitė „Šiaurės Atėnuose“ (2010 10 08) rašė: „Apie vieną iš jų Kazės bičiulės buvo pasakyta, kad tai buvo stulpai su didžiulėm baltos ir mėlynos spalvos vėliavom, kurios atrodė lyg laiškai, išmesti į orą, lyg aitvarai ar paleistos mintys... Vertikalė, stiebas ir ant jo plevenanti horizontalė, tas statiško ir judančio santykis čia buvo svarbiausia.“ Turbūt ir vėliau, vaikštant pajūriais, klojant paklotus ar stebint bures, horizontalės ir vėjyje plevėsuojančios vertikalės regėsis kaip įtaigios formos. Vandenų gelmės taps paveikslų prisiminimais.

Kuratorė atkreipia dėmesį, kad „Zimblytė įvaizdino savo emocinių jausenų ir nuotaikų pavidalus ryškiais, konstruktyviais plastiniais sprendimais, atsveriančiais pasaulio pragmatiškumą, kas ypač buvo aktualu sovietmečio meninėje erdvėje. Dėl šių ir kitų priežasčių menininkės kūryba dominavo užribyje“. Kitaip tariant, K. Zimblytei abstrakcija buvo tikra priebėga ir maištas prieš sovietinės centrinės valdžios užmojį visą dailę paversti taikomąja (t. y. ideologine). Atėjusi iš tekstilės K. Zimblytė rinkosi raišką, kurioje nėra žodžių, temų, lozungų, o tik per blizgumą (naudojant folijos sidabrą, aukso dažus, nitroemalį) ir matiškumą išgaunama tyli šviesa, uždaros gelmės, glūdinčios po sekliu plokštumos paviršiumi. Zimblytiškas paradoksas – sekluma pridengta begalinė gelmė. Kartais tamsi it juodžiausios mintys, kartais – šviesi kaip (jau) nežemiška viską užliejanti meilė. Bet dažniausiai – tyli, intravertiška, prisodrinta gyvybės, labai paslaptinga. Taip galima apibendrinti ir visą menininkės kūrybą: nors jos darbus lengva patirti grynai kaip estetinį išgyvenimą, visgi justi, kad ši patirtis sudaryta iš galybės epochos ir asmeninių sudėtingumų.

E. Ridikaitė, kurią pelnytai galima vadinti viena ryškiausių šių dienų menininkių, su kuratore A. Gudaityte pasirinko rodyti naujausią, vis dar kuriamą ciklą – jį nulėmė suglumimas, įtampa ir apmaudas kilę, kai Rusija užpuolė Ukrainą, o mus pavertė nesibaigiančios kruvinos scenos liudininkais. Netoliese tvyrantis siaubas pakeitė įprastą dienų tekėjimą ir vaizdų prasmes.

Savitai išplėtota grafito technika (pro pasigamintus trafaretus purškiant aerozolinius dažus ant didesnio formato drobių) E. Ridikaitė vaizduoja užuolaidomis, vertikaliomis žaliuzėmis pridengtus langus. Langų jos kūryboje juk būta ne kartą: jie vaizduoti ankstesnėse E. Ridikaitės drobėse, kuriose atpažįstame tipinius butus (su tulpės formos lempų gaubtais, parketu, klotu eglute, kuriuos turėjo daugiau nei pusė respublikos) ir pastarųjų metų darbuose, kuriuose vaizduoti tik langai, net su tomis pačiomis žaliuzėmis kaip Pamario galerijoje ir kelių tipinių dizainų grotomis. 2020-ųjų serijoje kelis darbus jungė pavadinimas „Langai virš altoriaus“, mat menininkė buvo įsikūrusi studiją buvusios Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos pastate, kuris statytas pokariu galutinai nugriautos didžiosios Vilniaus sinagogos vietoje. Tad pro savo langus E. Ridikaitė galėjo stebėti unikalaus istorijos objekto kasinėjimus ir į kūrinius tiesiogiai transliuoti atrastus sinagogos fragmentus. Nors virš altoriaus atsiradę buvusios mokyklos langai atrodė paprasti, niekuo vizualiai nepatraukiantys, jų vaizdą ypatingą darė už lango tvyranti šviesa ir istorijos, atminties erdvės pojūtis. Autorės kūrinių aprašymuose juntamas džiugesys: „Paaiškėjo, kad tas „altorius“ – iš tikrųjų yra Bima, arba Sakykla. Langai – jie susitiko, nors vienas kito nepažįsta ir yra iš kito laikmečio. Kaip ir nieko bendro ir neturi. Bet turi – tą pačią vietą, žemės lopinėlį, dangų, vietą Vilniaus širdyje, girdi tą patį bažnyčių varpų gaudesį.“

Parodoje „Tarp“ langai lyg ir tie patys, bet daug niūresni. Jie ne atveria, bet uždaro, tampa tarsi skirtukais, įkalinančiais mus laiko atkarpoje tarp karo pradžios ir laukiamos pabaigos (kai Ukraina laimės). Vaizdas už lango neperregimas, suskliaustieji yra nežinioje, bet vis tiek justi, kad už lango – dangus, kartais koks augalas pro žaliuzes iškiša aštuonkojišką ranką, – ir tai teikia vilties. Viltis atviriausia ir net naiviai galinga drobėje su vaivorykšte „Viskas prasidėjo nuo vaivorykštės“ (2023–2024) – mažučiai spalvų spektro fragmentai prasibrauna pro prietemą, užuolaidą ir reprezentuoja nediduką, bet užtikrintą stebuklą. Ir juo tikime, nes mūsų istorija taip pat suklijuota iš stebuk­lų (arba palankių istorinių aplinkybių). Žinoma, svarbios mūsų nuolatinės pastangos, tvirtybė, jėgos, bet jėgas galima pamatuoti, o stebuklo – ne.

Dar viena šviesos ir nevaržomos erdvės laukimo metafora – trijų kūrinių serijoje „Rastas pažiūrėjimui į saulę“ (2023). Vaizduojamas sulamdytas ir kakleliu į žiūrovą atsuktas plastiko butelis, atkartotas mažėjančia tvarka. Vaizdą sunku perskaityti, nes rakursas neįprastas. Pirmiausia maniau, kad tai pavytę narcizų žiedai. Suglamžyti, apdegę. Žalojamos aplinkos asocia­cijų grandinė pastaruoju metu per žinias lavinama ir turtinama kaip niekada dažnai. Butelio kaklelis virsta nemalonia akimi, lakaniškai nejaukiu svetimu žvilgsniu. Norisi atsitraukti tegul ir prie uždaro, bet erdvės potencialą išsaugojusio lango, vaizduotės akimi kiaurai permatyti drobę ir pajusti už sienos esančių Kuršių marių erdvę.

Mąstydama apie kūrinius netikėtai supratau, kad skirtingu laiku kūrusių K. Zimblytės ir E. Ridikaitės darbai – giminingi raiška ir struktūra. Abi dažus purškia. Tiesa, K. Zimblytė dažus kloja, purškia, klijuoja faktūras tam, kad kurtų tankį, sluoksnių sampyną. O E. Ridikaitė purškimą pavertė pagrindine raiškos priemone, bet ją domina technikos teikiamas beveik akvareliškas skaidrumas ir net pralaidumas, mat purškiamas dažas tampa tarsi tinkleliu (tuo daugiau giminystės su šilkografija). Dar labiau įsižiūrėję pamatysime, kad tarp aerozoliu išpurkštų taškelių yra tarpų, jie tokie pat svarbūs, kaip ir tarpupirščiai, pauzės kalboje, jie sukuria foną arba gylį, byloja apie užkulisinę, už vaizdo esančią tikrovę, lyg ir dar vieną matavimą. Tada imi galvoti apie ikonas su apversta perspektyva ir taip toliau.

Arba šį užkulisinį matavimą galime suvokti kaip gelmę. Ir štai jums antras panašumas su K. Zimblyte. Abi, nors ir skirtingais metodais, geba kone plokščiame vaizde paslėpti gelmę. Todėl abiejų darbai, net atidžiai apžiūrėti ir išnarstyti, neatsiskleidžia iki galo. Abiejų kūryba tuo pat metu emociškai ir lengva, ir sunki. Abi paradokso meistrės.

Bet kuriuo atveju, priklausomai nuo to, kaip būsite nusiteikę – ar nesidrumsti, ar grimzti į pasaulio sudėtingumą – ir K. Zimblytė, ir E. Ridikaitė yra paties aukščiausio meninio lygio autorės, dėl kurių verta ne tik sustoti pakeliui, bet ir atskirai atvažiuoti vien į parodą. Nors mažiau keliaujanti publika, žinoma, turi teisę tikėtis, kad parodos vėliau būtų perkeltos ir į tirštesnius dailės maršrutus. Vilties niekas neuždraus.